66—Nesutarimas

Sis skyrius pagrįstas Mato 22, 15-46;
Morkaus 12, 13-40; Luko 20, 20-47

KUNIGAI IR tautos seniūnai tyliai klausėsi taiklių Kristaus priekaištų. Jo kaltinimų atmesti jie neįstengė. Tačiau dar labiau pasiryžo Jį sugauti ir šiuo tikslu nusiuntė pas Jį šnipus, „apsimetančius teisuoliais, kad, nutvėrę kokį Jo žodį, galėtų įskųsti Jį vyresnybei ir perduoti valdytojui“. Jie siuntė ne senus fariziejus, kuriuos dažnai sutikdavo Jėzus, o jaunus vyrus, uolius bei karštus, kurių, kaip jie manė, Kristus nepažinojo. Juos lydėjo Erodo šalininkai, turėję išgirsti Kristaus žodžius, kad galėtų teisme paliudyti prieš Jį. Fariziejai ir Erodo šalininkai buvo priešai, bet dabar jie susivienijo prieš Kristų.SD 553.1

Fariziejus visada erzino romėnų reikalavimas mokėti duoklę. Jų nuomone, duoklės mokėjimas prieštaravo Dievo Įstatymui. Dabar jie įžvelgė galimybę paspęsti Jėzui spąstus. Pas Jį atėję sekliai, apsimesdami nuoširdžiais, tarsi norėdami sužinoti savo pareigą, paklausė: „Mokytojau, mes žinome, kad Tu teisingai kalbi ir mokai. Tu nepaisai žmonių laipsnių, bet mokai Dievo kelio, paisydamas teisybės. Pasakyk, ar mums valia mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne?”SD 553.2

Jeigu žodžiai „mes žinome, kad Tu teisingai kalbi ir mokai” būtų buvę nuoširdūs, tai būtų buvęs nuostabus išpažinimas. Tačiau jie buvo ištarti siekiant apgauti; vis dėlto jų liudijimas buvo teisingas. Fariziejai žinojo, kad Kristus kalbėjo ir mokė teisingai, ir jie bus teisiami pagal savo liudijimą.SD 553.3

Tie, kurie uždavė Jėzui šį klausimą, tarėsi pakankamai gerai paslėpę savo tikslą. Tačiau Jėzus skaitė jų širdis kaip atverstą knygą ir įvardijo jų veidmainystę. „Kam spendžiate Man pinkles?” - paklausė Jis, duodamas jiems neprašytą ženklą ir parodydamas, kad Jis įžvelgia jų slaptą tikslą. Jie dar labiau sutriko, kai Jis pridūrė: „Atneškite Man pažiūrėti denarą“. Kai jie atnešė, Jėzus paklausė: „Kieno čia atvaizdas ir įrašas?” Jie atsakė: „Ciesoriaus”. Parodęs į užrašą ant monetos, Jėzus tarė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo - Dievui“.SD 554.1

Šnipai tikėjosi, kad Jėzus atsakys į jų klausimą tiesiogiai - vienaip arba kitaip. Jeigu Jis būtų pasakęs, kad mokėti duoklę ciesoriui neteisėta, apie tai būtų pranešta romėnų pareigūnams ir Jis būtų suimtas už maištą. O jei Jis būtų pareiškęs, kad duoklę mokėti teisėta, jie ketino apkaltinti Jį žmonių akivaizdoje kaip nesilaikantį Dievo Įstatymo. Dabar jie patys pasijuto sutriuškinti ir pralaimėję. Jų planai žlugo. Trumpas atsakymas juos taip suglumino, kad daugiau jie nebeturėjo ką sakyti.SD 554.2

Kristus ne išsisukinėjo, o atsakė atvirai ir tiesiai. Laikydamas rankoje romėnų monetą, ant kurios buvo iškaldintas ciesoriaus vardas ir atvaizdas, Jis paskelbė, jog kadangi jie gyvena ginami romėnų valdžios, jie turi teikti jai jos reikalaujamą paramą, jeigu tai neprieštarauja aukštesniajai pareigai. Kita vertus, būdami taikiai pavaldūs šalies įstatymams, jie visais atvejais pirmiausia turi būti atsakingi prieš Dievą.SD 554.3

Išgelbėtojo žodžiai „atiduokite... kas Dievo - Dievui” buvo griežtas priekaištas intrigantams žydams. Jeigu jie būtų ištikimai vykdę savo įsipareigojimus Dievui, jie nebūtų palaužta, svetimšalių valdoma tauta. Jokios romėnų vėliavos nebūtų plazdėjusios virš Jeruzalės, prie jos vartų nebūtų stovėję romėnų sargybiniai, o už jos sienų viešpatavęs romėnų valdytojas. Tokią kainą žydų tauta mokėjo už savo atsimetimą nuo Dievo.SD 554.4

Išgirdę Kristaus atsakymą fariziejai „stebėjosi ir, palikę Jį, nuėjo“. Jis priekaištavo dėl jų veidmainystės ir perdėto pasitikėjimo savimi ir, tai darydamas, pateikė svarbų principą, principą, kuris aiškiai apibrėžia žmogaus pareigos civilinei valdžiai ir jo pareigos Dievui ribas. Daugeliui buvo kilęs šis keblus klausimas, ir nuo tol jie laikėsi teisingo principo. Nors daugelis išsiskirstė nepatenkinti, jie suprato aiškiai išdėstytą principą ir stebėjosi toli siekiančia Kristaus įžvalga.SD 554.5

Vos tik buvo nutildyti fariziejai, su savo apsimestinais klausimais žengė į priekį sadukiejai. Šios dvi partijos viena kitai buvo nuožmūs priešai. Fariziejai griežtai laikėsi tradicijos. Jie uoliai sergėjo išorines apeigas, apsiplovinėjo, pasninkavo, ilgai melsdavosi ir demonstratyviai aukojo. Tačiau Kristus paskelbė, kad jie nesilaiko Dievo Įstatymo, nes moko žmonių sukurtų papročių. Kaip grupuotė jie buvo fanatikai ir veidmainiai; vis dėlto tarp jų buvo nuoširdžiai pasišventusių žmonių, kurie priėmė Kristaus mokymą ir tapo Jo mokiniais. Sadukiejai atmetė fariziejų papročius. Jie tvirtino tikintys didesne Šventojo Rašto dalimi ir ja vadovaujasi; vis dėlto praktiškai jie buvo skeptikai ir materialistai.SD 555.1

Sadukiejai neigė angelų egzistavimą, mirusiųjų prisikėlimą ir būsimojo gyvenimo tiesą, apimančią atlygį ir bausmę. Šiais atžvilgiais jie skyrėsi nuo fariziejų. Abi grupuotės ypač kivirčijosi mirusiųjų prisikėlimo klausimu. Fariziejai tvirtai tikėjo mirusiųjų prisikėlimu, tačiau šiame kontekste jų pažiūros į ateitį nebuvo vieningos. Mirtis jiems buvo nepaaiškinama paslaptis. Nesugebėdami atremti sadukiejų argumentų, jie buvo nuolat susierzinę. Šios dvi grupuotės piktai kivirčijosi, vis labiau toldamos viena nuo kitos.SD 555.2

Sadukiejų buvo kur kas mažiau negu jų oponentų, ir jų įtaka paprastiems žmonėms nebuvo tokia stipri. Tačiau daugelis iš jų buvo turtingi ir savo turtais taip pat darė poveikį. Jiems priklausė daugelis kunigų, iš kurių paprastai buvo renkamas vyriausiasis kunigas. Tiesa, tai buvo daroma jiems patikinus, kad jie nedemonstruos savo skeptiškų pažiūrų. Kadangi fariziejų buvo daug ir jie buvo populiarūs, sadukiejai, eidami kunigišką tarnystę, turėjo išoriškai taikstytis su jų doktrinomis; tačiau jau vien tas faktas, kad jie užėmė tokius postus, liudijo, kad jų klaidingos pažiūros galėjo plisti.SD 556.1

Sadukiejai atmetė Jėzaus mokymą; Jis buvo įkvėptas dvasios, kurios tokių pasireiškimų jie nepripažino; be to, Jo mokymai apie Dievą ir būsimąjį gyvenimą prieštaravo jų teorijoms. Jie tikėjo Dievą kaip vien pranašesnę už žmogų būtybę; tačiau jie tvirtino, kad viešpataujanti apvaizda ir dieviška įžvalga atimtų iš žmogaus moralinę laisvę ir padarytų jį vergu. Jie tikėjo, kad sukūręs žmogų Dievas paliko jį savo valiai, nepriklausomą nuo aukštesnės įtakos. Jų nuomone, žmogus yra laisvas tvarkyti savo gyvenimą ir rikiuoti įvykius pasaulyje; esą jo likimas - jo rankose. Jie neigė, kad per žmones ar natūralias priemones darbuojasi Dievo Dvasia. Be to, jie mokė, kad tinkamai panaudodamas savo įgimtus gebėjimus žmogus gali tapti tauresnis ir labiau apšviestas; kad griežti ir asketiški reikalavimai gali nuskaistinti jo gyvenimą.SD 556.2

Jų supratimai apie Dievą formavo jų pačių charakterį. Kadangi jų nuomone, Jis nesidomi žmogumi, jie taip pat mažai dėmesio skyrė vienas kitam; ryšys tarp jų buvo silpnas. Atsisakę pripažinti Šventosios Dvasios įtaką žmogaus elgesiui, jie stokojo Jos jėgos savo gyvenime. Kaip ir kiti žydai jie labai gyrėsi savo, kaip Abraomo vaikų, prigimtine teise bei griežtu Įstatymo reikalavimų paisymu; tačiau jiems trūko tikros Įstatymo dvasios, tikėjimo ir Abraomo geranoriškumo. Jų natūralios simpatijos buvo įspraustos į siaurus rėmus. Jie buvo įsitikinę, jog visi žmonės gali užsitikrinti gyvenimo komfortą ir palaiminimus; kitų poreikiai bei kančios jų širdžių nejaudino. Jie gyveno sau.SD 556.3

Savo žodžiais ir darbais Kristus liudijo Dievo galybę, veikiančią antgamtiškai, būsimą gyvenimą anapus dabarties ir Dievą, žmonių vaikų Tėvą, visada ginantį jų tikruosius interesus. Jis atskleidė dieviškos galios geranorišką ir gailestingą veikimą, kuris buvo kaip priekaištas savanaudiškam sadukiejų išskirtinumui. Jis mokė, kad ir laikinajam, ir amžinajam žmogaus labui Dievas jaudina širdį Šventąja Dvasia. Jis parodė, kaip klaidinga pasitikėti žmogaus galiomis pakeisti charakterį taip, kaip gali pakeisti tik Dievo Dvasia.SD 557.1

Šį mokymą sadukiejai buvo pasiryžę sugriauti. Siekdami paprieštarauti Jėzui jie drąsiai Jį menkino, nors pasmerkti ir negalėjo. Mirusiųjų prisikėlimas buvo kaip tik toji tema, kurią jie pasirinko, kad Juo suabejotų. Jeigu Jis būtų su jais sutikęs, būtų dar labiau įžeidęs fariziejus. Jeigu Jo nuomonė būtų buvusi kitokia, jie būtų iškėlę Jo mokymą kaip pajuokos objektą.SD 557.2

Sadukiejai manė, kad jeigu nemirtingą kūną, kaip ir mirtingąjį, sudarys tos pačios materijos dalelės, tai prikeltieji iš numirusių bus iš kūno ir kraujo ir amžinajame pasaulyje tęs žemėje nutrūkusį gyvenimą. Dėl to jie darė išvadą, jog žemiški santykiai atsinaujins, vėl susijungs vyrai su žmonomis, santuokos tobulės ir viskas vyks taip kaip prieš mirtį, anapusiniame gyvenime siaus silpnybės bei aistros.SD 557.3

Atsakydamas į jų klausimą, Jėzus nutraukė šydą nuo būsimojo gyvenimo. „Kai prisikels iš numirusių, tai nei ves, nei tekės, bet bus kaip angelai danguje ”, - pasakė Jis. Jėzus parodė, kad sadukiejų įsitikinimai neteisingi. Neteisingos buvo jų prielaidos. „Jūs klystate, - pridūrė Jis, - nepažindami nei Raštų, nei Dievo galybės ”. Jis kaltino juos ne veidmainyste, kaip kad fariziejus, o neteisingais įsitikinimais.SD 557.4

Sadukiejai puikavosi, kad geriau už kitus laikosi Šventojo Rašto nurodymų. Bet Jėzus atskleidė, kad jie nė nežino jo tikrosios prasmės. Tą žinojimą širdžiai turi suteikti Šventosios Dvasios apšvietimas. Jų Šventojo Rašto neišmanymą ir Dievo galybės nepažinimą Jėzus įvardijo kaip tikrąją sumaišties jų tikėjime ir proto aptemimo priežastį. Jie stengėsi suvesti Dievo paslaptis į savo riboto proto rėmus. Kristus ragino juos atverti savo protus toms šventoms tiesoms, kurios praplėstų bei sustiprintų jų suvokimą. Tūkstančiai tampa netikinčiais, nes jų riboti protai nepajėgia suvokti Dievo paslapčių. Jie negali paaiškinti nuostabių Dievo galybės apraiškų Jo apvaizdose, todėl atmeta tokios galybės įrodymus, priskirdami juos prie natūralių veiksnių, kuriuos supranta dar mažiau. Vienintelis raktas į mus supančias paslaptis - pripažinti jose visą Dievo buvimą bei jėgą. Žmonės turi pripažinti Dievą kaip Visatos Kūrėją, Tą, kuris viskam vadovauja ir viską vykdo. Jie turi plačiau žiūrėti į Jo charakterį ir Jo veikimo paslaptis.SD 557.5

Kristus paskelbė Savo klausytojams, kad, jeigu nebūtų mirusiųjų prisikėlimo, Šventasis Raštas, kurį jie išpažino tikintys, būtų bevertis. Jis pasakė: „O apie mirusiųjų prisikėlimą ar nesate skaitę, kas jums Dievo pasakyta: Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas!” Dievas su nesančiais daiktais elgiasi tarsi jie būtų. Jis mato pabaigą nuo pat pradžių ir žvelgia į Savo darbo baigtį tarsi jis jau būtų pasiektas. Brangūs mirusieji - nuo Adomo iki paskutinio šventojo, kuris numirs, - girdės Dievo Sūnaus balsą ir prisikels iš kapo nemirtingam gyvenimui. Dievas bus jų Dievas, ir jie bus Jo tauta. Tarp Dievo ir prisikėlusių šventųjų bus artimas ir glaudus ryšys. Šią sąlygą, kurią Jis numatė Savo tiksluose, Jis regi jau įgyvendintą. Mirusieji gyvena Jam.SD 558.1

Kristaus žodžiai nutildė sadukiejus. Jie neturėjo ką Jam atsakyti. Nebuvo ištartas nė vienas žodis, kuriuo būtų galima bent kiek pasinaudoti Jį pasmerkiant. Jo priešininkai nepešė nieko - tik žmonių panieką.SD 558.2

Tačiau fariziejai nepuolė į neviltį, kai jiems nepavyko priversti Jį pasakyti tai, ką paskui galėtų panaudoti prieš Jį. Jie pavedė vienam išsilavinusiam Įstatymo mokytojui paklausinėti Jėzų, kuris įsakymas svarbiausias.SD 558.3

Pirmuosius keturis įsakymus, kuriuose kalbama apie žmogaus pareigą savo Kūrėjui, fariziejai aukštino kaip kur kas svarbesnius nei kiti šeši, apibūdinantys žmogaus pareigą savo artimui. Todėl jiems labai trūko praktinio pamaldumo. Jėzus parodė žmonėms jų didįjį trūkumą ir aiškino gerų darbų būtinybę, skelbdamas, jog medis pažįstamas iš jo vaisių. Dėl šios priežasties Jis buvo kaltinamas šešis paskutinius įsakymus iškėlęs aukščiau pirmųjų keturių.SD 559.1

Įstatymo mokytojas priėjo prie Jėzaus ir tiesiai paklausė: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?” Kristaus atsakymas taip pat buvo tiesus ir aiškus: „Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis ”. Antrasis, - pasakė Kristus, - panašus, nes išplaukia iš pirmojo: „Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu ”; „Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai ”.SD 559.2

Pirmus keturis iš Dešimties įsakymų apibendrina vienas svarbus nurodymas: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi ”. Likusieji šeši apibendrinami taip: „Mylėksavo artimą kaip save patį”. Abu šie įsakymai yra meilės principo išraiška. Neįmanoma laikytis pirmojo ir pažeidinėti antrąjį arba laikytis antrojo ir pažeidinėti pirmąjį. Kai Dievas širdies soste užima Jam teisėtai priklausančią vietą, teisingą vietą užims ir jūsų artimas. Mes mylėsime jį kaip save pačius. Tik labiau už viską mylint Dievą įmanoma nešališkai mylėti savo artimą.SD 559.3

O kadangi visus įsakymus apibendrina meilė Dievui ir žmogui, vadinasi, nė vienas įsakymas negali būti pažeistas nepažeidžiant šio principo. Taip Kristus mokė Savo klausytojus, kad Dievo Įstatymas nėra atskirų įsakymų rinkinys, iš kurių vieni labai svarbūs, kiti - mažiau ir gali būti nebaudžiant ignoruojami. Pirmuosius keturis ir paskutinius šešis įsakymus mūsų Viešpats pristato kaip dievišką visumą ir moko, jog meilę Dievui parodys paklusnumas visiems Jo įsakymams.SD 559.4

Įstatymo mokytojas, klausinėjęs Jėzų, buvo gerai ištyrinėjęs Įstatymą, ir Jo žodžiai jį apstulbino. Jis nesitikėjo, kad Jėzus pademonstruos tokį gilų ir nuodugnų Šventojo Rašto išmanymą. Jis ėmė plačiau žiūrėti į principus, kuriais pagrįsti šventieji įsakymai. Priešais susirinkusius kunigus ir valdytojus jis sąžiningai išpažino, kad Kristus teisingai aiškina Įstatymą: „Gerai, Mokytojau, Tu teisybę pasakei: Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia Jo; o mylėti Jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas ”.SD 560.1

Kristaus atsakymo išmintis įtikino Įstatymo aiškintoją. Jis žinojo, kad žydų religiją sudaro daugiau išorinės apeigos negu vidinis pasišventimas. Jis nujautė, kokie beprasmiški apeiginiai aukojimai, kaip ir tai, kad kraujo praliejimo už nuodėmes nelydi tikėjimas. Meilė ir paklusnumas Dievui bei nesavanaudiškas dėmesys žmogui jam pasirodė vertingesni už visus šiuos ritualus. Šio žmogaus pasirengimas pripažinti Kristaus mąstymo teisingumą, jo ryžtingas ir greitas atsakymas žmonių akivaizdoje atskleidė visiškai kitokią dvasią nei kunigų ir valdytojų. Jėzaus širdis užjautė sąžiningą Įstatymo aiškintoją, išdrįsusį stoti prieš rūsčius kunigus bei grėsmingus valdytojus ir išsakyti savo širdies įsitikinimus. „Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: ‘Tu netoli nuo Dievo karalystės! ’”SD 560.2

Įstatymo aiškintojas buvo arti Dievo karalystės tuo, kad pripažino teisumo darbus kaip priimtinesnius Dievui nei deginamosios aukos ir atnašos. Tačiau jam dar reikėjo įžvelgti dievišką Kristaus charakterį ir per tikėjimą Juo gauti jėgos tei-sumo darbams. Apeiginės pamaldos, gyvo tikėjimo nesusietos su Kristumi, buvo bevertės. Net moralinis Įstatymas neatlieka savo tikslo, jei nėra suvokiamas santykyje su Gelbėtoju. Kristus ne kartą parodė, kad Jo Tėvo Įstatymą sudaro kai kas daugiau nei vien valdingi įsakymai. Įstatyme įkūnytas tas pats principas, kuris atskleistas Evangelijoje. Įstatymas parodo žmogaus pareigą ir atskleidžia jo kaltę. Žmogus turi kreiptis į Kristų atleidimo ir prašyti jėgos vykdyti tai, ką įpareigoja Įstatymas.SD 560.3

Jėzui atsakinėjant į Įstatymo mokytojo klausimus, fariziejai susispietė aplink Jį. Dabar atsisukęs Jis uždavė klausimą jiems: „Ką jūs manote apie Mesiją? Kieno Jis Sūnus?” Šis klausimas turėjo patikrinti jų įsitikinimus apie Mesiją - parodyti, ar jie laiko Jį tiesiog žmogumi, ar Dievo Sūnumi. Choras balsų atsakė: „Dovydo”. Taip pranašystėje buvo vadinamas Mesijas. Kai Jėzus Savo galingais stebuklais apreiškė Savo dieviškumą, kai gydė ligonius ir prikėlinėjo mirusiuosius, žmonės klausinėjo vieni kitų: „Argi tai ne Dovydo Sūnus?” Kanaanietė moteris, neregys Bartimiejus ir daugelis kitų šaukėsi Jo pagalbos: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau!” (Mato 15, 22) . Įjojus į Jeruzalę Jį pasitiko džiaugsmo šūksniai: „OsanaDovydo Sūnui! Garbė Tam, kuris ateina Viešpaties vardu!” (Mato 21, 9) Šį šūksnį su džiaugsmu šventykloje tą dieną kartojo ir maži vaikai. Tačiau daugelis, vadinę Jėzų Dievo Sūnumi, neatpažino Jo dieviškumo. Jie nesuprato, kad Dovydo Sūnus yra ir Dievo Sūnus.SD 561.1

Atsakydamas į teiginius, kad Kristus yra Dovydo Sūnus, Jėzus pasakė: „’O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina jį Viešpačiu, sakydamas: Viešpats tarė Mano Viešpačiui: Sėskis Mano dešinėje, Aš patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų. Tad jei Dovydas vadina Jį Viešpačiu, kaipgi tada Jis gali būti jo sūnus?!’ Ir nė vienas negalėjo Jam atsakyti nė žodžio, nei kas nors drįso nuo tos dienos Jį klausinėti ”.SD 561.2