53—Paskutinė kelionė iš Galilėjos

Šis skyrius pagrįstas Luko 9, 51-56; 10, 1-24

BAIGIANTIS KRISTAUS tarnystei, keitėsi ir Jo darbo pobūdis. Iki šiol Jis vengė sukelti visuomenės jaudulį ir viešumo. Kai Jam palankios visuomenės entuziazmas jau, atrodė, darėsi nebesuvaldomas, Jis atsisakydavo apsistoti pas žmones namuose ir greitai keliavo iš vienos vietos į kitą. Ne kartą liepė niekam nesakyti, kad Jis - Kristus.SD 450.1

Palapinių šventės metu Jėzaus apsilankymas Jeruzalėje buvo trumpas ir slaptas. Brolių paragintas viešai prisistatyti kaip Mesijas, Jis atsakė: „Mano metas dar neatėjo” (Jono 7, 6) . Jis keliavo į Jeruzalę nepastebimai, į miestą įžengė nesiskelbdamas ir minios nepagerbiamas. Tačiau Jo paskutinioji kelionė buvo kitokia. Kunigams ir rabinams įtūžus, Jėzus kurį laiką Jeruzalėje nesilankė. Bet štai dabar Jis susiruošė grįžti, keliavo itin viešai, ilgu, aplinkiniu keliu, ir apie Jo atėjimą buvo iš anksto skelbiama taip, kaip dar niekada anksčiau. Jis keliavo į Savo didžiosios aukos vietą, ir į tai turėjo būti atkreiptas žmonių dėmesys.SD 450.2

„Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus” (Jono 3,14) . Kaip viso Izraelio žvilgsniai turėjo būti nukreipti į iškeltą žaltį - jų išgydymui skirtąjį simbolį, taip visų akys turi būti nukreiptos į Kristų - auką, atnešusią pasauliui išgelbėjimą.SD 450.3

Raginti Jį viešai prisistatyti Palapinių šventėje Jo brolius paskatino neteisingas Mesijo darbo supratimas ir tikėjimo dieviš kuoju Jėzaus charakteriu stoka. Dabar vėlgi panašios dvasios apimti mokiniai norėjo sutrukdyti Jam keliauti į Jeruzalę. Jie prisiminė Jo žodžius, kas Jo ten laukia, žinojo apie siaubingą aukštųjų kunigų priešiškumą, todėl stengėsi atkalbėti Mokytoją nuo tos kelionės.SD 450.4

Kristui buvo išties sunku ryžtis šiai kelionei dėl Jo mylimų mokinių būgštavimų, nusivylimo ir netikėjimo. Sunku buvo vesti juos į Jeruzalėje jų laukiantį sielvartą bei neviltį. O šėtonas buvo čia pat ir ėmėsi gundyti Žmogaus Sūnų. Kam Jam keliauti į Jeruzalę, į tikrą mirtį? Juk aplink tiek sielų, alkstančių gyvosios duonos. Kur pažvelgsi, visur kenčiantieji laukė Jo gydančio žodžio. Darbas, kurį turėjo atlikti Jo malonės Evangelija, tik prasidėjo. O Jis kupinas brandaus vyro jėgų. Kodėl nepasukus į plačiuosius pasaulio laukus su Savo malonės žodžiu ir gydančios jėgos prisilietimu? Kodėl nesimėgauti skleidžiant šviesą ir džiaugsmą tamsoje bei liūdesy skendintiems milijonams? Kam palikti derliaus nuėmimą mokiniams, kurių tikėjimas toks silpnas, nuovoka tokia miglota, ir kurie tokie lėti veikti? Kam mirti dabar ir palikti pasaulį jo kūdikystėje?.. Tas pats priešas, kuris užklupo Kristų dykumoje, ir dabar persekiojo Jį nuožmiausiomis bei gudriausiomis pagundomis. Jeigu Jėzus būtų pasidavęs bent akimirksniui, jei bent truputį būtų pasukęs į šalį, kad išsigelbėtų, šėtono pasiuntiniai būtų triumfavę, o pasaulis - pražuvęs.SD 451.1

Tačiau Jėzus „ryžtingai nukreipė Savo žingsnius į Jeruzalę”. Vienintelis Jo gyvenimą valdęs įstatymas buvo Tėvo valia. Vaikystėje apsilankęs šventykloje, Jis pasakė Marijai: „Argi nežinojote, kad Man reikia būti Savo Tėvo reikaluose?” (Luko 2, 49) Kanoje, kai Marija troško, kad Jis parodytų Savo stebuklingą galią, Jėzus atsiliepė: „Dar neatėjo Mano valanda!” (Jono 2, 4) Tais pačiais žodžiais Jis atsakė ir Savo broliams, paraginusiems Jį keliauti į šventę. Tačiau didžiajame Dievo plane buvo numatyta valanda, kada Jis turėjo būti paaukotas už žmonių nuodėmes, ir ta valanda jau artinosi. Jam buvo nevalia suklupti ar dvejoti. Jo žingsniai vedė į Jeruzalę, kur Jo priešai jau seniai rezgė sąmokslą Jį nužudyti; dabar Jis Pats ruošėsi atiduoti Savo gyvybę. Jis tvirtai apsisprendė eiti ten, kur bus persekiojamas, neigiamas, atstumiamas, smerkiamas ir kur Jo laukia mirtis.SD 451.2

„Jis išsiuntė pirma Savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną Samarijos kaimą paruošti, kur Jam apsistoti“. Tačiau žmonės atsisakė Jį priimti, nes Jis keliavo į Jeruzalę. Tai jie suprato kaip Kristaus palankumą žydams, kurių jie itin nekentė. Jeigu Jėzus būtų keliavęs atstatyti šventyklos arba pagarbinti ant Gerizimo kalno, jie būtų mielai Jį priėmę; bet Jis traukė į Jeruzalę, taigi svetingumo nesulaukė. Jie nesuprato, kad nustumia nuo savo durų didžiausią dangaus dovaną. Jėzus ragino žmones priimti Jį, prašė malonių iš jų rankų, kad galėtų būti šalia jų ir teikti brangiausius palaiminimus. Už kiekvieną Jam parodytą palankumą Jis atsilygindavo dar didesne malone. Tačiau samariečiai dėl savo išankstinio nusistatymo ir fanatizmo prarado viską.SD 452.1

Kristaus pasiuntiniai Jokūbas ir Jonas didžiai pasipiktino tokia jų Viešpačiui parodyta nepagarba. Kaip galėjo taip šiurkščiai su Juo pasielgti samariečiai, kuriuos Jis pagerbė Savo buvimu? Jie neseniai buvo su Jėzumi ant Atsimainymo kalno ir matė Jį pašlovintą Dievo ir pagerbtą Mozės bei Elijo. Už tokią nepagarbą, jų nuomone, samariečiai negalėjo likti nenubausti.SD 452.2

Sugrįžę pas Kristų, jie persakė žmonių žodžius ir pridūrė, kad Jam atsisakyta suteikti net nakvynę. Įsitikinę, kad Jėzus liko neteisingai nuskriaustas, ir regėdami tolumoje Karmelio kalną, kur Elijas išžudė netikrus pranašus, jie pasiūlė: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!” Pamatę, jog šie žodžiai Jėzų nuliūdino, jie nustebo. Dar labiau nustebo išgirdę Jo priekaištą: „Nežinote, kokios dvasios esate. Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, o gelbėti ”. Ir Jėzus patraukė į kitą kaimą.SD 452.3

Į Kristaus pareigas neįėjo versti žmones Jį priimti. Tai šėtonas ir jo dvasios įkvėpti žmonės prievartauja sąžinę. Dėdamiesi uolūs dėl teisumo, su puolusiais angelais susivieniję žmonės užtraukia kančias savo artimiesiems, norėdami sugriauti jų religinius įsitiki nimus; tačiau Kristus, visada kupinas gailestingumo, siekė laimėti sielas apreikšdamas Savo meilę. Jis negali priimti konkurencijos sieloje ar dalinio tarnavimo; Jis trokšta tik savanoriškos tarnystės, laisvo širdies atsidavimo iš meilės. Niekas aiškiau neįrodo, kad mus valdo šėtono dvasia, kaip noras įžeidinėti ir naikinti tuos, kurie nevertina mūsų darbo ar prieštarauja mūsų idėjoms.SD 452.4

Kiekvienas žmogus savo kūnu, siela ir dvasia yra Dievo nuosavybė. Kristus numirė, kad atpirktų visus. Niekas labiau nežeidžia Dievo, kaip žmonės, kurie dėl savo religinio fanatizmo priverčia kentėti tuos, kuriuos Išgelbėtojas nusipirko Savo krauju.SD 453.1

„Jėzus, iškeliavęs iš ten, atvyksta į Judėją ir Užjordanę. Ir vėl žmonių būriai skuba pas Jį, o Jis vėl moko, kaip buvo pratęs” (Morkaus 10, 1) . Didelę dalį paskutiniųjų Savo tarnystės mėnesių Kristus praleido Perėjoje, tolimajame Jordano pakrašty nuo Judėjos. Čia paskui Jį vėl sekė minios, kaip ir Jo tarnystės pradžioje Galilėjoje, ir buvo pakartota didžioji Jo mokymo dalis. Kaip Jis išsiuntė Dvylika, taip „paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma Jo į visus miestus bei vietoves, kur Jis pats ketino vykti” (Luko 10, 1) . Šie mokiniai kurį laiką buvo su Juo ir ruošėsi savo darbui. Kai Dvylika buvo išsiųsti jų pirmajai savarankiškai misijai, kiti mokiniai lydėjo Jėzų Jo kelionėje per Galilėją. Taip jie turėjo privilegiją artimai bendrauti su Juo ir būti tiesiogiai mokomi. Dabar šis gausesnis būrys taip pat turėjo leistis į atskirą misiją.SD 453.2

Nurodymai Septyniasdešimčiai buvo panašūs į tuos, kurie buvo duoti Dvylikai; tačiau Septyniasdešimčiai nebuvo uždrausta eiti į pagonių ir samariečių miestus, kaip Dvylikai. Nors Kristų samariečiai buvo ką tik atstūmę, Jo meilė jiems nepasikeitė. Kai į kelionę Jo vardu leidosi Septyniasdešimt, jie pirmiausia apsilankė Samarijos miestuose.SD 453.3

Paties Gelbėtojo apsilankymas Samarijoje, vėliau gerojo samariečio pagyrimas ir dėkingas džiaugsmas raupsuotojo, samariečio, kuris vienintelis iš dešimties grįžo padėkoti Kristui, mokiniams buvo labai reikšminga. Šios pamokos giliai įsitvirtino jų širdyse. Duodamas jiems užduotį prieš pat Savo įžengimą į dangų Jėzus paminėjo Samariją kartu su Jeruzale ir Judėja kaip vietas, kur jie turėjo paskelbti Evangeliją pirmiausia. Jo mokymas parengė juos atlikti šią užduotį. Kai savo Mokytojo vardu jie nukeliavo į Samariją, žmonės jau buvo pasirengę juos priimti. Samariečiai jau buvo girdėję apie Kristaus pagyrimo žodžius ir Jo gailestingumo darbus dėl jų tautiečių. Jie suprato, kad nors elgėsi su Juo šiurkščiai, Jo mintys apie juos buvo kupinos tik meilės, tad jų širdys buvo laimėtos. Išgelbėtojui įžengus į dangų, jie su džiaugsmu pasitiko Jo pasiuntinius, ir mokiniai surinko brangų derlių tarp tų, kurie anksčiau buvo jų nuožmiausi priešai. „Nei palaužtos nendrės Jis nelauš, nei blėstančio dagčio negesins. Jis neš tikrą teisingumą”. ,, O Jo vardas teiks viltį tautoms” (Izaijo 42, 3; Mato 12, 21) .SD 453.4

Išsiųsdamas Septyniasdešimt, Jėzus liepė jiems, kaip ir Dvylikai, nesirodyti ten, kur jie nepageidaujami. „O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į aikštę tarkite: ‘Mes jums nukratome net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų, bet vis tiek žinokite: Dievo karalystė jau prisiartino!” Jie turėjo tai daryti ne iš pasipiktinimo ar įžeisto orumo, bet kad parodytų, kaip liūdna yra, kai žmonės atstumia Viešpaties žinią ar Jo pasiuntinius. Atstumti Viešpaties tarnus - tai atstumti patį Kristų.SD 454.1

Jėzus pridūrė: „Sakau jums: ateis diena, kai Sodomai bus lengviau negu anam miestui ”. Po to Jo mintys nukrypo į Galilėjos miestus, kur Jis praleido didžiąją Savo tarnystės dalį. Su giliu liūdesiu Jis sušuko: „Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų padaryta stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atsivertę ir atgailoję su ašutine ir pelenuose. Todėl Tyrui ir Sidonui teisme bus lengviau negu jums. Ir tu, Kafarnaume, negi būsi išaukštintas iki dangaus?! Tu nugarmėsi iki mirusiųjų pasaulio!”SD 454.2

Šiems prie Galilėjos ežero šurmuliuojantiems miestams buvo pasiūlyti didžiausi dangaus palaiminimai. Juose kiekvieną dieną vaikščiojo gyvybės Kunigaikštis. Dievo šlovė, kurią troško pamatyti pranašai ir karaliai, užliejo paskui Gelbėtoją sekusias minias. Ir vis dėlto jie atsisakė priimti dangišką Dovaną.SD 454.3

Demonstruodami savo išmintį rabinai perspėjo žmones nepriimti šio naujojo Mokytojo skelbiamo mokymo; mat Jo teorijos ir darbai prieštaravo protėvių mokymui. Užuot stengęsi suprasti Dievo Žodį patys, žmonės tikėjo tuo, ką skelbia kunigai ir fariziejai. Užuot gerbę Dievą, jie gerbė kunigus bei vyresniuosius ir atstūmė tiesą, kad tik išsaugotų savo tradicijas. Daugeliui Kristaus mokymas padarė įspūdį ir beveik įtikino, tačiau jie nesielgė pagal savo įsitikinimus ir nestojo Jo pusėn. Šėtonas gundė, kol šviesa ėmė atrodyti tamsa. Taip daugelis atmetė tiesą, kuri būtų išgelbėjusi.SD 455.1

Ištikimasis Liudytojas sako: „Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiuosi” (Apreiškimo 3, 20) . Kiekvienas perspėjimas, priekaištas ar maldavimas Dievo Žodyje ar per Jo pasiuntinius - tai beldimas į širdies duris. Tai Jėzaus balsas, prašantis įleisti. Ir sulig kiekvienu ignoruotu beldimu noras atidaryti tampa vis silpnesnis. Šiandien nepaisomas Šventosios Dvasios veikimas rytoj jau nebus toks stiprus. Širdis darosi nebe tokia jautri ir nugrimzta į pavojingą gyvenimo trumpumo ir anapus jo plytinčios amžinybės nesuvokimą. Mūsų pasmerkimą teismo metu lems ne tai, kad darėme klaidų, o tai, kad ignoravome Dangaus siųstąsias galimybes sužinoti, kas yra tiesa.SD 455.2

Kaip ir apaštalai, Septyniasdešimt gavo antgamtinius sugebėjimus, kaip jų misijos antspaudą. Baigę darbą jie grįžo džiūgaudami ir sakydami: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl Tavo vardo ”. O Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus ”.SD 455.3

Jėzus regėjo ir praeities, ir ateities vaizdus. Jis matė, kaip iš dangaus buvo išmestas Liuciferis. Jis žvelgė į Savo būsimą agoniją, kai prieš visus pasaulius bus atskleistas apgaviko būdas. Jis girdėjo šūksnį „Atlikta!” (Jono 19, 30) , skelbiantį, kad pražuvusiųjų atpirkimas įvyko ir dangus amžinai užtikrintas, nepaisant šėtono kaltinimų, apgavysčių ir pretenzijų.SD 455.4

Už Golgotos kryžiaus su jo kančia ir gėda Jėzus matė didžiąją paskutiniąją dieną, kai žemėje bus sunaikintas tamsybių pasaulio valdovas, taip ilgai bjaurojęs ją savo maištu. Jėzus matė amžiams užbaigtus piktojo darbus ir dangų bei žemę pripildančią Dievo ramybę.SD 456.1

Nuo tada Kristaus sekėjai turėsiantys laikyti šėtoną įveiktu priešu. Ant kryžiaus Jėzus laimėjo jiems pergalę ir norėjo, kad šią pergalę jie priimtų kaip savą. Jis pasakė: „Štai Aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų ”.SD 456.2

Visagalė Šventosios Dvasios jėga gina kiekvieną atgailaujančią sielą. Kristus neatiduos priešui nė vieno, kuris atgailaudamas ir tikėdamas prašo Jo apsaugos. Išgelbėtojas yra šalia Savo vaikų, tų, kurie gundomi ir išmėginami. Su Juo negalima nesėkmė, praradimas, neįmanomi dalykai ar pralaimėjimas; per Tą, kuris mus stiprina, mes galime viską. Kai užklumpa pagundos bei sunkumai, nesistenkite juos visus įveikti - verčiau žiūrėkite į Jėzų, savo Padėjėją.SD 456.3

Esama krikščionių, kurie per daug galvoja ir kalba apie šėtono jėgą. Jie mąsto apie savo priešą, mini jį savo maldose, kalba apie jį, ir jis jų vaizduotėje darosi vis grėsmingesnis. Taip, šėtonas iš tikrųjų yra stipri būtybė; bet, ačiū Dievui, mes turime galingą Išgelbėtoją, kuris išmetė piktąjį iš dangaus. Šėtonui patinka, kai mes sureikšminame jo galią. Bet kodėl nekalbėti apie Jėzų? Kodėl neaukštinti Jo galybės ir Jo meilės?SD 456.4

'Pažado vaivorykštė, juosianti sostą aukštybėse, - tai amžinasis liudijimas, kad „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jono 3, 16) . Jis liudija Visatai, kad Dievas niekada nepaliks Savo žmonių jų kovoje su blogiu. Mums tai užtikrina jėgą ir apsaugą, kol egzistuos pats sostas.SD 456.5

Jėzus pridūrė: „Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje ”. Džiaukitės ne tuo, jog jaučiate savo jėgą, kad neužmirštumėte priklausą nuo Dievo. Būkite budrūs, kad netaptumėte patenkinti savimi ir nepradėtumėte darbuotis savo jėgomis, užuot rėmęsi savo Mokytojo dvasia ir stiprybe. Jei tik darbą lydi sėkmė, egoizmas visada pasirengęs pareikalauti savo dalies. Imama pataikauti sau, save aukštinti, ir kitiems jau nebeatrodo, kad visame kame ir visur kur yra Dievas. Apaštalas Paulius pasakė: „Būdamas silpnas, esu galingas” (2 Korintiečiams 12, 10) . Kai suvokiame savo silpnumą, išmokstame pasitikėti mums nebūdinga jėga. Niekas negali taip stipriai valdyti širdies, kaip nuolatinis mūsų atsakomybės prieš Dievą jausmas. Niekas taip nepasiekia giliausių elgesio motyvų, kaip atleidžiančios Kristaus meilės išgyvenimas. Mes turime susiliesti su Dievu, tada būsime panardinti į Šventąją Dvasią, ir tai įgalins mus tarnauti savo artimui. Tuomet džiaukitės, kad per Kristų jūs susijungėte su Dievu ir dangiškosios šeimos nariais. Kol jūsų žvilgsnis kryps aukščiau savęs, jūs nuolatos jausite žmogiškumo silpnumą. Juo mažiau branginsite save, juo aiškiau ir pilniau suprasite savo Gelbėtojo tobulumą. Juo glaudžiau susiesite save su šviesos ir jėgos šaltiniu, juo daugiau šviesos užlies jus ir turėsite daugiau jėgos Dievo darbui. Džiūgaukite, kad esate viena su Dievu, viena su Kristumi ir visa dangaus šeima.SD 456.6

Septyniasdešimčiai klausantis Kristaus žodžių, Šventoji Dvasia piešė jų protuose gyvas realijas ir įrašinėjo tiesą jų sielos plokštėse. Nors juos supo minios, jie buvo tarsi užsidarę Dieve.SD 457.1

Žinodamas, kad jie užsidegė tos valandos įkvėpimu, Jėzus „džiūgavo Šventojoje Dvasioje ir kalbėjo: ‘Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes Tau taip patiko. Viskas Man yra Mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti’“.SD 457.2

Nors pasaulio garbingieji, vadinamieji didingieji ir išmintingieji, gyrėsi savo išmintimi, tačiau negalėjo suprasti Kristaus charakterio. Jie sprendė apie Jį pagal išvaizdą, pagal pažeminimą, kuris teko Jam kaip žmogui. Tačiau žvejams ir muitininkams buvo leista išvysti Neregimąjį. Net mokiniai nesuprato visko, ką Jėzus norėjo jiems apreikšti; tačiau kartkartėmis, kai jie atsiduodavo Šventosios Dvasios galybei, jų protai nušvisdavo. Jie suprasdavo, kad tarp jų yra galingasis Dievas, apsivilkęs žmogiškumu. Jėzus džiaugėsi, kad nors šio supratimo neturi išminčiai, jis suteiktas šiems kukliesiems. Dažnai Jam aiškinant Senąjį Testamentą ir rodant, kaip jis susijęs su Juo pačiu bei Jo atpirkimo darbu, juos pažadindavo Jo Dvasia ir pakylėdavo į dangišką aplinką. Pranašų skelbtąsias dvasines tiesas jie suprato geriau nei jas užrašiusieji. Taigi Senąjį Testamentą jie skaitė ne kaip Rašto aiškintojų ir fariziejų doktriną, ne kaip jau mirusių išminčių žodžius, o kaip naują Dievo apreiškimą. Jie žvelgė į Tą, „kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra pas jus ir bus jumyse” (Jono 14, 17) .SD 457.3

Vienintelis būdas geriau suvokti tiesą yra išlaikyti savo širdį minkštą ir pavaldžią Kristaus Dvasiai. Siela turi būti apvalyta nuo tuštybės bei išdidumo, išvaduota nuo visko, kas laikė ją nelaisvėje, ir joje turi viešpatauti Kristus. Žmogiškas mokslas pernelyg ribotas, kad suvoktų atpirkimą. Atpirkimo planas sie-kia taip toli, jog filosofija negali jo paaiškinti. Jis visada liks paslaptimi, kurios neatskleis nė nuodugniausias samprotavimas. Išgelbėjimo mokslas negali būti paaiškintas; tačiau jis gali būti pažintas patirtimi. Tik tas, kuris mato savo nuodėmingumą, gali įžvelgti, koks brangus yra Gelbėtojas.SD 458.1

Kristaus pamokos, kurias Jis dėstė lėtai keliaudamas iš Galilėjos į Jeruzalę, buvo kupinos išminties. Žmonės godžiai klausėsi Jo žodžių. Perėjoje ir Galilėjoje jie buvo mažiau pavaldūs žydų fanatizmui negu Judėjoje, todėl Jo mokymas rado atgarsį jų širdyse.SD 458.2

Daugelis Kristaus palyginimų buvo pasakyti paskutiniaisiais Jo tarnystės mėnesiais. Kunigai bei rabinai persekiojo Jį vis nuožmiau, todėl Savo perspėjimus jiems Jis slėpdavo simboliais. Jiems buvo aišku, ką Jis nori pasakyti, bet prikibti prie Jo žodžių ir Jį apkaltinti jie negalėjo. Palyginime apie fariziejų ir muitininką savimi patenkinto žmogaus malda „dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės ” buvo ryškus kontrastas atgailaujančiojo maldavimui: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!” (Luko 18, 11. 13) Taigi Kristus priekaištavo dėl žydų veidmainystės. Bevaisio figmedžio ir didžiosios vakarienės įvaizdžiais Jis pranašavo tą lemtį, kuri teks šiai neatgailaujančiai tautai. Tie, kurie su panieka atstūmė kvietimą į Evangelijos šventę, girdėjo Jo perspėjimo žodžius: „Sakaujums, - nė vienas iš anų kviestųjų žmonių neragaus Mano vaišių” (Luko 14, 24) .SD 458.3

Pamokymai mokiniams buvo labai brangūs. Palyginimas apie įkyrią našlę ir draugą, vidurnaktį paprašiusį duonos, suteikė naują galią Jo žodžiams: „Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta” (Luko 11, 9) . Dažnai jų svyruojantį tikėjimą stiprino prisiminimai apie tai, ką pasakė Kristus: „Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių Savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netrukus Jis apgins jų teises” (Luko 18, 7-8) .SD 459.1

Kristus pakartojo gražų palyginimą apie paklydusią avelę. Šią pamoką Jis plėtojo toliau - kalbėjo apie pamestą sidabrinį ir sūnų palaidūną. Tuomet mokiniai dar negalėjo visiškai įvertinti šių pamokų galios; tačiau išsiliejus Šventajai Dvasiai, matydami besirenkančius pagonis bei žydų pavydą ir pyktį, jie geriau suprato pamoką apie sūnų palaidūną ir galėjo džiaugtis Kristaus žodžiais: „Bet reikėjo puotauti bei linksmintis”, nes „šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado” (Luko 15, 32. 24) . Kai jie iškeliavo savo Mokytojo vardu, kai susidurdavo su paniekinimu, skurdu ir persekiojimais, jų širdis dažnai stiprino kartojamas Jo padrąsinimas, kurį Jėzus išsakė Savo paskutinėje kelionėje: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę! Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės. Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis” (Luko 12, 32-34) .SD 459.2