48—Kas didžiausias?

Šis skyrius pagrįstas Mato 17, 22-27; 18, 1-20
Morkaus 9, 30-50; Luko 9, 46-48

GRĮŽĘS Į KAFARNAUMĄ, Jėzus nepasuko į visiems gerai žinomas vietas, kur anksčiau mokė žmones, o su mokiniais tyliai ieškojosi namų, kur galėtų laikinai apsistoti. Gyvenant Galilėjoje, Jo tikslas buvo ne darbuotis dėl minių, o šviesti Savo mokinius.SD 400.1

Keliaujant iš Galilėjos, Kristus vėl pamėgino paruošti mokinių mintis jų laukiantiems įvykiams. Jis papasakojo jiems, jog turi keliauti į Jeruzalę, ten mirti ir prisikelti. Ir pridūrė keistą, baimę keliančią mintį: Jis būsiantis išduotas į priešo rankas. Mokiniai net dabar nesuprato Jo žodžių. Nors juos jau gaubė didžiulio sielvarto šešėlis, jų širdyse vis dar buvo vietos kon-kurencijos dvasiai. Jie ginčijosi tarpusavyje, kuris turėtų būti laikomas didžiausias karalystėje. Šį varžymąsi jie tikėjosi nuslėpti nuo Jėzaus, todėl kaip paprastai nėjo šalia Jo, o keliaujant į Kafarnaumą sekė iš paskos. Jėzus skaitė jų mintis ir norėjo juos pamokyti. Todėl Jis palaukė tylios valandėlės, kai jų širdys atsivers Jo žodžiams.SD 400.2

Jiems atkeliavus į miestą, priėjo šventyklos mokesčių rinkėjas ir paklausė Petro: „Ar jūsų Mokytojas nemoka didrachmos?” Tai buvo ne valstybinis mokestis, o religinė auka, kurią kasmet šventyklai išlaikyti turėjo sumokėti kiekvienas žydas. Atsisakymas mokėti šį mokestį buvo laikomas neištikimybe šventyklai, neištikimybe, kurią rabinai laikė sunkiausia nuodėme. Išgelbėtojo požiūris į rabinų sukurtus įstatymus ir Jo nedviprasmiški priekaištai papročių gynėjams davė pretekstą Jį apkaltinti siekiant sugriauti šventyklos pamaldas. Kaip tik dabar Jo priešai ir įžvelgė progą išreikšti Jam nepasitikėjimą. Mokesčių rinkėjas jiems tapo puikus pagalbininkas.SD 400.3

Mokesčių rinkėjo klausime Petras įžvelgė kaltinimą, kad Kristus nėra ištikimas šventyklai. Būdamas uolus dėl savo Mokytojo garbės, jis net nepasitaręs su Juo skubiai atsakė, kad Jėzus sumokės šį mokestį.SD 401.1

Tačiau Petras tik iš dalies suprato klaususiojo tikslą. Kelios visuomenės klasės buvo atleistos nuo šio mokesčio. Mozės laikais, kai levitai buvo atskirti tarnauti šventykloje, jiems nebuvo skirtas paveldas tarp žmonių. Viešpats pasakė: „Todėl Levis neturi dalies ar paveldo su savo broliais. Pats Viešpats yra jo paveldas” (Pakartoto Įstatymo 10, 9) . Kristaus laikais kunigai ir levitai vis dar buvo laikomi itin pasišventusiais šventyklai, ir jiems nereikėjo kasmet atnašauti šios aukos šventyklai išlaikyti. Nuo jos buvo atleisti ir pranašai. Reikalaudami Jėzaus sumokėti šį mokestį, rabinai parodė, jog nepripažįsta Jo kaip pranašo ar mokytojo ir laiko Jį eiliniu piliečiu. Jo atsisakymas sumokėti būtų palaikytas neištikimybe šventyklai; kita vertus, sumokėjimas būtų pateisinęs juos, atstūmusius Jėzų kaip pranašą.SD 401.2

Dar visai neseniai Petras buvo pripažinęs Jėzų Dievo Sūnumi; bet dabar jis neišnaudojo progos atskleisti Mokytojo charakterį. Atsakydamas, kad Jėzus sumokės, jis tiesiogiai pritarė neteisingai sampratai apie Jį, kurią mėgino įtvirtinti kunigai ir vyresnieji.SD 401.3

Kai Petras parėjo namo, Išgelbėtojas neužsiminė apie tai, kas atsitiko, tik paklausė: „Kaip manai, Simonai? Iš ko žemės karaliai ima muitą ar mokestį: iš savo vaikų ar iš svetimųjų?” Jis atsakė: „Iš svetimųjų”. Jėzus jam tarė: „Taigi vaikai laisvi ”. Nors šalies gyventojai turi mokėti mokesčius, kad išlaikytų savo karalių, paties monarcho vaikai nuo to atleisti. Taip ir Izraelis, Dievo tauta, turėjo palaikyti Jo tarnystę; bet Jėzaus, Dievo Sūnaus tokia pareiga neslėgė. Jeigu nuo jos buvo atleisti kunigai ir levitai dėl jų ryšio su šventykla, tai juo labiau buvo atleistas Tas, kuriam šventykla buvo Jo Tėvo namai.SD 401.4

Jeigu Jėzus neprieštaraudamas būtų sumokėjęs, Jis būtų pripažinęs pretenzijų teisingumą ir taip paneigęs Savo dieviškumą. Tačiau nors Jis nusprendė patenkinti reikalavimą, Jis paneigė teiginį, kuriuo tas reikalavimas buvo pagrįstas. Parūpindamas mokestį, Jis paliudijo Savo dievišką charakterį ir tai, kad Jis yra viena su Dievu, todėl Jam nepriklauso mokėti šio mokesčio kaip paprastam karalystės pavaldiniui.SD 402.1

Jėzus liepė Petrui: „Nueikprie ežero, užmesk meškerę, paimk pirmą užkibusią žuvį; ją pražiodęs, rasi staterą. Paimk jį ir atiduok jiems už Mane ir už save ”. Nors Jo dieviškumas buvo apvilktas žmogiškumu, šiuo stebuklu Jis apreiškė Savo šlovę. Buvo akivaizdu, jog tai Jis per Dovydą paskelbė: „Juk Man priklauso visi gyvūnai miške, galvijai ant tūkstančio kalvų. Žinau visus laukinius paukščius; visa, kas juda laukuose, yra Mano. Jei būčiau alkanas, tau nesiskųsčiau, nes Mano yra pasaulis ir visa, kas jame” (Psalmė 50, 10-12).SD 402.2

Nors Jėzus aiškiai leido suprasti, kad Jis neįpareigotas mokėti šio mokesčio, šiuo klausimu nesivėlė į ginčus su žydais, mat jie būtų neteisingai interpretavę Jo žodžius ir nukreipę juos prieš Jį. Kad nepapiktintų jų nesumokėdamas, Jis padarė tai, ko teisėtai negalėjo būti reikalaujamas daryti. Ši pamoka buvo itin vertinga Jo mokiniams. Jų santykis su šventyklos pamaldomis veikiai turėjo ženkliai pasikeisti, todėl Kristus mokė be reikalo nesipriešinti nusistovėjusiai tvarkai. Kiek įmanoma, jie turėjo stengtis nesukurti progos neteisingai interpretuoti jų tikėjimą. Nors krikščionys neturi aukoti nė vieno tiesos principo, kai įmanoma, jie turi vengti nesutarimų.SD 402.3

Pasilikęs su mokiniais vienas namuose, Petrui nuėjus prie ežero, Jėzus pasikvietė kitus ir paklausė: „Apie ką kalbėjotės kelyje?” Jėzaus buvimas ir Jo klausimas situaciją nušvietė visiškai kita šviesa, nei toji, kurioje jie mąstė keliaudami ir tarpusavyje ginčydamiesi. Mokiniai susigėdo ir, pasmerkę save, nutilo. Jėzus paaiškino turįs numirti dėl jų, ir jų savanaudiškos ambicijos buvo skaudus kontrastas Jo nesavanaudiškai meilei.SD 402.4

Sakydamas, jog bus nužudytas ir prisikels, Jėzus mėgino įtraukti juos į pokalbį apie didžiausią jų tikėjimo išbandymą. Jeigu jie būtų buvę pasirengę priimti tai, ką Jis troško jiems pranešti, jie būtų išvengę didžiulio sielvarto ir nevilties. Jo žodžiai būtų paguodę netekties ir nusivylimo valandą. Bet nors Jėzus taip aiškiai kalbėjo, kas Jo laukia, vos Jam užsiminus, kad rengiasi vėl keliauti į Jeruzalę, jiems nubudo viltis, jog veikiai bus įkurta karalystė. Tai ir paskatino susiginčyti, kuris iš jų užims aukščiausius postus. Petrui grįžus nuo ežero, mokiniai jam pasakė, ko klausė Gelbėtojas ir pagaliau vienas iš jų ryžosi Jėzaus pasiteirauti: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?”SD 403.1

Išgelbėtojas subūrė aplink Save mokinius ir pasakė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!” Šie žodžiai buvo svarbūs ir įspūdingi, bet mokiniai jų anaiptol nesuprato. Jie neįžvelgė to, ką matė Kristus. Jie nesuvokė Kristaus karalystės prigimties, ir atrodė, kad šis neišmanymas ir yra jų nesutarimų priežastis. Tačiau tikroji priežastis glūdėjo giliau. Aiškindamas karalystės prigimtį, Kristus galėjo nuraminti jų norą varžytis; tačiau tai nebūtų išsprendę pagrindinės problemos. Net po to, kai jie būtų gavę pilną pažinimą, bet koks panašus klausimas būtų ją atnaujinęs. Taigi po Kristaus išėjimo Bažnyčią būtų užklupusi nelaimė. Varžymasis dėl aukščiausio posto buvo įkvėptas tos pačios dvasios, kuri sukėlė didžiąją kovą aukštybių pasauliuose ir dėl kurios Kristus nužengė iš dangaus numirti. Priešais Jį stojo Liuciferio, „aušros sūnaus” regėjimas - jo šlovė pranoko sostą supančių angelų šlovę ir glaudžiausiais ryšiais susijungė su Dievo Sūnumi. Liuciferis pasakė: „...prilygsiu Aukščiausiajam” (Izaijo 14, 12. 14) . Jo geismas išaukštinti save sukėlė dangaus rūmuose maištą, ir daugelis Dievo angelų buvo išvyti į žemę. Jeigu Liuciferis būtų iš tikrųjų troškęs būti kaip Aukščiausiasis, jis niekada nebūtų palikęs jam skirtosios vietos danguje, mat Aukščiausiojo dvasia pasireiškia nesavanaudišku tarnavimu. Liuciferis geidė Dievo valdžios, bet ne Jo charakterio. Jis troško aukščiausio posto, ir kiekvienas, įkvėptas tokios dvasios, elgsis taip pat. Taigi susvetimėjimas, nesutarimai ir maištas neišvengiami. Valdžią užgrobia stipriausieji. Šėtono karalystė yra prievartos karalystė; kiekvienas asmuo kitą laiko kliūtimi jam žengiant į priekį, arba laipteliu, nuo kurio galima palypėti aukščiau.SD 403.2

Liuciferis troško būti lygus su Dievu, o Kristus, Išaukštintasis, „apiplėšė pats Save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties” (Filipiečiams2, 7-8) . Dabar kryžius buvo jau prieš pat Jį, o Jo mokiniai buvo taip pasinėrę į savo naudos ieškojimą - kaip tik tai ir yra šėtono karalystės principas, - kad nepalaikė savo Viešpaties ir net nesuprato, ką Jis turi galvoje, kalbėdamas, jog bus dėl jų pažemintas.SD 404.1

Labai švelniai, tačiau su rimtumo akcentu, Jėzus pamėgino ištaisyti tą blogybę. Jis atskleidė pagrindinį Dangaus karalystės principą ir tai, kas sudaro tikrąją didybę, vertinamą pagal aukštybių matą. Tie, kuriuos įkvėpia išdidumas ir pomėgis išsiskirti, galvoja ne apie tai, kaip grąžinti Dievui gautąsias dovanas, o apie save ir atlygį, kurį jie turi gauti. Jiems nebus vietos Dangaus karalystėje, nes jie tapatinasi su šėtono šalininkais.SD 404.2

Prieš išaukštinimą eina nusižeminimas. Į aukštą postą žmonių akivaizdoje Dangus pasirenka darbininką, kuris kaip Jonas Krikštytojas nusižemina prieš Dievą. Tas mokinys, kuris labiausiai panašus į vaiką, veiksmingiausiai atlieka Dievo darbą. Dangaus būtybės gali bendradarbiauti su tuo, kuris siekia ne išaukštinti save, o gelbėti žmones. Tas, kuris jaučia didžiulę dieviškos pagalbos reikmę, jos prašys; ir Šventoji Dvasia padės jam matyti Jėzų, o tai sustiprins ir pakylės širdį. Dėka bendravimo su Kristumi toks mokinys eis į priekį ir darbuosis dėl tų, kurie žūsta savo nuodėmėse. Jis pateptas šiai misijai, ir jam seksis ten, kur nesisektų daugeliui išsilavinusių ir intelektualiai išmintingų.SD 404.3

Tačiau kai žmonės išaukština save, manydami, kad be jų didysis Dievo planas nebus įgyvendintas, Viešpats juos nustumia į šalį. Akivaizdu, kad Viešpats nuo jų nepriklauso. Juos pašalinus, darbas nesustoja, o vyksta su dar didesne galybe.SD 405.1

Jėzaus mokiniams neužteko būti mokomiems apie Jo karalystės prigimtį. Turėjo pasikeisti jų širdis, kad atitiktų tos karalystės prigimtį. Pasikvietęs mažą vaiką, Jėzus pasistatė jį tarp jų, paskui švelniai paėmė ant rankų ir pasakė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę ”. Mažo vaiko paprastumas, savęs užmiršimas ir patikli meilė - štai savybės, kurias vertina Dangus kaip tikrosios didybės požymius.SD 405.2

Jėzus vėl paaiškino mokiniams, kad Jo karalystei nebūdingas nei žemiškas išdidumas, nei noras pasirodyti. Prie Jėzaus kojų visi šie išskirtiniai bruožai užmirštami. Turtingi ir vargšai, išsilavinę ir bemoksliai susitinka negalvodami apie padėtį ar pasaulietinį dominavimą. Visi susirenka kaip Jo krauju atpirktieji, vienodai priklausomi nuo To, kuris atpirko juos Dievui.SD 405.3

Nuoširdi, nuolanki siela brangi Dievo akivaizdoje. Jis paženklina Savo antspaudu žmones ne pagal jų rangą, turtus ar intelektualinę didybę, o pagal jų vienybę su Kristumi. Šlovės Viešpats patenkintas tais, kurie kuklūs ir nuolankios širdies. Dovydas pasakė: „Tu davei man Savo apsaugos skydą, Tavo dešinė man padėjo, Tavo pagalba padarė mane didį” (Psalmė 18, 36) .SD 405.4

Jėzus pasakė: „Kas dėl Manęs priima tokį vaikelį, tas priima Mane, o kas priima Mane, tas ne Mane priima, bet Tą, kuris yra Mane siuntęs”; „Taip kalba Viešpats: ‘Dangus - Mano sostas, o žemė - suolelis Mano kojoms. ...Aš rūpinuosi žmogumi, suvargusiu ir besisielojančiu, drebančiu nuo Mano žodžio’” (Izaijo 66, 1-2) .SD 405.5

Išgelbėtojo žodžiai pažadino mokiniuose nepasitikėjimo savimi jausmą. Atsakydamas Jis konkrečiai nepaminėjo nė vieno, bet Jonas suabejojo, ar vienu atveju pasielgė teisingai. Jis kaip vaikas išdėstė šį klausimą Jėzui: „Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet Tavo vardu išva-rinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis ”.SD 406.1

Jokūbas ir Jonas manė, jog uždrausdami šiam žmogui, jie gina Viešpaties garbę, bet dabar pradėjo suprasti pavyduliavę dėl savosios. Jie pripažino savo klaidą ir priėmė Jėzaus priekaištą: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris Mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie Mane kalbėti”. Netu-rėjo būti atstumtas nė vienas, kuris rodė kokį nors draugiškumą Kristui. Daug buvo tokių, kuriuos giliai sujaudino Kristaus charakteris ir darbas ir kurių širdys atsivėrė Jam tikėjimu. Mokiniai, nesugebėję įžvelgti motyvų, turėjo saugotis neatbaidyti tokių žmonių. Kai Jėzaus asmeniškai su jais nebebuvo ir visas darbas liko jų rankose, jie turėjo ne pasiduoti siaurai išskirtinumo dvasiai, o rodyti tą pačią toli siekiančią užuojautą, kuria pasižymėjo jų Mokytojas.SD 406.2

Tas faktas, kad kažkas ne visiškai pritaria mūsų asmeninėms idėjoms ar nuomonėms, nepateisins mūsų, jei drausime jam darbuotis dėl Dievo. Kristus - Didysis Mokytojas; užuot teisę ar įsakinėję, turime nuolankiai sėdėti prie Jėzaus kojų ir mokytis iš Jo. Kiekviena siela, kurioje Dievas pažadino norą dirbti, yra šaltinis, per kurį Kristus apreikš Savo atleidžiančią meilę. Kokie atsargūs turime būti, kad neatstumtume nė vieno Jo šviesos nešėjo ir taip nesutrukdytume Jo spinduliams užlieti pasaulį!SD 406.3

Šiurkštumas ar šaltumas, kurį mokinys parodė Kristaus patrauktam žmogui, - taip pasielgė ir Jonas, uždrausdamas daryti stebuklus Kristaus vardu, - galėjo pakreipti to žmogaus žingsnius priešo keliu, ir jis galėjo pražūti. Apie tokį mokinį Jėzus pasakė: „Tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą ”. Jis pridūrė: ,,Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, nusikirsk ją! Tau verčiau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį” (Morkaus 9, 43-45) .SD 406.4

Kodėl reikėjo kalbėti taip griežtai, kodėl neužteko pasakyti, kad nė vienas negali būti stipresnis? Mat „Žmogaus Sūnus atėjo gelbėti, kas buvopražuvę ”. Argi Jo mokiniai turi mažiau atsižvelgti į savo bendraminčių širdis negu joms parodė dėmesio dangaus Didybė? Kiekvienas žmogus neįkainojamai brangus, ir kokia siaubinga nuodėmė atstumti bent vieną nuo Kristaus taip, kad Išgelbėtojo meilė, nusižeminimas ir kančia dėl jo jau nieko nebegalėtų padaryti.SD 407.1

„Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina” (Mato 18, 7) . Pasaulis, šėtono įkvėptas, neabejotinai priešinsis Kristaus sekėjams ir sieks sugriauti jų tikėjimą; bet vargas tam, kuris priėmė Kristaus vardą, o bus užkluptas tai darantis. Mūsų Viešpačiui užtraukia gėdą tie, kurie tvirtina tarnaujantys Jam, bet neteisingai atspindi Jo charakterį, ir dėl to daugybė žmonių yra apgaunami bei nueina klystkeliais.SD 407.2

Verčiau atsisakyti, kad ir kiek tai kainuotų, bet kokio įpročio ar veiklos, kurie veda į nuodėmę ir užtraukia negarbę Kristui. Tai, kas nedaro garbės Dievui, negali būti naudinga ir sielai. Dangaus palaiminimas negali aplankyti nė vieno, kuris pažeidinėja amžinuosius teisingumo principus. Vienos puoselėjamos nuodėmės užtenka, kad charakteris degraduotų ir išvestų iš kelio kitus. Jeigu turi būti nukirsta koja ar ranka ar net išlupta akis, kad kūnas būtų išgelbėtas nuo mirties, tai kur kas teisingiau būtų atsisakyti nuodėmės, kuri pražudo sielą!SD 407.3

Apeiginių pamaldų metu kiekviena auka būdavo pasūdoma. Tai kaip ir smilkymas reiškė, kad tik Kristaus teisumas gali padaryti tarnavimą priimtiną Dievui. Apie šią praktiką Jėzus pasakė: „Ir kiekviena auka bus druska pasūdyta”; „Turėkite savyje druskos ir taikiai sugyvenkite tarp savęs ”. Visi, kurie atnašaus save kaip „gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką” (Romiečiams 12, 1) , turi gauti išgelbėjančios druskos - mūsų Išgelbėtojo teisumą. Tada jie taps žemės druska, sulaikančia blogio plitimą tarp žmonių, kaip kad druska apsaugo maistą nuo sugedimo (žr. Mato 5, 13). Tačiau jeigu druska išsikvepia, jeigu tėra pamaldumo išpažinimas be meilės Kristui, nebelieka jėgų daryti gera. Gyvenimas nebegali daryti pasauliui gelbėjančios įtakos. Jūsų energija ir veiksmingumas statant Mano karalystę, sako Jėzus, priklauso nuo to, ar gausite Mano Dvasią. Kad suteiktumėte gyvenimui skonį, jūs turite būti Mano malonės dalininkai. Tada nebus konkurencijos, savo naudos ieškojimo, troškimo užimti aukštesnį postą. Jūs turėsite meilę, kuri sieks ne naudos sau, o gerovės kitam.SD 407.4

Tegul atgailaujantis nusidėjėlis nukreipia žvilgsnį į „Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę” (Jono 1, 29) . Žvelgdamas į Jį, nusidėjėlis keisis. Jo baimė virs džiaugsmu, o abejonės - viltimi. Atsiras dėkingumas, suduš akmeninė širdis. Sielą užlies meilės banga. Kristus jame - vandens versmė, trykštanti į amžinąjį gyvenimą. Kai matome Jėzų, skausmų vyrą, pažinusį sielvartą, gelbėjantį pražuvusius, žudomus, pajuokiamus, engiamus, vaikomus iš miesto į miestą, kol Jo misija bus įgyvendinta; kai žvelgiame į Jį Getsemanėje, Jam prakaituojant krauju, ir ant kryžiaus mirštant agonijoje, kai visa tai matome, savasis „aš” daugiau nereikalaus būti pripažintas. Žiūrėdami į Jėzų mes susigėsime savo šaltumo, apatijos, savanaudiškumo. Mes norėsime būti viskuo arba niekuo, kad galėtume iš širdies tarnauti Mokytojui. Mes su džiaugsmu nešim kryžių paskui Jėzų, dėl Jo ištversime išbandymus, gėdą ir persekiojimus.SD 408.1

„Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti” (Romiečiams 15, 1) . Neturėtų būti nevertinama nė viena Kristų tikinti siela, kad ir koks silpnas būtų jos tikėjimas, kad ir kokie netvirti žingsniai lyg mažo vaiko. Viskuo, kuo esame pranašesni už kitus, - išsilavinimu ir tobulumu, charakterio kil-numu, krikščionišku auklėjimu, religine patirtimi, - esame skolingi tiems, kurie gavo mažiau malonių, todėl kiek tai nuo mūsų priklauso, turime jiems tarnauti. Jeigu esame stiprūs, turime palaikyti silpnuosius. Šlovės angelai, kurie nuolatos regi dangiškojo Tėvo veidą, džiaugiasi patarnaudami Jo mažiesiems. Jie ypač atsakingi už virpančias sielas, turinčias daug netinkamų būdo bruožų. Angelai visada yra ten, kur jie labiausiai reikalingi, šalia tų, kuriems tenka kovoti su savimi sunkiausią kovą ir kurie yra pakliuvę į sudėtingiausias situacijas. Ir šioje tarnystėje bendradarbiauja tikri Kristaus sekėjai.SD 408.2

Jeigu vienas iš šių mažutėlių būtų nugalėtas ir jums nusikalstų, jūsų pareiga būtų sugrąžinti jį į teisingą kelią. Nelaukite, kol jis pirmas ateis susitaikyti. Jėzus pasakė: „Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios? Ir jei surastų, - iš tiesų sakau jums, - jis džiaugtųsi dėl jos labiau negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo paklydusios. Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas šitų mažutėlių“.SD 409.1

Būdami nuolankūs, žiūrėkite, kad patys neįpultumėte į pagundą (žr. Galatams 6, 1) , eikite pas klystančius ir barkite „prie keturių akių”. Nesugėdinkite to žmogaus, parodydami jo kaltę kitiems, neužtraukite negarbės Kristui, paviešindami nuodėmę ar klaidą to, kuris nešioja Jo vardą. Dažnai klystančiam reikia aiškiai pasakyti tiesą; kad galėtų pasitaisyti, jis turi suprasti savo klaidą. Tačiau jūs neturite nei teisti, nei smerkti. Nemėginkite ir pateisinti savęs. Tegul visos jūsų pastangos būna skirtos to žmogaus sugrąžinimui į tiesos kelią. Gydant sielos žaizdas reikalingas švelniausias prisilytėjimas, didžiausias jautrumas. Čia gali padėti tik meilė, plūstanti iš Kenčiančiojo Golgotoje. Tegul brolis pasikalba su broliu švelniai, gailestingai, žinodamas, kad jeigu pasiseks, jis „išgelbės jo sielą nuo mirties ir uždengs daugybę nuodėmių” (Jokūbo 5, 20) .SD 409.2

Tačiau net ši pastanga gali nieko neduoti. Tada Jėzus liepia: „Pasiimk su savimi dar vieną ar du ”. Gali būti, kad drauge pavyks padaryti tai, ko nepasisekė vienam. Būdami nesusiję su problema, jie veiks nešališkai, ir šis faktas jų patarimams suteiks daugiau svorio klystančiojo akyse.SD 409.3

Jeigu nusidėjėlis nepaklausys ir jų, tada, ir tik tada problema turi būti išdėstyta visam tikinčiųjų kūnui. Tegul Bažnyčios nariai, kaip Kristaus atstovai, susivienija maldoje ir su meile prašo Dievą sugrąžinti nusižengėlį į tiesos kelią. Per Jo tarnus kalbės Šventoji Dvasia, prašydama kartu su paklydusiuoju sugrąžinimo pas Dievą. Apaštalas Paulius įkvėptas pasakė: „Tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: ‘Susitaikinkite su Dievu!’” (2 Korintiečiams 5, 20) Jei žmogus nepriima šios jungtinės maldos, vadinasi, jo ryšys su Kristumi yra nutrūkęs ir jis atsiskyręs nuo bendrystės su Bažnyčia. Todėl Jėzus pasakė: „Tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas ”. Tačiau jis neturi būti laikomas atskirtu nuo Dievo gailestingumo. Užuot jį niekinę ar ignoravę, jo buvę broliai turi žiūrėti į jį švelniai, su užuojauta, kaip į vieną iš paklydusių avių, kurią Kristus vis dar stengiasi sugrąžinti į Savo kaimenę.SD 410.1

Kristaus pamokymas, kaip elgtis su klystančiais, konkrečiau atkartoja mokymą, kuris Izraeliui buvo duotas per Mozę: „Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui. Nors tektų savo artimą ir pabarti, neužsitrauk per jį nuodėmės” (Kunigų 19, 17) . Tai yra, jeigu kažkas apleidžia Kristaus duotąją pareigą grąžinti į tiesos kelią klystančius ir nusidėjėlius, jis pats tampa nuodėmės dalininkas. Mat už blogybes, kurioms galėjome užkirsti kelią, esame taip pat atsakingi, tarsi jas būtume padarę patys.SD 410.2

Tačiau apie blogą darbą turime pakalbėti su pačiu nusidėjėliu. Tarpusavyje nevalia to aptarinėti ir kritikuoti; net po to, kai viskas išdėstyta Bažnyčiai, mes neturime teisės to kartoti kitiems. Krikščionių ydų žinojimas netikinčiam pasauliui bus tik suklupimo akmuo; kalbėdami apie šiuos dalykus, mes pakenksime ir patys sau; mat stebėdami mes keičiamės. Jeigu mes norėsime pataisyti brolio klaidas, Kristaus Dvasia paskatins mus kiek įmanoma pridengti jį nuo jo paties brolių kritikos, o juo labiau nuo netikinčio pasaulio smerkimo. Mes patys darome klaidų ir esame reikalingi Kristaus užuojautos bei gailestingumo. Kaip mes norime, kad Jis elgtųsi su mumis, taip Jis įpareigoja mus elgtis vienam su kitu.SD 410.3

„Ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje ”. Jūs veikiate kaip Dangaus pasiuntiniai, ir jūsų darbo pasekmės sieks amžinybę.SD 411.1

Tačiau šią didžiulę atsakomybę turime nešti ne vieni. Kristus pasilieka ten, kur Jo žodžiui nuoširdžiai paklūstama. Jis dalyvauja ne tik Bažnyčios susirinkimuose, bet visur, kur tik Jo vardu susiburia nors keli mokiniai. Jis sako: „Jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems Mano dangiškasis Tėvas jį suteiks ”.SD 411.2

Jėzus pasakė „Mano dangiškasis Tėvas”, tarsi primindamas mokiniams, kad nors Savo žmogiškumu Jis susijęs su jais, dalijasi su jais sunkumais, užjaučia juos kančiose, Savo dieviškumu Jis susijęs su Begaliniojo sostu. Koks nuostabus užtikrinimas! Dangiškos būtybės susivienija su žmonėmis užuojauta ir darbu dėl pražuvusiųjų gelbėjimo. Patraukti sielas pas Kristų žmogui padeda visa dangaus galybė.SD 411.3