58—„Lozoriau, išeik!”
Šis skyrius pagrįstas Luko 10, 38-42; Jono 11, 1-44
TARP IŠTIKIMIAUSIŲ Kristaus mokinių buvo Lozorius iš Betanijos. Jo tikėjimas Kristumi buvo stiprus nuo pat jų pirmojo susitikimo; jis labai mylėjo Gelbėtoją ir buvo Jo mylimas. Būtent Lozoriui buvo padarytas didžiausias iš Kristaus stebuklų. Gelbėtojas laimino visus, kurie kreipėsi į Jį pagalbos; Jis myli visus žmones, bet su kai kuriais Jį sieja ypatingas švelnumas. Jo širdį stiprus meilės ryšys siejo su viena šeima Betanijoje, ir vienam iš tos šeimos narių Jis padarė Savo nuostabiausią darbą.SD 483.1
Lozoriaus namuose Jėzus dažnai apsistodavo pailsėti. Išgelbėtojas neturėjo Savo namų; Jis buvo priklausomas nuo Savo draugų bei mokinių svetingumo, ir dažnai pavargęs bei ištroškęs žmogiško bendravimo Jis mielai pasislėpdavo šiuose ramiuose namuose, toli nuo piktų fariziejų įtarinėjimo ir pavydo. Čia Jis atrasdavo nuoširdų priėmimą ir tyrą, šventą draugiškumą. Čia Jis galėjo kalbėti paprastai ir visiškai laisvai, žinodamas, kad Jo žodžiai bus suprasti ir branginami.SD 483.2
Mūsų Išgelbėtojas vertino namų ramybę ir susidomėjusius klausytojus. Jis ilgėjosi žmonių švelnumo, pagarbos ir meilės. Tie, kurie priėmė dangiškuosius pamokymus, kuriuos Jis visada buvo pasirengęs suteikti, būdavo didžiai palaiminti. Kai bekraščiais laukais paskui Kristų sekdavo minios, Jis atskleisdavo joms gamtos pasaulio grožybes. Jis stengėsi atverti jų suvokimo akis, kad jie pamatytų, kaip Dievo ranka išlaiko pasaulį. Kad jie išmoktų vertinti Dievo gerumą ir geranoriškumą, Jis atkreipdavo Savo klausytojų dėmesį į tyliai krintančią rasą, švelniai purškiantį lietutį ir skaisčiai šviečiančią saulę, duotus vienodai ir geriesiems, ir blogiesiems. Jis troško, kad jie geriau suprastų, kaip Dievas žiūri į Savo sukurtuosius žmones. Tačiau minios buvo lėtos klausytis, ir namuose Betanijoje Kristus rasdavo atgaivą nuo varginančių susirėmimų su visuomenės gyvenimu. Čia Jis supratingiems šeimininkams atverdavo Apvaizdos knygas. Šiuose privačiuose pokalbiuose Jis dėstė Savo klausytojams tai, ko nemėgino aiškinti margai miniai. Draugams Jam nereikėjo kalbėti palyginimais.SD 483.3
Kristui dėstant Savo nuostabiąsias pamokas, Marija, atsidavusi ir pagarbi klausytoja, sėdėdavo prie Jo kojų. Kartą Morta, pasinėrusi į maisto gaminimo rūpesčius, priėjo prie Kristaus ir paprašė: „Viešpatie, Tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų“. Tai buvo pirmasis Kristaus apsilankymas Betanijoje. Gelbėtojas su mokiniais buvo ką tik varginančiai atkeliavę pėsčiomis iš Jericho. Morta stengėsi pasirūpinti, kad jiems būtų patogu, ir per darbus užmiršo apie Svečiui deramą pagarbą. Jėzus jai švelniai ir kantriai atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta ”. Marija dėjosi į galvą brangiuosius žodžius iš Gelbėtojo lūpų, žodžius, kurie jai buvo vertesni už brangiausius žemės perlus.SD 484.1
Tas „vienas dalykas ”, kurio reikėjo Mortai, buvo rami, atsidavusi dvasia, didesnis noras pažinti ateitį, nemirtingumo gyvenimą bei dvasiniam tobulėjimui reikalingas malones. Jai reikėjo mažiau rūpintis praeinančiais dalykais, daugiau - išlie-kančiais amžinai. Jėzus mokė Savo vaikus išnaudoti kiekvieną progą pažinti tai, kas praturtins juos į išgelbėjimą vedančia išmintimi. Kristaus darbui reikia rūpestingų, energingų darbininkų. Esama plačių veiklos laukų mortoms, su jų uolumu aktyviame religijos darbe. Bet tegul jos pirmiausia kartu su Marija pasėdi prie Jėzaus kojų. Tegul darbštumas, mitrumas ir energija būna pašventinti Kristaus malonės; tada gyvenimas bus neįveikiama galybė kovojant dėl gėrio.SD 484.2
Ramius namus, kuriuose ilsėdavosi Jėzus, užgriuvo sielvartas. Staiga susirgo Lozorius, ir jo seserys nusiuntė žinią Gelbėtojui: „Viešpatie! Tas, kurį Tu myli, serga!” Jos matė, kaip įnirtingai liga alino jų brolį, bet žinojo, kad Kristus gali išgydyti bet kokias ligas. Jos tikėjo, kad Jis užjaus jas jų nelaimėje, todėl neragino kuo greičiau atvykti, tik nusiuntė žinutę: „Tas, kurį Tu myli, serga!” Jos manė, kad Jis nedelsdamas atsakys į jų žinutę ir kuo skubiau keliaus į Betaniją.SD 485.1
Seserys nerimaudamos laukė žodžio nuo Jėzaus. Kol jų brolyje dar ruseno gyvybės kibirkštis, jos meldėsi ir laukė Jėzaus. Tačiau pasiuntinys grįžo be Jo. Tiesa, jo atneštoji žinia: „Šita liga ne mirčiai ” joms suteikė viltį, kad Lozorius išgyvens. Jos mėgino švelniai paguosti ir padrąsinti jau kone sąmonę praradusį kenčiantįjį. Kai Lozorius mirė, jos skaudžiai nusivylė; vis dėlto jos jautė palaikančią Kristaus malonę, ir tai sulaikė jas nuo Gelbėtojo kaltinimų.SD 485.2
Kai Kristus gavo žinią, mokiniams pasirodė, kad Jis priėmė ją šaltokai. Jis neparodė jokio liūdesio, kurio jie iš Jo tikėjosi. Pažvelgęs į juos Jėzus pasakė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, - kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus ”. Dar dvi dienas Jis pasiliko ten, kur buvo. Šis delsimas mokiniams atrodė paslaptingas. Juk Jo atėjimas taip paguostų nelaimės prislėgtą šeimą! Mokiniai gerai žinojo, kaip Jis myli tą Betanijos šeimą, todėl labai stebėjosi, kad neskuba atsakyti į liūdną žinią „Tas, kurį Tu myli, serga ”.SD 485.3
Per tas dvi dienas Kristus, atrodė, išvis pamiršo tą žinią; apie Lozorių Jis nekalbėjo. Mokiniai prisiminė ir Joną Krikštytoją, Jėzaus pirmtaką. Jie niekaip nesuprato, kodėl Jėzus, gebantis daryti nuostabius stebuklus, leido Joną įkalinti ir siaubingai nužudyti. Kodėl turėdamas tokią galią Kristus negelbėjo Jono gyvybės? Šį klausimą dažnai užduodavo fariziejai - jiems tai buvo nepaneigiamas argumentas, kad Kristus nėra Dievo Sūnus. Išgelbėtojas buvo perspėjęs Savo mokinius apie išbandymus, praradimus ir persekiojimus. Nejaugi Jis apleistų juos sunkiu metu? Kai kurie abejojo, ar tik nebus klaidingai supratę Jo misijos. Visi buvo didžiai susirūpinę.SD 485.4
Po dviejų dienų Jėzus pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!” Mokiniai stebėjosi kodėl, jeigu Jėzus ketino keliauti į Judėją, reikėjo laukti dvi dienas. Tačiau dabar jų protus buvo užvaldęs nerimas dėl Kristaus ir savęs pačių. Kelyje, į kurį Jis rengėsi, jie matė tik pavojus. Jie kalbėjo: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti Tave akmenimis, o Tu vėl ten eini?” Jėzus atsakė: „Argi ne dvylika valandų turi diena?!” Mane veda Mano Tėvas ir, kol vykdau Jo valią, esu saugus. Manosios dvylika dienos valandų dar nesibaigė. Prasidėjo paskutiniosios Mano dienos valandos; bet kol dar yra laiko, Man nieko bloga nenutiks.SD 486.1
„Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, - tęsė Jis, - nes mato šio pasaulio šviesą ”. Tas, kuris vykdo Dievo valią, kuris eina Dievo paskirtuoju keliu, negali suklupti ir parpulti. Dievo vedančiosios Dvasios šviesa suteikia jam aiškią nuovoką apie savo pareigą ir veda jį tiesiai į jo darbų užbaigimą. „O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos ”. Tas, kuris eina savo pasirinktu keliu, kuriuo Dievas jo nepašaukė eiti, suklups. Mat jam diena virtusi naktimi, ir jis nesijaučia saugus, kad ir kur būtų.SD 486.2
„Tai pasakęs, pridūrė: ‘Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet Aš eisiu jo pažadinti’“. „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo ”. Kokie jaudinantys žodžiai! Kokie kupini užuojautos! Galvodami apie pavojus, kurie laukia jų Mokytojo Jeruzalėje, mokiniai buvo kone užmiršę nelaimės ištiktą šeimą Betanijoje. Bet Kristus neužmiršo. Mokiniai pasijuto sugėdinti. Jie buvo nusivylę, kad Kristus nesureagavo į nelaimės žinią greičiau. Kilo pagunda manyti, kad Jis tikriausia taip nemyli Lozoriaus ir jo seserų kaip atrodė, nes gi priešingu atveju būtų skubėjęs pas juos. Tačiau žodžiai „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo ” pažadino jų protuose teisingas mintis. Jie suprato, jog Kristus neužmiršo Savo kenčiančių draugų.SD 486.3
„Mokiniai atsiliepė: ‘Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks’. Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad Jis kalbėjęs apie poilsio miegą ”. Kristus Savo tikintiems vaikams apie mirtį kalba kaip apie miegą. Jų gyvenimas paslėptas su Kristumi Dieve, ir kol nesuskambės paskutinis trimitas, mirusieji miegos Jame.SD 487.1
„Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: ‘Lozorius mirė. Bet Aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, - dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį’“. Tomui atrodė, kad jeigu jo Mokytojas patrauks į Judėją, ten Jo lauks tikra mirtis; tačiau jis sutramdė savo dvasią ir pasakė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su Juo!” Jis žinojo, kaip žydai nekenčia Kristaus. Jie troško Jį pražudyti, bet vis nepasiekė savo tikslo, nes dar buvo likę truputis Jam skirtojo laiko. Per tą laiką Jėzų saugojo dangaus angelai, ir net Judėjos regionuose, kur rabinai tik ir tykojo Jį suimti bei nužudyti, Jam negalėjo nutikti nieko bloga.SD 487.2
Mokiniai stebėjosi Kristaus žodžiais: „Lozorius mirė. Bet Aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau ”. Nejaugi Gelbėtojas sąmoningai nusprendė neiti pas kenčiančius draugus? Morta, Marija ir mirštantis Lozorius buvo akivaizdžiai palikti vieni. Tačiau jie nebuvo vieni. Kristus stebėjo, kas vyksta, ir, Lozoriui mirus, palaikė jo seseris Savo malone. Jėzus matė jų širdgėlą, broliui grumiantis su stipriuoju priešu mirtimi. Jis taip pat išgyveno sielvartą pranešdamas mokiniams: „Lozorius mirė ”. Tačiau Kristus turėjo galvoti ne tik apie Savo mylimuosius Betanijoje; Jam buvo svarbu ir ugdyti Savo mokinius. Jie turėjo tapti Jo atstovais pasaulyje, kad Tėvo palaiminimai pasiektų visus. Tai dėl jų Jis leido Lozoriui numirti. Jeigu Jis būtų ligonį išgydęs, stebuklas, kuris yra aiškiausias Jo dieviško charakterio įrodymas, nebūtų įvykęs.SD 487.3
Jeigu Kristus būtų įžengęs į ligonio kambarį, Lozorius nebūtų numiręs, nes šėtonas nebūtų turėjęs jam galios. Mirtis nebūtų nutaikiusi savo strėlės į Lozorių gyvybės Davėjo akivaizdoje. Todėl Kristus nesileido į kelią. Jis pakentė savo galią demonstruojantį priešą, kad paskui galėtų jį vyti šalin kaip nugalėtą. Jis leido Lozoriui peržengti mirties slenkstį, ir sielvartaujančios seserys regėjo savo brolį gulintį kape. Kristus žinojo, kad joms žvelgiant į mirusio brolio veidą, bus sunkiai išbandytas jų tikėjimas Atpirkėju. Bet žinojo Jis ir tai, kad dėl kovos, kurią jos dabar turėjo iškęsti, jų tikėjimas suspindės dar didesne galia. Jis išgyveno tą pačią širdgėlą kaip ir jos. Dėl to, kad Jis delsė, Jo meilė nė kiek nesumažėjo; Jis žinojo, kad jų, Lozoriaus, Jo paties ir Jo mokinių laukia pergalė.SD 487.4
„Dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte ”. Visiems, kurie nori pajusti vedančią Dievo ranką, didžiausių išbandymų akimirka yra metas, kai Dievo pagalba arčiausiai. Kada nors jie su dėkingumu atsigręš į nueitą sunkiausią kelio dalį. „Viešpats žino, kaip išgelbėti maldingus žmones” (2 Petro 2, 9) . Iš kiekvienos pagundos ir kiekvieno sunkumo Jis išves juos su stipresniu tikėjimu ir turtingesne patirtimi.SD 488.1
Delsdamas keliauti pas Lozorių, Kristus turėjo gailestingumo tikslą, susijusį su tais, kurie dar nebuvo Jo priėmę. Jis delsė, kad prikeldamas Lozorių iš numirusių duotų Savo užsispyrusiai netikinčiai tautai dar vieną įrodymą, jog Jis iš tikrųjų yra „prisikėlimas ir gyvenimas ”. Jis nenorėjo atimti vilties iš tautos - vargšų, paklydusių Izraelio namų avių. Jo širdis plyšo iš skausmo dėl jų neatgailavimo. Iš Savo gailestingumo Jis norėjo dar kartą jiems įrodyti, kad yra Atgaivintojas, Tas, kuris gali atskleisti gyvenimą ir nemirtingumą. Tai turėjo būti įrodymas, kurio kunigai negalėtų interpretuoti neteisingai. Kaip tik dėl šios priežasties Jis atidėjo kelionę į Betaniją. Šis vainikuojantis stebuklas, Lozoriaus prikėlimas iš numirusių, turėjo uždėti Dievo antspaudą ant Jo darbo ir Jo pretenzijų į dieviškumą.SD 488.2
Keliaudamas į Betaniją, Jėzus, kaip buvo įpratęs, patarnavo ligoniams ir vargšams. Pasiekęs miestą, Jis nusiuntė seserims žinią apie Savo atvykimą. Kristus ne iš karto atėjo į jų namus, o pasiliko ramioje vietoje pakelėj. Itin triukšmingas mirusių draugų ar giminių gedėjimas, kurį praktikavo žydai, neatitiko Kristaus dvasios. Jis jau girdėjo pasamdytų gedėtojų raudas ir nenorėjo susitikti su seserimis toje sumaišty. Tarp gedinčiųjų buvo tos šeimos narių, iš jų kai kurie ėjo aukštas, atsakingas pareigas Jeruzalėje. Tarp jų buvo ir nuožmiausių Kristaus priešų. Jėzus žinojo jų tikslus, todėl neskubėjo pasirodyti.SD 488.3
Žinia buvo pranešta Mortai taip tyliai, kad kiti kambaryje net neišgirdo. Nieko negirdėjo ir sielvarto apimta Marija. Morta iš karto pakilo ir nuėjo pasitikti savo Viešpaties, o Marija, manydama, kad sesuo nuėjo į Lozoriaus palaidojimo vietą, liko ramiai sėdėti ir jos nešaukė.SD 489.1
Skubant susitikti su Jėzumi, Mortos širdyje grūmėsi prieštaringos emocijos. Jo išraiškingame veide ji įžvelgė tą patį švelnumą ir meilę, kaip ir visada. Jos pasitikėjimas Juo nežlugo, bet ji vis galvojo apie savo brangų mylimą brolį, kurį mylėjo ir Jėzus. Su didžiuliu skausmu širdyje dėl to, kad Kristus neatkeliavo anksčiau, bet kartu ir su viltimi, kad net dabar Jis galės kaip nors jas paguosti, ji pasakė: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs”. Gedėtojų keliamoje sumaišty seserys kartojo šiuos žodžius daugybę kartų.SD 489.2
Su žmogišku ir dievišku gailesčiu Jėzus pažvelgė į jos sielvartingą, rūpesčių išvargintą veidą. Morta nenorėjo prisiminti, kas buvo; viskas buvo pasakyta tais jaudinančiais žodžiais: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs ”. Vis dėlto žvelgdama į meilės kupiną veidą ji pridūrė: „Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos ”.SD 489.3
Jėzus pastiprino jos tikėjimą atsakydamas: „Tavo brolisprisikels!” Jo atsakymas neturėjo įkvėpti vilties, kad viskas pasikeis akimoju. Jis nukreipė Mortos mintis toliau, nei dabartinis jos brolio atgaivinimas, - į teisiųjų prisikėlimą. Lozoriaus prikėlimas jai turėjo liudyti apie visų mirusių teisiųjų prikėlimą ir užtikrinti, jog tai bus padaryta Išgelbėtojo galia. Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis ”.SD 489.4
Jėzus, toliau stengdamasis nukreipti jos tikėjimą teisinga linkme, paskelbė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas ”. Kristuje yra gyvenimas - pirminis, neperimtas, neišvestinis. „Kas turi Sūnų, turi gyvenimą” (1 Jono 5, 12) . Kristaus dieviškumas tikinčiajam užtikrina amžinąjį gyvenimą. Jėzus pasakė: „Kas tiki Mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki Mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?” Čia Kristus žvelgia į Savo antrojo atėjimo metą. Tada mirę teisieji bus prikelti su negendančiais kūnais, o gyvi teisieji perkelti į dangų neregėję mirties. Stebuklas, kurį Kristus rengėsi tuoj atlikti, prikeldamas Lozorių iš numirusių, turėjo simbolizuoti visų mirusių teisiųjų prikėlimą. Tas, kuris pats turėjo tuoj mirti ant kryžiaus, stovėjo su mirties raktais, kaip kapo nugalėtojas, ir tvirtino turįs teisę bei galią dovanoti amžinąjį gyvenimą.SD 490.1
Į Gelbėtojo klausimą: „Ar tai tiki? ” Morta atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog Tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šįpasaulį ”. Ji nevisiškai suprato Kristaus žodžių prasmę, bet išpažino tikinti Jo dieviškumu bei tuo, kad Jis gali padaryti viską, ką nori.SD 490.2
„Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: ‘Mokytojas atėjo ir šaukia tave’“. Ji pranešė jai tai kuo tyliau, mat kunigai ir vyresnieji buvo pasirengę suimti Jėzų, vos tik pasitaikys proga. Per gedėtojų raudas jos žodžių niekas neišgirdo.SD 490.3
Išgirdusi žinią Marija pašoko ir atgijusi išbėgo iš kambario. Manydami, kad ji nuėjo prie kapo paraudoti, gedėtojai nusekė iš paskos. Pasiekusi vietą, kur jos laukė Jėzus, ji puolė Jam po kojomis ir virpančiomis lūpomis pratarė: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs ”. Gedėtojų dejonės skausmingai varstė jos širdį; ji norėjo ramiai pasikalbėti viena su Jėzumi. Tačiau ji žinojo apie kai kurių dalyvaujančiųjų pavydą Kristui, taigi tramdė savo sielvartą.SD 490.4
„Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ”. Jis permatė visų susirinkusiųjų širdis. Matė, jog daugelio demonstruojamas sielvartas tik apsimestinis. Žinojo, jog kai kurie, dabar veidmainiškai dejuojantys, vėliau kėsinsis nužudyti ne tik galingąjį stebuklų darytoją, bet ir tą, kuris tuoj bus prikeltas iš numirusių. Kristus galėjo nuplėšti nuo jų apsimestinės kančios kaukę. Tačiau Jis užgniaužė Savo teisingą pasipiktinimą. Dėl Jam brangaus žmogaus, klūpančio prie Jo kojų ir Juo nuoširdžiai tikinčio, Jis neištarė visų tiesos žodžių, kuriuos galėjo pasakyti.SD 490.5
„Kur jį palaidojote?” - paklausė Jis. „Jie atsakė: ‘Viešpatie, eik ir pažiūrėk’“. Visi kartu jie nuėjo prie kapo. Tai buvo skaudus reginys. Lozorius buvo labai mylimas, jo seserys verkė širdį draskančia rauda, kartu su jomis ašaras liejo ir jo bičiuliai. Matydamas šią žmonių kančią, kai sielvarto palaužtieji raudojo mirusiojo, nors visai čia pat stovėjo pasaulio Gelbėtojas, „Jėzus pravirko ”. Nors Jis buvo Dievo Sūnus, turėjo žmogišką prigimtį, todėl žmonių sielvartas Jį jaudino. Jėzaus švelni, gailestinga širdis visada kupina užuojautos kenčiantiems. Jis verkia su verkiančiais ir džiaugiasi su besidžiaugiančiais.SD 491.1
Tačiau Jėzus pravirko ne tik dėl to, kad užjautė Mariją ir Mortą. Jo ašaromis išsakyta širdgėla buvo daug didesnė nei žmogaus - kaip kad dangus yra daug aukščiau už žemę. Kristus raudojo ne Lozoriaus, juk jį tuoj ketino prikelti iš numirusių. Jis verkė dėl to, kad daugelis iš dabar gedinčiųjų netrukus nužudys Tą, kuris yra prisikėlimas ir gyvenimas. Bet netikintys žydai nesugebėjo teisingai suprasti Jo ašarų! Kai kurie, neįžvelgusieji nieko daugiau, kaip tik išorines Jo liūdesio aplinkybes, kuždėjosi: „Stai kaip Jis jį mylėjo!” O kiti, stengdamiesi pasėti susirinkusiųjų širdyse netikėjimo sėklą, pašaipiai kalbėjo: „Argi Tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?” Esą jeigu Kristus būtų galėjęs išgelbėti Lozorių, nejaugi Jis būtų leidęs jam numirti?SD 491.2
Pranašiškomis akimis Kristus įžvelgė fariziejų ir sadukiejų priešiškumą. Jis žinojo, kad jie kėsinasi Jį nužudyti. Jis žinojo, kad kai kurie iš tų, kurie dabar atrodo tokie gailestingi, veikiai užtrenks sau vilties duris ir Dievo miesto vartus. Tai turėjo įvykti jau greitai, Jo pažeminimo ir nukryžiavimo metu. Po to turėjo būti sugriauta Jeruzalė, ir tada jau niekas nebeapraudos mirusiųjų. Jėzus skausmingai aiškiai matė Jeruzalės laukiančius sunkumus. Jis regėjo, kaip į ją veržiasi romėnų legionai. Jis žinojo, jog daugelis tų, kurie dabar aprauda Lozorių, žus per miesto apgultį ir jų mirtyje nebus vilties.SD 491.3
Kristus verkė ne tik dėl tos scenos, kuri priešais Jį vyko dabar. Jėzų slėgė šimtmečių sielvartas. Jis matė siaubingas Dievo Įstatymo pažeidinėjimo pasekmes. Jis suprato, jog pasaulio istorijoje, pradedant nuo Abelio mirties, vyksta nuolatinė gėrio ir blogio kova. Žvelgdamas į būsimuosius amžius, Jis regėjo kančias ir liūdesį, ašaras ir mirtį - žmonių dalią. Jo širdį varstė visų laikų ir visų šalių žmonių kančios. Nusidėjėlių vargai sunkiai slėgė Jo sielą, ir Jis plūdo ašaromis, trokšdamas palengvinti visas jų kančias.SD 492.1
„Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą ”. Lozorius gulėjo uoloje iškirstame urve, ant kurio angos buvo užritintas didžiulis akmuo. „Nuriskite akmenį!” - liepė Kristus. Pamaniusi, kad Jis tenori pažiūrėti į mirusįjį, Morta paprieštaravo - esą kūnas palaidotas prieš keturias dienas ir jau pradėjęs irti. Šie žodžiai, pasakyti prieš Lozoriaus prikėlimą, nepaliko Kristaus priešams galimybės tvirtinti, jog tai kažkokia apgavystė. Anksčiau fariziejai buvo prikalbėję daug netiesos apie nuostabiausius Dievo jėgos apsireiškimus. Prieš prikeldamas iš numirusių Jayro dukrą, Kristus pasakė: „Vaikas nėra miręs, o miega” (Morkaus 5, 39) . Kadangi ji sirgo trumpai ir buvo prikelta tuoj po mirties, fariziejai tvirtino, jog vaikas nebuvo miręs; esą pats Kristus pasakė, jog ji tik miega. Jie stengėsi sudaryti įspūdį, kad Kristus nesugeba išgydyti ligų ir Jo stebuklai - tik akių dūmimas. Tačiau šiuo atveju niekas negalėjo neigti, kad Lozorius mirė.SD 492.2
Kai Viešpats rengiasi atlikti kokį nors darbą, šėtonas paskatina kažką paprieštarauti. „Nuriskite akmenį!” - liepė Kristus. Kiek įmanoma, paruoškite kelią Mano darbui. Bet čia pasireiškė pasitikinti savimi ir ambicinga Mortos prigimtis. Ji nenorėjo parodyti yrančio kūno. Žmogaus širdis lėtai suvokia Kristaus žodžius, ir Mortos tikėjimas nesuprato tikrosios Jo pažado prasmės.SD 492.3
Kristus papriekaištavo Mortai, bet labai švelniai. „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?! ” Kodėl tu suabejojai Mano galia? Kodėl pasipriešinai Mano reikalavimams? Tu girdėjai Mano žodį. Jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę. Natūralios kliūtys negali sutrukdyti Visagalio darbui. Abejonės ir netikėjimas nėra nuolankumas. Tikrasis nuolankumas ir atsidavimas yra besąlygiškas tikėjimas Kristaus žodžiu.SD 493.1
„Nuriskite akmenį!” Kristus galėjo įsakyti akmeniui nusiristi, ir šis būtų paklusęs Jo balsui. Jis galėjo liepti tai padaryti angelams, kurie visada buvo šalia Jo. Vos Jam nurodžius, neregimos rankos būtų nuritinusios akmenį. Tačiau jį turėjo nuristi žmogaus rankos. Taip Kristus norėjo parodyti, kad žmonija turi bendradarbiauti su dieviškumu. Dieviška jėga nėra pašaukta atlikti to, ką gali padaryti žmogaus jėgos. Dievas neatsisako žmogaus pagalbos. Jis stiprina žmogų ir bendradarbiauja su juo, šiam panaudojant Dievo duotąsias galias ir sugebėjimus.SD 493.2
Įsakymui buvo paklusta. Akmuo nuritintas. Viskas padaryta atvirai ir sąmoningai. Visi turėjo progą įsitikinti, kad jokios apgavystės nesama. Kape gulėjo šaltas, tylus ir negyvas Lozoriaus kūnas. Gedėtojų šūksniai nuščiuvo. Nustebę žmonės stovėjo prie kapo, laukdami, kas bus.SD 493.3
Kristus ramiai atsistojo priešais įėjimą į olą. Visus gaubė šventa rimtis. Kristus žengė arčiau. Pakėlęs akis į dangų Jis tarė: „Tėve, dėkoju Tau, kad Mane išklausei ”. Dar visai neseniai Kristaus priešai kaltino Jį piktžodžiavimu ir jau griebėsi akmenų mesti į Jį, nes Jis tvirtino esąs Dievo Sūnus. Jie kaltino, kad stebuklus Jis darąs šėtono jėga. Bet štai Kristus tvirtina, jog Dievas - Jo Tėvas, ir su visišku pasitikėjimu teigia esąs Dievo Sūnus.SD 493.4
Kad ir ką darytų, Kristus bendradarbiavo su Savo Tėvu. Jis visada stengėsi, kad būtų akivaizdu, jog Jis nedirba nepriklausomai; Savuosius stebuklus Jis darė su tikėjimu ir malda. Kristus troško, kad visi žinotų apie Jo ryšį su Tėvu. Jis pasakė: „Tėve, dėkoju Tau, kad Mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet Mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kadjie įtikėtų, jog Tu esi Mane siuntęs ”. Tai mokiniams ir kitiems žmonėms turėjo būti įtikinamiausias įrodymas, jog tarp Kristaus ir Dievo egzistuoja ryšys. Jie turėjo suprasti, kad Kristaus tvirtinimai nėra melas.SD 493.5
„Taipasakęs, Jis galingu balsu sušuko: ‘Lozoriau, išeik! ’” Jo balsas, aiškus ir skvarbus, pasiekė mirusiojo ausis. Jam kalbant, pro žmogiškumą tvykstelėjo dieviškumas. Jo veide, kurį apšvietė Dievo šlovė, žmonės išvydo Jo jėgos tikrumą. Visų žvilgsniai nukrypo į olos angą. Ausys gaudė menkiausius gar-sus. Su didžiausiu susidomėjimu kiekvienas laukė Kristaus dieviškumo paliudijimo, kuris turėjo pagrįsti Jo tvirtinimą esant Dievo Sūnumi arba visiems laikams išdildyti viltį.SD 494.1
Tyliame kapo rūsy kažkas sujudėjo, ir tarpdury pasirodė tas, kuris buvo miręs. Jo judesius varžė drobulės, į kurias jis buvo suvyniotas, todėl Kristus apstulbusiems žiūrovams liepė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti ”. Jiems vėl buvo parodyta, kad žmonės turi bendradarbiauti su Dievu. Žmonės turi dirbti dėl žmonių. Išvaduotas Lozorius stovėjo priešais susirinkusiuosius ne nualintas ligos, silpnas ir virpančiomis kojomis ir rankomis, o kupinas jėgų ir gyvybingas brandus vyras. Jo akys švytėjo nuovoka ir meile savo Išgelbėtojui. Jis puolė Jėzui po kojomis Jį pagarbinti.SD 494.2
Susirinkusieji iš nuostabos neteko žado. Paskui pratrūko neapsakomu džiaugsmu ir dėkojimu. Seserys atgavo savo brolį kaip Dievo dovaną ir verkdamos iš džiaugsmo karštai dėkojo Gelbėtojui. Tačiau broliui, seserims ir draugams džiaugiantis vieniems kitais, Gelbėtojas tyliai pasišalino. Kai jie pasigedo gyvybės Davėjo, Jo jau nebebuvo.SD 494.3