37—Pirmieji evangeCistai

Šis skyrius pagrįstas Mato 10-uoju skyriumi; Morkaus 6, 7-11; Luko 9, 1-6

APAŠTALAI TAPO Jėzaus šeimos nariais ir lydėjo Jį keliaujantį pėsčiomis per visą Galilėją. Jie dalijosi su Juo visais iškilusiais vargais bei sunkumais. Jie klausėsi Jo pamokslų, vaikščiojo ir kalbėjosi su Dievo Sūnumi ir iš Jo kasdieninių nurodymų mokėsi, kaip darbuotis dėl žmonijos sutaurinimo. Jėzui patarnaujant aplik Jį susibūrusioms didžiulėms minioms, šalia buvo ir Jo mokiniai, pasirengę vykdyti Jo įpareigojimus ir palengvinti Jam darbą. Jie padėdavo suburti žmones, atnešti Gelbėtojui ligonius ir stengėsi kiekvienam padėti. Jie ieškojo susidomėjusių klausytojų, aiškino jiems Šventąjį Raštą bei įvairiais būdais darbavosi jų dvasinei naudai. Jie pasakojo, ko yra išmokę iš Jėzaus, ir kasdien įgydavo vis didesnę patirtį. Tačiau jiems reikėjo išmokti dirbti ir vieniems. Jiems vis dar reikėjo daug pamokymų, didžiulės kantrybės ir švelnumo. Kol Jėzus vis dar buvo su jais asmeniškai, galėjo parodyti jų klaidas, jiems patarti ir juos pataisyti, Jis siuntė juos kaip Savo atstovus.SD 316.1

Mokinius dažnai glumino kunigų ir fariziejų aiškinimai, tad jie išsakydavo savo nerimą Jėzui. Jis išdėstydavo jiems Šventojo Rašto tiesas kitaip, nei tai darė tradicija. Taip Išgelbėtojas stiprino jų pasitikėjimą Dievo Žodžiu ir didžia dalimi išlaisvino juos nuo rabinų baimės bei vergavimo papročiams. Lavinant mokinius, Viešpaties gyvenimo pavyzdys buvo kur kas veiksmingesnis už „sausą” doktriną. Kai jie išsiskyrė su Jėzumi, jų atminty atgijo kiekvienas žvilgsnis, balso intonacija bei žodis. Susikirtę su Evangelijos priešais, jie dažnai kartojo Jo žodžius ir, matydami, kokią įtaką šie daro žmonėms, labai džiaugėsi.SD 316.2

Pašaukęs Dvylika, Jėzus liepė jiems po du keliauti per miestus ir kaimus. Niekas nebuvo išsiųstas vienas - brolis lydėjo brolį, draugas draugą. Taip jie galėjo vienas kitam padėti, patarti ir padrąsinti, galėjo kartu melstis, o vieno stiprybė kompensuodavo kito silpnumą. Panašiai Jis vėliau išsiuntė ir septyniasdešimt. Gelbėtojas norėjo, kad Evangelijos pasiuntiniai bendrautų būtent taip. Ir mūsų dienomis evangelinis darbas būtų kur kas sėkmingesnis, jei būtų laikomasi šio pavyzdžio.SD 317.1

Mokiniai nešė tą pačią žinią, kaip Jonas Krikštytojas ir pats Kristus: „Prisiartino Dangaus karalystė“. Jie neturėjo ginčytis su žmonėmis dėl to, ar Jėzus iš Nazareto yra Mesijas; Jo vardu jie turėjo atlikti tuos pačius gailestingumo darbus, kuriuos darė Jis. Jėzus liepė: „Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!”SD 317.2

Per Savo tarnavimą Jėzus daugiau laiko skyrė ligoniams gydyti nei pamokslams sakyti. Jo stebuklai liudijo Jo žodžių tiesą - kad Jis atėjo ne griauti, o gelbėti. Jo teisumas ėjo Jo priekyje, o Viešpaties šlovė sekė iš paskos. Kad ir kur Jis ėjo, žinia apie Jo gailestingumą Jį aplenkdavo. Visur, kur Jis pabuvojo, Jo užuojautą patyrę žmonės džiaugėsi sveikata ir naujai atgautomis jėgomis. Minios rinkosi aplink juos išgirsti iš jų lūpų apie Viešpaties padarytus darbus. Jo balsas buvo pirmasis garsas, kurį daugelis išgirdo, Jo vardas - pirmasis žodis, kurį jie ištarė, Jo veidas - pirmas dalykas, į kurį jie pažvelgė. Kaip jie galėjo nemylėti Jėzaus ir Jo nešlovinti? Keliaudamas per miestus ir miestelius, Jis buvo kaip gyvoji versmė, visur skleidžianti gyvybę ir džiaugsmą.SD 317.3

Kristaus sekėjai turi darbuotis taip, kaip ir Jis. Mes turime pamaitinti alkanus, aprengti nuogus, guosti kenčiančius bei sergančius. Turime patarnauti liūdintiems ir įkvėpti viltį ją praradusiems. Taip išsipildys mums duotas pažadas: „Tavo teisumas žengs pirma tavęs, o Viešpaties šlovė lydės iš paskos” (Izaijo 58, 8). Kristaus meilė, pasireiškusi nesavanaudišku tarnavimu, bus veiksmingesnė keičiant nusidėjėlį, nei būtų kardas ar teismas. Pastarieji dalykai būtini siekiant įvaryti baimę Įstatymo pažeidinėtojui, tačiau meilės tarnystė gali daugiau. Priekaištai dažnai užkietina širdį; bet Kristaus meilė ją ištirpdys. Misionierius ne tik gali palengvinti fizines kančias, bet ir nukreipti nusidėjėlį pas Didįjį Gydytoją, kuris apvalo sielą nuo nuodėmės raupsų. Dievas siekia, kad per Jo tarnus Jo balsą išgirstų ligoniai, nelaimingieji, apsėstieji piktųjų dvasių. Per Savo pasiuntinius žmones Jis trokšta būti Guodėjas, kokio pasaulis dar nežinojo.SD 317.4

Mokiniai savo pirmojoje misionieriškoje kelionėje turėjo eiti tik pas „pražuvusias Izraelio namų avis”. Jeigu jie būtų dabar skelbę Evangeliją pagonims arba samariečiams, būtų praradę savo įtaką tarp žydų. Pakurstę fariziejų prietaringumą, jie būtų įsivėlę į kovą, kuri būtų išmušusi juos iš vėžių pačioje jų darbo pradžioje. Net apaštalai ne iš karto suprato, jog Evangelija turi būti nešama visoms tautoms. Kol jie patys nesuvokė šios tiesos, nebuvo pasirengę darbuotis tarp pagonių. Dievas norėjo Evangeliją priėmusius žydus padaryti Savo pasiuntiniais pas pagonis. Todėl būtent žydai turėjo pirmieji išgirsti šią naujieną.SD 318.1

Kad ir kur Kristus darbavosi, visur būta sielų, supratusių savo poreikį, alkstančių ir trokštančių tiesos. Atėjo metas siųsti žinią apie Jo meilę šioms išsiilgusioms širdims. Pas visus šiuos žmones kaip Jėzaus atstovai turėjo keliauti Jo mokiniai. Taip tikintieji turėjo būti paskatinti žiūrėti į juos kaip į Dievo paskir-tuosius mokytojus, ir kai Išgelbėtojas buvo paimtas iš jų tarpo, jie neliko be vedlių.SD 318.2

Šioje pirmoje kelionėje mokiniai privalėjo eiti tik ten, kur jau buvo apsilankęs Jėzus ir turėjo tuose kraštuose draugų. Jų pasirengimas kelionei buvo pats paprasčiausias. Niekas neturėjo nukreipti jų minčių nuo didžiojo darbo, kaip nors kurstyti pasipriešinimą ar užtrenkti duris tolimesniam darbui. Jie neturėjo vilktis religijos mokytojų drabužių ar kaip nors kitaip apsirengti, kad išsiskirtų iš paprastų valstiečių. Jiems nevalia buvoeiti į sinagogas ir kviesti žmones į viešas pamaldas; jie privalėjo darbuotis, vaikščiodami iš namų į namus. Jie neturėjo gaišti laiko bereikalingiems pasisveikinimams ar kviestiniams pietums. Kita vertus, turėjo priimti svetingumą tų, kurie buvo verti, kurienuoširdžiai sutikdavo juos kaip patį Kristų. Įžengę į kiekvienusnamus jie turėjo gražiai pasisveikinti: „Ramybė šiems namams!” (Luko 10, 5) Tie namai būdavo palaiminti jų maldų, jų šlovinimogiesmių bei šeimos ratelyje skaitomo Šventojo Rašto.SD 318.3

Šie mokiniai turėjo būti tiesos šaukliai, ruošti kelią savo Mokytojo atėjimui. Žinia, kurią jie turėjo nešti, buvo amžinojo gyvenimo žodis - nuo jo priėmimo ar atstūmimo priklausė žmonių likimas. Kad žmonės suprastų, kaip tai svarbu, Jėzus liepė Savo mokiniams: „Jei kur jūsų nepriimtų ir jūsų žodžių neklausytų,tai, išėję iš tokių namų ar tokio miesto, nusikratykite ir dulkes nuo kojų. Iš tiesų sakau jums: Sodomos ir Gomoros žemei buslengviau teismo dieną negu tokiam miestui“.SD 319.1

Gelbėtojo akys žvelgė toli į ateitį; Jis regėjo platesnius laukus, kuriuose po Jo mirties turės apie Jį liudyti mokiniai. Jo pranašiška įžvalga aprėpia visus Jo tarnų išgyvenimus, kurie jiems teks lig pat Jo antrojo atėjimo. Jėzus parodo Savo sekėjams sunkumus, kuriuos jiems teksatlaikyti; Jis atskleidžia kovos pobūdį ir planą. Jis atveria pavojus, kuriuos jie sutiks, savęs atsižadėjimą, kurio reikės. Jis nori, kad jie įvertintų savo jėgas ir priešas jų neužkluptų nepasiruošusių. Jie kovoja ne su kūnu ir krauju, „bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose” (Efeziečiams 6, 12) . Jie turi susigrumti su antgamtinėmis jėgomis, bet jiems užtikrinta ir antgamtinė pagalba. Šioje kareivijoje - visos dangaus būtybės. Ir ne tik angelai jos gretose. Mūšyje tiesiogiai dalyvauja Šventoji Dvasia, Viešpaties galybių Vado atstovė. Mūsų silpnybių gali būti daug, mūsų nuodėmės ir klaidos - sunkios; bet Dievo malonė skirta visiems, kurie nuolankiai jos siekia. Visagalio jėga darbuojasi dėl tų, kurie pasitiki Dievu.SD 319.2

Jėzus pasakė: „Štai Aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai ”. Pats Kristus nenuslėpė nė vieno tiesos žodžio, bet visada pasakydavo juos su meile. Bendraudamas su žmonėmis, Jis buvo itin taktiškas, apgalvojantis Savo žodžius ir maloniai dėmesingas. Jėzus niekada nebuvo šiurkštus, be reikalo neištardavo nė vieno pikto žodžio ir neįskaudindavo jautrios sielos. Jis neteisė žmonių už jų silpnybes. Jis drąsiai smerkė veidmainystę, netikėjimą ir neteisybę, tačiau griežtus priekaištus išsakydavo su ašaromis akyse. Jis verkė dėl Jeruzalės, Savo mylimo miesto, kuris atsisakė priimti Jį - Kelią, Tiesą ir Gyvenimą. Izraelitai atstūmė Jį, Išgelbėtoją, bet Jis žiūrėjo į juos su užuojauta, švelnumu bei širdį draskančiu sielvartu. Kiekvienas žmogus Jo akyse buvo brangus. Nors Jis visada buvo dieviškai orus, į kiekvieną Dievo šeimos narį žiūrėjo su didžiausia pagarba. Kiekviename žmoguje Jis matė parpuolusią sielą, tad Jo misija buvo ją išgelbėti.SD 320.1

Kristaus tarnai neturėtų vadovautis kūniškos širdies liepimu. Jie turi artimai bendrauti su Dievu, kitaip išprovokuotas ims reikštis savasis „aš”, pasipils virtinė netinkamų žodžių, kurie nėmaž neprimena rasos ar tylių vandenų, atgaivinančių apvytusius augalus. Šėtonas kaip tik ir nori, kad jie taip elgtųsi, nes tai jo metodai. Įniršis - tai slibino savybė, pyktyje ir kaltinimuose apsireiškia velnio dvasia. Tačiau Dievo tarnai privalo būti Jo atstovai. Viešpats trokšta, kad jie būtų sujungti tik su Dangumi, su tiesa, kurioje matomas Jo atvaizdas ir braižas. Galia, kuria jie turi įveikti blogį, yra Kristaus galia. Kristaus šlovė yra jų stiprybė. Dievo tarnai turi nenuleisti akių nuo Jo gerumo. Tik taip jie galės skelbti Evangeliją su dievišku taktu bei švelnumu. O dvasia, kuri provokuojama išlieka švelni, veiksmingiau kalbės tiesos naudai už bet kokius argumentus, kad ir kokie jie būtų galingi.SD 320.2

Tie, kurie stoja į kovą su tiesos priešais, turi atsilaikyti ne tik prieš žmones, bet ir prieš šėtoną bei jo pasiuntinius. Teatmena jie Išgelbėtojo žodžius: „Štai Aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų” (Luko 10, 3) . Tesiilsi jie Dievo meilėje, ir jų dvasia išliks rami net patiriant asmeninius įžeidimus. Viešpats apvilks juos dieviškais šarvais. Jo Šventoji Dvasia taip sustiprins jų protus bei širdis, kad jų neišgąsdins net vilkų staugimas.SD 321.1

Baigdamas nurodymus Savo mokiniams, Jėzus pasakė: „Sergėkitės žmonių”. Jie neturėjo pasitikėti tais, kurie nepažinojo Dievo, ir atskleisti jiems savo ketinimus; mat tai būtų suteikę pranašumo šėtono pasiuntiniams. Žmogaus užmojai dažnai griauna Dievo planus. Tie, kurie stato Viešpaties šventyklą, turi statyti pagal ant kalno duotą pavyzdį - dievišką panašumą. Kai Dievo tarnai pasikliauja Šventosios Dvasios nevedamų žmonių patarimais, Dievui tai nuplėšia garbę ir išduodama Evangelija. Pasaulio išmintis Dievui yra kvailystė. Tie, kurie ja pasikliauja, tikrai klys.SD 321.2

„Jie įskundinės jus teismams... Jūs būsite dėl Manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems ir pagonims” (Mato 10,17-18) . Persekiojimai padės plisti šviesai. Kristaus tarnai stos prieš pasaulio didžiūnus, kurie, jeigu taip neįvyktų, galbūt niekada neišgirstų Evangelijos. Lig tol šiems žmonėms tiesa buvo pateikta neteisingai. Jie buvo prisiklausę klaidingų kaltinimų, metamų Kristaus mokiniams. Dažnai vienintelis būdas šio pasaulio didžiūnams sužinoti apie tikrąjį tikėjimo pobūdį - tai išgirsti už savo tikėjimą teisiamųjų liudijimą. Tardomi jie turėdavo atsakyti, o jų teisėjai klausydavo liudijimo. Dievo malonė bus išlieta Jo tarnams, kad padėtų jiems sunkiu metu. Jėzus pasakė: „Tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis ”. Kai Dievo Dvasia apšvies Jo tarnų protus, bus atskleista dieviška tiesos galia ir vertė. Atmetusieji tiesą, ims kaltinti ir persekioti mokinius. Tačiau praradimuose ir kančioje, net ženg-dami į mirtį Viešpaties vaikai turi spinduliuoti savo dieviškojo Pavyzdžio nuolankumą. Taip išryškės kontrastas tarp šėtono pasiuntinių ir Kristaus atstovų. Gelbėtojas bus išaukštintas ir prieš valdovus, ir prieš liaudį.SD 321.3

Kol nereikėjo tokios malonės, mokiniai nebuvo apdovanoti kankinių drąsa bei stiprybe. Paskui išsipildė Išgelbėtojo pažadas. Kai Petras ir Jonas liudijo priešais teismo tarybą, žmonės „labai stebėjosi; jie atpažino juos buvus kartu su Jėzumi” (Apaštalų darbų 4, 13) . Apie Steponą parašyta, kad „visi sėdintys tary-boje įsmeigė į jį akis ir matė, kad jo veidas tartum angelo”; „Jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo” (Apaštalų darbų 6, 15. 10) . O Paulius, aprašinėdamas savo teismą Cezarėjoje, sako: „Mano pirmajame apsigynime nė vieno nebuvo su manimi, visi mane paliko. ...Viešpats buvo su manimi ir mane sustiprino, kad per mane toliau skelbimas pasiektų pilnatvę ir visos tautos jį išgirstų; Jis mane ištraukė iš liūto nasrų” (2 Timotiejui 4, 16-17) .SD 322.1

Kristaus tarnams, vedamiems į teismą, nereikėdavo iš anksto ruošti jokios kalbos. Jų pasiruošimas buvo kasdieninis brangių Dievo tiesų puoselėjimas bei malda stiprinamas tikėjimas. Stojus prieš teismą, Šventoji Dvasia primindavo jiems būtent tas tiesas, kurių reikėjo.SD 322.2

Kasdieninis, nuoširdus siekis pažinti Dievą ir Jo siųstąjį Jėzų Kristų suteiks sielai jėgų ir veiksmingumo. Žinios, įgytos uoliai tyrinėjant Šventąjį Raštą, reikiamu metu atgis atminty. Tačiau jeigu žmogus nesusipažino su Kristaus žodžiais, jei niekada neišbandė Jo malonės galios sunkiu metu, jis negali tikėtis, kad Šventoji Dvasia primins Jo žodžius. Kristaus sekėjas turėjo tarnauti Dievui kasdien, visą dėmesį skirdamas tik Jam ir pasitikėti Juo.SD 322.3

Toks didelis bus priešiškumas Evangelijai, kad bus nepaisomi net švelniausi žemiški ryšiai. Kristaus mokinius išduos mirčiai jų pačių namiškiai. „Jūs būsite visų nekenčiami dėl Mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas” (Morkaus 13, 13) . Jėzus ragino juos vengti bereikalingų persekiojimų. Jis pats dažnai palikdavo vieną vietą ir pereidavo į kitą, kad pabėgtų nuo tų, kurie siekė Jį pražudyti. Kai Jėzų atstūmė Nazarete ir Jo miesto gyventojai kėsinosi Jį nužudyti, Jis nukeliavo į Kafarnaumą, kur žmones apstulbino Jo mokymas, nes „Jo žodis dvelkė galybe” (Luko 4, 32) . Taip ir Jo sekėjai neturi nusiminti, bet ieškoti kitų vietų, kur galėtų toliau darbuotis dėl sielų išgelbėjimo.SD 323.1

Tarnas nėra aukščiau už savo šeimininką. Dangaus Kunigaikštis buvo vadinamas Belzebubu, taigi panašiai pravardžiuojami bus ir Jo mokiniai. Tačiau kad ir koks pavojus iškiltų, Kristaus sekėjai turi likti ištikimi savo principams. Jiems nepritinka bailus slapstymasis. Jie negali būti pasyvūs laukdami, kada jiems, kaip skelbėjams, taps saugu. Jie paskirti kaip sargybiniai, kurie turi perspėti apie žmonėms gresiantį pavojų. Iš Kristaus gautoji tiesa turi būti perteikiama visiems - laisvai ir atvirai. Jėzus pasakė: „Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidury dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų ”.SD 323.2

Pats Jėzus niekada nepirko ramybės už kompromisus. Iš Jo širdies plūdo meilė visai žmonijai, bet Jis niekuomet nenuolaidžiavo jų nuodėmėms. Jis buvo pernelyg didelis jų Draugas, kad tylėtų, matydamas, kaip jie eina keliu, kuris pražudys jų sielas - sielas, atpirktas Jo paties krauju. Jis darbavosi, kad žmogus liktų ištikimas sau, ištikimas savo aukštesniesiems ir amžiniesiems interesams. Kristaus tarnai pašaukti tam pačiam darbui ir turi saugotis, kad stengdamiesi išvengti nesutarimų, nepaaukotų tiesos. Jie turi laikytis to, „kas pasitarnauja santaikai” (Romiečiams 14, 19) , o išduodant principus, tikra santaika nebus išsaugota. Kita vertus, neįmanoma likti ištikimiems principams, nesukeliant pasipriešinimo. Dvasingajai krikščionybei priešinsis nepaklusnumo vaikai. Tačiau Jėzus liepė Savo mokiniams: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos ”. Tie, kurie yra ištikimi Dievui, neturi bijoti žmonių jėgos ar šėtono priešiškumo. Kristuje jų amžinasis gyvenimas saugus. Vienintelis dalykas, ko jie turėtų bijoti, - tai neiti į kompromisą su tiesa, kad neišduotų to pasitikėjimo, kuriuo Dievas juos pagerbė.SD 323.3

Šėtono užduotis - užversti žmonių širdis abejonėmis. Jis skatina žmones žiūrėti į Dievą kaip į nepailstantį Teisėją. Piktasis stumia juos į nuodėmę, o po to įtikinėja, esą jie pernelyg netyri ir nėra verti artintis prie dangiškojo Tėvo arba melsti Jo gailestingumo. Viešpačiui visa yra regima. Jėzus patikina Savo mokinius, kad Dievas atjaučia juos dėl jų silpnumo ir vargų. Bet koks mūsų skausmingas atodūsis, kiekvienas išgyvenimas, bet kokia širdgėla suvirpina Tėvo širdį.SD 324.1

Biblija parodo mums Dievą iškilioje ir šventoje vietoje, ne sustingusį ir nieko neveikiantį, ne apgaubtą tylos ir vienatvės, o supamą dešimčių tūkstančių ir miriadų šventų būtybių, kurios visos trokšta vykdyti Jo valią. Mums nežinomais keliais Jis aktyviai susisiekia su visomis Savo valdomis. Tačiau būtent šioje pasaulio srityje - sielose, kurias išgelbėti Jis atidavė Savo vienatiniam Sūnui, sutelkti Jo ir viso dangaus interesai. Dievas pasilenkia Savo soste, kad išgirstų prislėgtųjų šauksmą. Į kiekvieną nuoširdžią maldą Jis atsako: „Štai Aš ”. Jis pakelia nuliūdusius ir prislėgtuosius. Kai kenčiame mes, kenčia ir Jis. Kiekvienoje pagundoje ir kiekviename išbandyme Jo artumo angelas yra šalia, kad išvaduotų.SD 324.2

Nė žvirblelis nenukrenta ant žemės Tėvui nepastebėjus. Šėtono neapykanta Dievui skatina jį neapkęsti visko, kuo rūpinasi Išgelbėtojas. Jis stengiasi subjauroti Dievo rankų darbą ir su malonumu pražudo net nebylius gyvūnus. Tik Dievo saugomi paukšteliai gali mus džiuginti savo džiaugsmo giesmėmis. Jis neužmiršta net žvirblių. „Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių ”.SD 324.3

Jėzus tęsė: „Kas išpažins Mane žmonių akivaizdoje, tą ir Aš išpažinsiu Dievo ir šventųjų angelų akivaizdoje ”. Jūs esate Mano liudytojai žemėje, šaltiniai, per kuriuos gali tekėti Mano malonė ir išgydyti pasaulį. Taigi Aš būsiu jūsų atstovas danguje. Tėvas žiūri ne į jūsų ydingą charakterį - Jis mato jus apvilktus Mano tobulumu. Aš - Tarpininkas, per kurį jus pasieks dangiški palaiminimai. Todėl kiekvienas, kuris išpažįsta Mane, priimdamas Mano auką už pražuvusiuosius, bus išpažintas kaip atpirktųjų šlovės ir džiaugsmo dalininkas.SD 325.1

Kas nori išpažinti Kristų, privalo turėti Kristų savo širdyje. Žmogus negali perteikti to, ko negavo. Mokiniai galėjo laisvai kalbėti apie tikėjimo tiesas, galėjo atkartoti paties Kristaus žodžius; tačiau kol jie neturėjo tokio nuolankumo ir meilės kaip Kristaus, jie negalėjo Jo išpažinti. Kristaus dvasiai priešinga dvasia neigs Jį, nors formaliai ir išpažins. Žmonės gali išsižadėti Kristaus piktžodžiaudami, tuščiažodžiaudami, kalbėdami netiesą ar piktus žodžius. Jie gali išsižadėti Jo vengdami gyvenimo naštų ir vaikydamiesi nuodėmingų malonumų. Žmonės gali išsižadėti Jo prisitaikydami prie pasaulio, būdami nepaslaugūs, mylėdami vien savo nuomonę, teisindami save, puoselėdami abejones, paskęsdami rūpesčiuose ir gyvendami tamsoje. Visais šiais būdais jie skelbia, kad Kristaus nėra juose. „O kas išsigins Manęs žmonių akivaizdoje, - pasakė Jėzus, - to ir Aš išsiginsiu Savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje ”.SD 325.2

Išgelbėtojas perspėjo mokinius nesitikėti, kad pasaulio priešiškumas Evangelijai bus nugalėtas ir po kurio laiko liausis. Jis pasakė: „Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo ”. Ši kova - ne Evangelijos, o priešinimosi jai pasekmė. Iš visų persekiojimų sunkiausia iškęsti nesutarimus namuose, susvetimėjimą tarp brangiausių žemiškų draugų. Tačiau Jėzus skelbia: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu Mane, nevertas Manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu Mane, nevertas Manęs. Kas neima savo kryžiaus ir seka paskui Mane, nevertas Manęs ”.SD 325.3

Kristaus tarnų misija - didelė garbė ir šventas pasitikėjimas. „Kas jus priima, tas Mane priima. O kas priima Mane, priima tą, kuris yra Mane siuntęs ”. Joks gerumo veiksmas, parodytas Kristaus pasiuntiniams Jo vardu, neliks nepripažintas ir neatlygintas. Šis švelnus pripažinimas priklauso ir silpniausiems bei kukliausiems Dievo šeimoje: „Kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys - iš tiesų sakau jums, - tasai nepraras savo užmokesčio”.SD 326.1

Taip Išgelbėtojas baigė Savo pamokymus. Kristaus vardu dvylika išrinktųjų išėjo kaip ir Jis skelbti „gerąją naujieną vargdieniams, ...skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems - regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų” (Luko 4, 18-19) .SD 326.2