62—Vaišės Simono namuose

Šis skyrius pagrįstas Mato 26, 6-13; Morkaus 14, 3-11;
Luko 7, 36-50; Jono 11, 55-57; 12, 1-11SD 511

SIMONAS IŠ Betanijos buvo laikomas Jėzaus mokiniu. Jis buvo vienas iš nedaugelio fariziejų, atvirai prisijungusių prie Kristaus sekėjų. Jis pripažino Jėzų mokytoju ir tikėjosi, kad Jis gali būti Mesijas, tačiau kaip Išgelbėtojo Jo nepriėmė. Jo būdas nepasikeitė ir gyvenimo principai liko tokie patys.SD 511.1

Simonas buvo išgydytas nuo raupsų, ir būtent tai patraukė jį prie Jėzaus. Norėdamas atsidėkoti, Kristui paskutinį kartą lankantis Betanijoje, jis iškėlė Išgelbėtojui ir Jo mokiniams puotą. Į ją atėjo daug žydų. Tuo metu Jeruzalėje buvo kilęs didžiulis susijaudinimas. Kristus ir Jo misija atkreipė į save didesnį dėmesį nei bet kada anksčiau. Atėjusieji į šventę įdėmiai stebėjo Jo elgesį, ir kai kurie tai darė nedraugiškomis akimis.SD 511.2

Išgelbėtojas pasiekė Betaniją likus vos šešioms dienoms iki žydų Velykų ir, kaip įpratęs, apsistojo Lozoriaus namuose. Į miestą plūstantys piligrimai paskleidė žinią, kad Jis keliauja į Jeruzalę ir kad sabatą praleis Betanijoje. Žmones apėmė didžiulis entuziazmas. Daugelis pasuko į Betaniją - vieni iš simpatijos Jėzui, kiti iš smalsumo pamatyti iš numirusių prikeltą žmogų.SD 511.3

Dažnas tikėjosi išgirsti iš Lozoriaus nuostabų pasakojimą apie tai, ką jis regėjo numiręs. Kai jis nieko nepapasakojo, jie gerokai nustebo. Tiesą sakant, jis ir neturėjo ką pasakoti. Įkvėptasis Žodis skelbia: „Mirusieji nebežino nieko... Jų meilė, neapykanta, pavydas jau seniai pradingo” (Mokytojo 9, 5-6) . Tačiau Lozorius turėjo nuostabų liudijimą apie Kristaus darbą. Kaip tik šiuo tikslu jis ir buvo prikeltas iš numirusių. Užtikrintai ir galingai jis skelbė, kad Jėzus - Dievo Sūnus.SD 511.4

Betanijoje apsilankiusiųjų pasakojimai Jeruzalėje dar labiau įaudrino minias. Žmonės troško pamatyti ir išgirsti Jėzų. Visi klausinėjo, ar Lozorius lydės jį į Jeruzalę ir ar pranašas bus vainikuotas karaliumi Velykų metu. Kunigai ir vyresnieji matė, kad jų įtaka žmonėms toliau silpsta, todėl dar labiau niršo ant Jėzaus. Jie vos įstengė laukti progos visiems laikams Jį pašalinti. Slinko laikas, ir jie pradėjo nuogąstauti, kad Jis gali apskritai neužsukti į Jeruzalę. Jie prisiminė, kaip dažnai Jis sužlugdė jų žudikiškus planus, ir bijojo, kad ir dabar perpras jų kėslus bei išsisuks. Vos nuslėpdami nerimą, jie klausinėjo vieni kitų: „Kaip jūs manote? Nejaugi Jis nebeateis į iškilmes?”SD 512.1

Buvo sušaukta kunigų ir fariziejų taryba. Po Lozoriaus prikėlimo žmonės taip simpatizavo Kristui, kad būtų buvę pavojinga Jį suimti atvirai. Taigi pareigūnai nusprendė Jį suimti slapta ir nuteisti kuo tyliau. Jie tikėjosi, jog kai apie Jo pasmerkimą taps žinoma, permainingą visuomenės nuomonę bus galima pakreipti savo naudai.SD 512.2

Taip jie ketino pražudyti Jėzų. Bet kol Lozorius buvo gyvas, kunigai ir rabinai žinojo, kad nėra saugūs. Pats egzistavimas žmogaus, keturias dienas išgulėjusio kape ir prikelto Jėzaus žodžiu, anksčiau ar vėliau būtų sukėlęs tam tikrą reakciją. Žmonės būtų keršiję savo valdininkams už tai, kad nužudė Tą, kuris atliko tokį stebuklą. Taigi teismo taryba nusprendė, kad mirti turi ir Lozorius. Štai kaip toli pavydas ir prietarai nuveda savo vergus. Žydų vadovų neapykanta ir netikėjimas taip išaugo, kad jie buvo pasirengę nužudyti net tą, kurį Begalinė jėga buvo pri-kėlusi iš numirusių.SD 512.3

Nors Jeruzalėje buvo rengiamas šis sąmokslas, Jėzus su Savo bičiuliais buvo pakviesti į vaišes Simono namuose. Prie stalo Išgelbėtojas atsisėdo tarp Simono, kurį Jis buvo išgydęs nuo siaubingos ligos, ir Lozoriaus, kurį buvo prikėlęs iš numirusių. Morta patarnavo, o Marija klausėsi kiekvieno žodžio iš Gelbėtojo lūpų. Iš Savo gailestingumo Jėzus buvo atleidęs jai nuodėmes, prikėlęs iš kapo jos mylimą brolį, todėl Marijos širdis buvo kupina dėkingumo. Ji buvo girdėjusi Jėzų kalbant apie Jo artėjančią mirtį ir iš savo didžiulės meilės bei liūdesio troško Jį pagerbti. Ji padarė didelę asmeninę auką - nupirko alebastro indą, pilną „brangaus gryno nardo tepalo ”. Juo patepė Jėzaus kūną. Bet štai daugelis ėmė skelbti, kad Jis tuoj bus vainikuotas karaliumi. Jos sielvartas virto džiaugsmu, ir ji troško pirmoji pagerbti savo Viešpatį. Atidariusi tepalo indelį, ji išpylė jį ant Jėzaus galvos ir kojų. Paskui klūpėdama, verkdama ir ašaromis drėkindama Jį, mazgojo Jo kojas savo ilgais, banguojančiais plaukais.SD 512.4

Marija nenorėjo atkreipti niekieno dėmesio; galbūt jos veiksmai ir būtų likę nepastebėti, bet tepalo aromatas pasklido po kambarį, ir visi sužiuro į ją. Judas šiuo poelgiu liko didžiai nepatenkintas. Užuot palaukęs, ką apie tai pasakys Kristus, jis ėmė murmėti šalia esantiems ir kaltinti Kristų, kad Jis pakenčia tokį išlaidavimą. Jo gudrios užuominos turėjo sukelti žmonių nepasitenkinimą.SD 513.1

Judas buvo mokinių iždininkas ir slapta naudojo jų negausius išteklius savo reikmėms, taip dar labiau juos išsekindamas. Jis gviešėsi pasiglemžti viską, ką tik įstengė. Jų turimi pinigai buvo skirti varguolių daliai palengvinti; ir štai kai buvo nupirkta kažkas, ko Judas nelaikė būtinu dalyku, jis ėmė klausinėti: kam toks išlaidavimas? Kodėl tie pinigai nebuvo padėti į iždą vargšams? Dabartinis Marijos poelgis buvo toks ryškus kontrastas jo savanaudiškumui, kad jis susigėdo ir, kaip įpratęs, ėmė ieškoti svarių motyvų paprieštarauti jos sprendimui. Atsigręžęs į mo-kinius jis paklausė: „ ‘Kodėl to tepalo neparduota už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduota vargšams?!’ Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė įplaukas ”. Judui vargetos nerūpėjo. Jeigu Marijos tepalas būtų buvęs parduotas ir pinigai atiduoti jam, vargšams nieko nebūtų atitekę.SD 513.2

Judas buvo labai geros nuomonės apie savo kaip vadovo sugebėjimus. Jis laikė save kur kas pranašesniu finansininku už kitus mokinius ir norėjo, kad taip pat į jį žiūrėtų ir kiti. Jis buvo pelnęs jų pasitikėjimą ir darė jiems didelę įtaką. Jis apgaudinėjo juos savo tariama užuojauta bedaliams, o jo gudrus šmeižtas paskatino nepatikliai žiūrėti į Marijos pasišventimą. Aplink stalą pasklido šurmulys: „Kam toks eikvojimas? Juk buvo galima aliejų brangiai parduoti ir išdalyti pinigus vargšams ”.SD 514.1

Marija išgirdo kritikos žodžius. Jos širdis suvirpėjo. Kad tik sesuo nebartų už jos išlaidavimą! O Mokytojas juk irgi gali ją palaikyti netaupia. Neatsiprašinėdama ir nesiteisindama ji jau buvo benueinanti, kai pasigirdo Viešpaties balsas: „Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate?” Jis pastebėjo, kad ji susigėdusi ir sutrikusi. Jėzus žinojo, kad šiuo patarnavimu ji išreiškė dė-kingumą už jai atleistas nuodėmes, todėl nuramino ją. Pakėlęs balsą, kad nutildytų kritikuotojų šurmulį, Jis pasakė: ,,Ji Man padarė gerą darbą. Vargšų jūs visuomet turite šalia savęs ir, kada tik panorėję, galite jiems gera daryti, o Mane turėsite ne visuomet. Ji padarė, ką galėjo. Ji iš anksto patepė Mano kūną laidotuvėms ”.SD 514.2

Kvapiąją dovaną, kuria Marija ketino ištepti mirusį Išgelbėtojo kūną, ji išpylė ant Jo gyvo. Laidotuvių metu švelnus aromatas galėjo pasklisti tik kapo oloje; dabar jis džiugino Jo širdį, užtikrindamas apie jos tikėjimą ir meilę. Juozapas iš Arimatėjos ir Nikodemas nepasiūlė Jėzui savo meilės dovanos Jam gyvam esant. Graudžiai raudodami jie atnešė brangių kvepalų Jo atšalusiam, nesąmoningam kūnui. Moterys, atnešusios kvepalų prie kapo, suprato, kad jų pastangos veltui, nes Jis jau buvo prisikėlęs. O Marija, išliejusi savo meilę ant Išgelbėtojo dar tada, kai Jis suvokė jos pasišventimą, patepė Jį laidotuvėms. Ir žengdamas į Savo didžiojo išbandymo tamsą, Jis prisiminė tą poelgį, liudijantį meilę, kurią Jam amžinai puoselės Jo atpirktieji.SD 514.3

Daug yra tokių, kurie atneša brangių dovanų mirusiems. Stovint prie sustingusio, negyvo kūno laisvai liejasi meilės žodžiai. Švelnumas, įvertinimas, atsidavimas - viskas skiriama tam, kuris nebemato ir nebegirdi. Jeigu šie žodžiai būtų ištarti tada, kai pavargusiai dvasiai jų taip reikėjo, kai ausys galėjo girdėti, o širdis jausti, koks brangus būtų buvęs jų aromatas!SD 515.1

Marija ir pati nevisiškai suprato, koks svarbus buvo jos meilės poelgis. Ji neturėjo ką atsakyti savo kaltintojams. Ji nemokėjo paaiškinti, kodėl Jėzų patepė būtent dabar. Šventoji Dvasia paragino ją, ir ji pakluso. Įkvėpimui nereikia paaiškinimo. Jis nesuvokiamu būdu kalba protui ir sielai bei skatina širdį veikti. Įkvėpimas kalba pats už save.SD 515.2

Kristus paaiškino Marijai jos poelgio prasmę ir taip davė jai daugiau nei Pats gavo. „Išpildama aliejų ant Mano kūno, - pasakė Jis, - ji tai padarė Mano laidotuvėms ”. Kaip alebastro indas buvo sudaužytas ir po namus pasklido jo aromatas, taip Kristus turėjo mirti, Jo kūnas turėjo būti sumaitotas; tačiau Jis turėjo prisikelti iš kapo, ir Jo gyvybės aromatas turėjo pripildyti žemę. Kristus „pamilo jus ir atidavė už mus Save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui” (Efeziečiams 5, 2) .SD 515.3

Kristus skelbė: „Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, ir jos atminimui bus pasakojama, ką yra padariusi ”. Žvelgdamas į ateitį Išgelbėtojas apie Evangeliją kalbėjo užtikrintai. Ji turėjo būti skelbiama visame pasaulyje. Ir kol bus skelbiama Evangelija, Marijos dovanos aromatas sklis ir širdys bus palaimintos šio jos nesuvokto poelgio. Karalystės iškils ir nupuls; monarchų ir užkariautojų vardai bus užmiršti; o šios moters poelgis bus įamžintas šventosios istorijos puslapiuose. Ligi pat laikų pabaigos tas sudaužytas alebastro indas skelbs begalinės Dievo meilės puolusiai žmonijai istoriją.SD 515.4

Marijos poelgis buvo ryškus kontrastas tam, ką veikiai padarė Judas. Kokią griežtą pamoką Kristus galėjo duoti tam, kuris mėtė į mokinių protus kritikos ir piktų minčių sėklas! Kaip teisingai kaltintojas galėjo būti apkaltintas pats! Tas, kuris skaito kiekvienos širdies motyvus ir supranta kiekvieną poelgį, galėjo atskleisti puotos dalyviams tamsiuosius Judo gyvenimo puslapius. Tuščios pretenzijos, kuriomis išdavikas grindė savo žodžius, galėjo būti parodytos; mat užuot užjautęs vargšus, jis savinosi jiems skirtus pinigus. Pasipiktinimas galėjo kilti juo, išnaudojusiu našles, našlaičius ir samdinius. Bet jeigu Kristus būtų demaskavęs Judą, tai būtų palaikyta išdavystės priežastimi. Apkaltintas vagiliavimu, Judas būtų susilaukęs užuojautos, netgi tarp mokinių. Išgelbėtojas jo nebarė, taip neduodamas jam progos pateisinti savo klastos.SD 515.5

Tačiau žvilgsnis, kurį Jėzus metė į Judą, šį įtikino, kad Išgelbėtojas permato jo veidmainystę ir žino jo niekingą būdą. Pagirdamas Mariją už taip griežtai pasmerktą jos poelgį, Kristus kartu papriekaištavo Judui. Lig tol Gelbėtojas tiesiogiai jo niekada nebarė. Dabar šis priekaištas virto mauduliu jo širdy. Jis nusprendė atkeršyti. Iš puotos Judas nudrožė tiesiai pas vyriausiąjį kunigą, kur rado susirinkusią tarybą, ir pasisiūlė išduoti Jėzų į jų rankas.SD 516.1

Kunigai labai apsidžiaugė. Šiems Izraelio vadovams buvo suteikta privilegija priimti Kristų kaip savo Išgelbėtoją, be pinigų ir be kainos. Tačiau jie atstūmė brangiąją dovaną, siūlomą švelniausia pavergiančios meilės dvasia. Jie atsisakė priimti išgelbėjimą, kuris daug vertingesnis už auksą, ir nusipirko savo Viešpatį už trisdešimt sidabrinių.SD 516.2

Judas nuolaidžiavo savo godumui, kol jis užvaldė visus geruosius jo būdo bruožus. Jis murmėjo prieš Jėzui atneštą auką. Jo širdis degė iš pavydo, kad Gelbėtojas gavo dovaną, tinkamą žemės valdovams. Jis išdavė Viešpatį už kur kas mažesnę sumą, nei kainavo indas kvapiojo tepalo.SD 516.3

Mokiniai nebuvo kaip Judas. Jie mylėjo Išgelbėtoją. Tačiau jie nesugebėjo teisingai įvertinti Jo didingą charakterį. Jeigu jie būtų supratę, ką Jis dėl jų padarė, jiems nebūtų atrodę, kad jam skiriamos dovanos yra išlaidavimas. Išminčiai iš Rytų, taip mažai žinoję apie Jėzų, parodė geriau nutuokiantys, kaip dera Jį pagerbti. Jie atnešė Išgelbėtojui brangių dovanų ir pagarbiai nusilenkė Jam, kai Jis dar buvo kūdikis ir gulėjo ėdžiose.SD 516.4

Kristus vertina nuoširdžios pagarbos poelgius. Kai kas nors padaro Jam ką nors gera, Jis dangiškai palaimina tą žmogų. Jis neatsisakydavo net paprasčiausios gėlės, kurią nuskindavo ir su meile Jam ištiesdavo vaiko ranka. Jis priimdavo vaikų atnašaujamas aukas ir laimindavo davėjus, įrašydamas jų vardus gyvenimo knygoje. Šventajame Rašte Marijos poelgis - Jėzaus patepimas - minimas kaip išskiriantis ją iš kitų Marijų. Meilės ir pagarbos veiksmai Jėzaus atžvilgiu liudija apie tikėjimą Juo kaip Dievo Sūnumi. Kaip moterų ištikimybės Kristui įrodymus, Šventoji Dvasia mini: „Jei plaudavo šventiesiems kojas, jei pagelbėdavo vargstantiems, jei stengdavosi dirbti visokį gerą darbą” (1 Timotiejui 5, 10) .SD 517.1

Kristui patiko nuoširdus Marijos troškimas vykdyti savo Viešpaties valią. Jis priėmė tyros meilės turtą, kurio Jo mokiniai nesuprato ir negalėjo suprasti. Šitoks Marijos patarnavimas Viešpačiui buvo vertingesnis už brangiausius pasaulio tepalus, nes jis liudijo, jog pasaulio Atpirkėjas jai brangus. Ją pavergė Kristaus meilė. Jos siela buvo kupina neprilygstamo Kristaus charakterio kilnumo žavesio. Tas tepalas simbolizavo davėjos širdį. Tai buvo išorinė išraiška meilės, kuri buvo maitinama dangiškų versmių, kol ėmė plūsti per kraštus.SD 517.2

Marijos atliktas darbas mokiniams buvo kaip tik ta pamoka, kuri turėjo jiems parodyti, kad Kristui malonu, kai jie parodo Jam savo meilę. Jis jiems buvo viskas, ir jie nesuprato, jog veikiai neteks Jo, veikiai nebegalės Jam parodyti savo dėkingumo už Jo didžiulę meilę. Viešpaties mokiniai niekada nesuprato ir neįvertino taip, kaip tai turėjo būti suprasta, Kristaus vienišumo, Jo atskirtumo nuo dangaus rūmų ir žmogiško gyvenimo pasirinkimo. Jį dažnai skaudino, kad mokiniai neatiduoda Jam to, ką Jis turėjo gauti. Jis žinojo, kad jeigu jie būtų pasidavę Jį lydinčių dangaus angelų įtakai, jiems taip pat atrodytų, kad dvasinei jų širdžių meilei išreikšti nepakaks jokios aukos.SD 517.3

Mokiniai tik vėliau suprato, kiek daug jie galėjo padaryti dėl Jėzaus, parodydami Jam savo širdžių meilę ir dėkingumą, kol Jis dar buvo su jais. Kai Jėzaus nebeliko ir jie iš tiesų pasijuto kaip avys be piemens, jie pradėjo suprasti, kaip galėjo rodyti Jam dėmesį ir džiuginti Jo širdį. Jie kaltino jau nebe Mariją, o save. O, jeigu jie būtų galėję atšaukti savo kritikos žodžius, kai vargšus laikė vertesniais gauti brangiąją dovaną nei Kristus! Jie itin skaudžiai išgyveno šiuos sąžinės priekaištus, nuiminėdami nuo kryžiaus sumaitotą Viešpaties kūną.SD 518.1

Tas pat akivaizdu šiandieniniame pasaulyje. Tik nedaugelis įvertina viską, kas jiems yra Kristus. Jeigu taip būtų, pasireikštų didžiulė Marijos meilė ir būtų negailima tepalo. Brangus kvapusis aliejus nebūtų vadinamas išlaidavimu. Niekas nebūtų per brangu dėl Kristaus, joks savęs išsižadėjimas ir pasiaukojimas nebūtų pernelyg didelis iškęsti dėl Jo.SD 518.2

Su pasipiktinimu ištarti žodžiai „Kam toks eikvojimas?” gyvai atvėrė prieš Kristaus akis didžiausią iš kada nors atnašautų aukų - Jo paties Savęs dovanojimą kaip permaldavimo auką už pražuvusį pasaulį. Viešpats buvo toks dosnus Savo žmonijos šeimai, kad nebuvo įmanoma pasakyti, kad Jis galėjo padaryti dar daugiau. Dovanodamas Jėzų, Dievas atidavė visą dangų. Žmogaus požiūriu tokia auka yra beprasmiškas eikvojimas. Žmogaus protui visas išgelbėjimo planas atrodo švaistymasis malonėmis ir ištekliais. Savęs atsižadėjimą ir visos širdies auką sutinkame visur. Dangaus gyventojai galėtų su nuostaba žiūrėti į žmoniją, atsisakančią būti pakelta ir praturtinta begaline meile, kuri pasireiškė Kristuje. Jie galėtų sušukti: „Kam toks eikvojimas?”SD 518.3

Tačiau nupuolusio pasaulio atpirkimas turėjo būti visiškas, maksimalus ir užbaigtas. Kristaus aukos apsčiai užteko, kad būtų pasiekta kiekviena Dievo sukurta siela. Tos aukos neįmanoma kaip nors apriboti, kad negausėtų skaičius tų, kurie priims didžiąją Dovaną. Tiesa, ne visi žmonės yra išgelbėti, bet atpirkimo planas nėra nenaudingas. Jo negalima laikyti bergždžiu, jeigu jis neįvykdo visko, ką jo dosnumas teikia. Jis suteikė daugiau negu pakankamai.SD 518.4

Vaišių šeimininką Simoną paveikė Judo kritikos žodžiai Marijos dovanos atžvilgiu, o Jėzaus elgesys jį nustebino. Buvo įžeistas jo fariziejiškas išdidumas. Jis žinojo, kad daugelis jo svečių į Kristų žiūri su nepasitikėjimu ir nepasitenkinimu. Si-monas nusprendė savo širdyje: „Jeigu šitas būtų pranašas, Jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri Jį paliečia, - kad ji nusidėjėlė!”SD 519.1

Išgydydamas Simoną nuo raupsų, Kristus išgelbėjo jam gyvybę. Bet dabar jis suabejojo, ar Gelbėtojas yra pranašas. Kadangi Kristus leido šiai moteriai prie Jo prisiartinti, kadangi pasipiktinęs neatstūmė jos kaip tos, kurios nuodėmės per didelės, kad būtų atleistos, kadangi neparodė suprantąs, jog ji - nusidėjėlė, Simonui kilo pagunda manyti, kad Jis nėra pranašas. Jėzus nieko apie šią laisvo elgesio moterį nežino, manė jis, kitaip neleistų jai Savęs liesti.SD 519.2

Tačiau šitaip mąstyti Simoną paskatino jo neišmanymas apie Dievą ir Kristų. Jis nesuprato, kad Dievo Sūnus turi elgtis dieviškai - su užuojauta, švelniai ir gailestingai. Simonas buvo linkęs nepastebėti Marijos poelgyje jos atgailos. Tai, kad ji bučiavo Kristaus kojas ir tepė jas aliejumi, erzino jo kietą širdį. Jis manė, kad jeigu Kristus būtų pranašas, Jis atpažintų nusidėjėlius ir juos peiktų.SD 519.3

Į šią neištartą mintį Išgelbėtojas atsakė: „Simonai, turiu tau ką pasakyti... Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas - penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės? Simonas atsakė: ‘Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota’. Jėzus tarė: ‘Teisingai nusprendei’“.SD 519.4

Kaip Natanas kalbėdamas su Dovydu, taip ir Kristus paslėpė Savo pabarimą po palyginimo šydu. Jis paskatino vaišių šeimininką patį paskelbti sau nuosprendį. Simonas paskatino nusidėti moterį, kurią dabar niekino. Jis jai padarė didžiulę žalą. Palyginime minimi du skolininkai - tai Simonas ir moteris. Jėzus neketino mokyti, kad šie du asmenys turi jaustis skirtingai skolingi, nes kiekvieno iš jų dėkingumo skola niekada negalės būti grąžinta. Tačiau Simonas jautėsi teisesnis už Mariją, ir Jėzus norėjo, kad jis suprastų, koks iš tikrųjų yra kaltas. Jis norėjo jam parodyti, kad jo nuodėmė didesnė už Marijos, kaip penkių šimtų denarų skola didesnė už penkiasdešimties denarų skolą.SD 519.5

Dabar Simonas pradėjo viską regėti kitoje šviesoje. Jis suprato, kaip į Mariją žiūri Tas, kuris yra daugiau nei pranašas. Jis suprato, jog įžvalgia pranašiška akimi Kristus mato jos širdyje meilę ir pasišventimą. Simonas susigėdo, suvokęs, kad stovi akivaizdoje To, kuris pranašesnis už jį.SD 520.1

„Aš atėjau į tavo namus, - tęsė Kristus, - tu nedavei Man vandens kojoms nusimazgoti ”, o Marija su iš meilės kilusiomis atgailos ašaromis plovė Mano kojas ir šluostė savo plaukais. „Tu Manęs nepabučiavai, o ji ”, kurią tu niekini, „vos Man atėjus, nesiliauja bučiavusi Man kojų”. Kristus išvardijo Simono turėtas progas parodyti meilę savo Viešpačiui ir dėkingumą už tai, ką Jis dėl jo padarė. Aiškiai, bet su subtiliu taktu, Išgelbėtojas užtikrino Savo mokinius, kad Jo širdis liūdi, kai Jo vaikai neparodo Jam dėkingumo meilės žodžiais ir darbais.SD 520.2

Širdžių Tyrėjas įžvelgė motyvą, paskatinusį Mariją pasielgti būtent taip, perprato Jis ir Simono žodžius įkvėpusią dvasią. „Matai šitą moterį? ” - paklausė Jis Simono. Ji nusidėjėlė. „Todėl Aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli ”.SD 520.3

Simono šaltumas ir abejingumas Gelbėtojui rodė, kaip menkai jis tevertina gailestingumą, kurio sulaukė. Jis tarėsi pagerbęs Jėzų pasikviesdamas Jį į savo namus. Tačiau dabar pats suprato, koks jis iš tikrųjų yra. Nors jis manė perpratęs savo Svečią, tai Svečias perprato jį. Simonas suprato, kaip teisingai Kristus sprendžia apie jį. Jo religija tebuvo fariziejiškumo skraistė. Jis niekino Jėzaus rodomą užuojautą. Jis nepripažino Jo kaip Dievo atstovo. Marija buvo nusidėjėlė, kuriai nuodėmės buvo atleistos, o jis - nusidėjėlis, kuriam nuodėmės neatleistos. Griežta teisingumo taisyklė, kurią jis stengėsi pritaikyti jai, pasmerkė jį patį.SD 520.4

Simoną sujaudino Jėzaus mielaširdystė - tai, kad Jis atvirai nepriekaištavo jam svečių akivaizdoje. Su juo nebuvo pasielgta taip, kaip jis norėjo, kad būtų pasielgta su Marija. Jis suprato, kad Jėzus nenori atskleisti jo kaltės kitiems, o tesiekia teisingai įvardydamas padėtį apkaltinti jo protą ir gailestingu gerumu palenkti jo širdį. Griežtas pasmerkimas būtų užkietinęs Simoną ir neleidęs jam atgailauti, o kantrus perspėjimas įtikino jį klystant. Jis suprato, kaip skolingas yra savo Viešpačiui. Jo išdidumas išblėso, jis atgailavo, ir išdidus fariziejus tapo nuolankiu, pasiaukojančiu mokiniu.SD 521.1

Marija buvo laikoma didele nusidėjėle, bet Kristus žinojo, kokios aplinkybės formavo jos gyvenimą. Jis galėjo užgesinti paskutinę vilties kibirkštį jos sieloje, bet to nepadarė. Tai Jis pakėlė ją iš nevilties ir nuopuolio. Septynis kartus ji girdėjo, kaip Jis sudraudžia jos širdį ir protą užvaldžiusius demonus. Ji girdėjo, kaip Jis galingu balsu užtaria ją prieš Tėvą. Ji žinojo, kaip Jį, absoliučiai tyrą, žeidžia nuodėmė, ir Jo padedama ją nugalėjo.SD 521.2

Žmonių akyse Marijos atvejis atrodė beviltiškas, bet Kristus įžvelgė joje gebėjimą daryti gera. Jis matė geresniuosius jos charakterio bruožus. Atpirkimo planas suteikė žmonijai daugiau galimybių, ir Marijoje šios galimybės turėjo realizuotis. Per Jo malonę ji tapo dieviškos prigimties dalininkė. Nusidėjėlė, kurios prote gyveno demonai, suartėjo su Išgelbėtoju bendrystėje ir tarnystėje. Tai buvo ta pati Marija, kuri sėdėjo prie Jo kojų ir mokėsi iš Jo. Ta pati Marija, kuri išliejo ant Jo galvos brangųjį aliejų ir mazgojo Jo kojas ašaromis. Marija stovėjo prie kryžiaus ir sekė paskui Jį iki kapo. Marija pirmoji buvo prie kapo Jam prisikėlus. Marija pirmoji paskelbė apie prisikėlusį Išgelbėtoją.SD 521.3

Jėzus žino kiekvienos širdies būseną. Tu gali sakyti: „Aš nusidėjėlis, didelis nusidėjėlis...” Gal ir taip. Bet juo sunkiau esi nusidėjęs, juo labiau tau reikia Jėzaus. Jis neatstumia nė vieno raudančio ir atgailaujančio. Jis nepasako visko, ką galėtų atskleisti, bet padrąsina kiekvieną virpančią sielą. Jis mielai atleidžia visiems, ateinantiems pas Jį prašyti atleidimo ir atgaivos.SD 521.4

Kristus galėtų įsakyti dangaus angelams išlieti Jo rūstybę ant mūsų pasaulio, sunaikinti tuos, kurie nekenčia Dievo. Jis galėtų nušluoti šią tamsią dėmę nuo Savo Visatos. Bet to nedaro. Šiandien Jis stovi prie smilkalų aukuro ir meldžiasi Dievui už tuos, kuriems reikalinga Jo pagalba.SD 522.1

Širdis, kurios gręžiasi į Jį prieglobsčio, Jėzus pakelia virš kaltinančių piktų liežuvių. Jų negali apkaltinti joks žmogus ar blogio angelas. Kristus suvienija jas su Savo dieviškai žmogiška prigimtimi. Jos stovi šalia didžiojo nuodėmių Nešėjo, šviesoje, sklindančioje nuo Dievo sosto. „Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?!” (Romiečiams 8, 33-34) SD 522.2