73—„TeguC neišsigąsta jūsų širdys!”

Šis skyrius pagrįstas Jono 13, 31-38; 14-17

ŽVELGDAMAS Į MOKINIUS su dieviška meile ir švelniausia užuojauta Kristus pasakė: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per Jį ”. Judui išėjus iš aukštutinio kambario, Kristus liko su vienuolika mokinių. Jis rengėsi pakalbėti apie artėjantį išsiskyrimą su jais, bet prieš tai atskleidė didįjį Savo misijos tikslą. Būtent jį Jis visada turėjo prieš akis. Jėzus džiaugėsi, kad visas Jo pažeminimas ir kančia pašlovins Tėvo vardą. Į tai Jis pirmiausia ir nukreipė mokinių mintis.SD 616.1

Paskui švelniai kreipdamasis į juos vaikeliai, Jis pasakė: „Aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Jūs ieškosite Manęs, bet sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs: kur Aš išeinu, jūs negalite eiti”.SD 616.2

Tai girdėdami mokiniai nenudžiugo. Juos suėmė baimė. Jie susispietė arčiau Išgelbėtojo. Jų Šeimininkas ir Viešpats, jų mylimas Mokytojas ir Draugas jiems buvo brangesnis už gyvenimą. Į Jį jie kreipdavosi pagalbos visuose sunkumuose, paguodos nuliūdimuose ir nusivylimuose. Ir štai dabar Jis juos, taip priklausomus nuo Jo, palieka. Niūrios nuojautos užpildė jų širdis.SD 616.3

Tačiau Gelbėtojo žodžiai jiems buvo kupini vilties. Jis žinojo, kad juos persekios priešas ir kad šėtonui labiausiai sekasi pasiglemžti tuos, kuriuos slegia sunkumai. Todėl Jėzus ragino juos susitelkti ne į tai, „kas regima”, o į tai, „kas neregima” (2 Korintiečiams 4, 18) . Jis nukreipė jų mintis nuo žemiškos tremties į dangiškus namus.SD 616.4

„Tegul neišsigąsta jūsų širdys! - pasakė Jis. - Tikite Dievą, tikėkite ir Mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Antraip argi būčiau sakęs: ‘Einu jums vietos paruošti!’? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas Save pasiimsiu, kadjūs būtumėte ten, kur ir Aš. Kur Aš einu, jūs žinote kelią ”. Tai dėl jūsų Aš atėjau į pasaulį. Dėl jūsų dirbu. Net išėjęs Aš uoliai darbuosiuos dėl jūsų. Aš atėjau į pasaulį apsireikšti jums, kad galėtumėte tikėti. Dabar einu pas Tėvą bendradarbiauti su Juo dėl jūsų. Kristaus išėjimo tikslas buvo priešingybė tam, ko bijojo mokiniai. Jis nereiškė galutinio išsiskyrimo. Jis ėjo paruošti jiems vietos, kad galėtų sugrįžti ir pasiimti juos pas Save. Kol Jis ruoš jiems buveines, jie turėjo formuoti savo charakterį pagal dievišką pavyzdį.SD 617.1

Mokiniai vis dėlto vis dar buvo suglumę. Tomas, kurį visada persekiojo abejonės, pasakė: „Viešpatie, mes nežinome, kur Tu eini, tai kaipgi žinosime kelią? ” Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Mane. Jeigu pažinote Mane, tai pažinsite ir Mano Tėvą. Jau dabar Jį pažįstate ir esate matę ”.SD 617.2

Į dangų veda nedaug kelių. Niekas iš mūsų negalime eiti savuoju keliu. Kristus sako: „Aš esu kelias... Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Mane ”. Nuo to laiko, kai buvo pasakytas pirmasis evangelinis pamokslas, kai Edene buvo paskelbta, kad moters ainija sutrupins žalčiui galvą, Kristus aukštinamas kaip kelias, tiesa ir gyvenimas. Jis buvo kelias tada, kai gyveno Adomas, kai Abelis atnašavo Dievui nužudyto avinėlio kraują, simbolizuojantį Atpirkėjo kraują. Kristus buvo kelias, kuriuo buvo gelbėjami patriarchai ir pranašai. Jis - vienintelis kelias, kuriuo galime nueiti pas Dievą.SD 617.3

„Jeigu pažinote Mane, - pasakė Kristus, - tai pažinsite ir Mano Tėvą. Jau dabar Jį pažįstate ir esate matę ”. Tačiau mokiniai vis dar nesuprato. „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana ”, - prašė Pilypas. Nustebintas jo nenuovokumo, Kristus pasakė: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar Manęs nepažįsti!” Nejaugi tu nematai Tėvo darbų, kuriuos Jis daro per Mane? Nejaugi netiki, kad atėjau paliudyti Tėvo? „Tad kaip tu gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’?” „Kas yra matęs Mane, yra matęs Tėvą!” Tapęs žmogumi, Kristus nesiliovė buvęs Dievas. Nors Jis nusižemino iki žmogiškumo, vis tiek buvo dieviškas. Tik Kristus galėjo atstovauti žmonijai Tėvą, ir šį atstovavimą mokiniams teko privilegija stebėti daugiau kaip trejus metus.SD 617.4

„Tikėkite Manimi, kad Aš esu Tėve ir Tėvas Manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų!” Jų tikėjimas galėjo saugiau remtis tuo, ką liudijo Kristaus darbai, darbai, kurių joks žmogus pats iš savęs niekada nepadarė ir negalėjo padaryti. Kristaus darbas liudijo Jo dieviškumą. Per Jį buvo apreikštas Tėvas.SD 618.1

Jeigu mokiniai būtų tikėję šiuo gyvu ryšiu tarp Tėvo ir Sūnaus, jų tikėjimas nebūtų jų apleidęs, kai jie matė Kristaus kančias ir mirtį gelbėjant žūstantį pasaulį. Kristus stengėsi išvesti juos iš silpno tikėjimo į patirtį, kurią jie turėtų, jei iš tikrųjų suprastų, kas Jis - Dievas žmogaus kūne. Jis norėjo, kad jie suprastų, jog jų tikėjimas turi vesti pas Dievą ir Jame įsišaknyti. Kaip uoliai ir atkakliai mūsų gailestingasis Gelbėtojas ruošė mokinius tai pagundų audrai, kuri veikiai juos užklupo. Jis norėjo, kad jie kartu su Juo pasislėptų Dieve.SD 618.2

Kristui kalbant šiuos žodžius, Jo veidas spindėjo Dievo šlove, ir visi susirinkusieji su pagarbia baime jų klausėsi. Mokinių širdys vis labiau linko prie Jo, ir vis stipresnei meilei traukiant juos prie Kristaus, jie artėjo ir vienas prie kito. Jie jautė, jog dangus čia pat, ir žodžiai, kurių jie klausosi, - tai žinia nuo jų dangiškojo Tėvo.SD 618.3

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, - tęsė Kristus: - kas Mane tiki, darys darbus, kuriuos Aš darau”. Išgelbėtojas be galo troško, kad mokiniai suprastų, kokiu tikslu Jo dieviškumas susijungė su žmogiškumu. Jis atėjo į pasaulį parodyti Dievo šlovės, kad žmogų pakeltų jos atnaujinanti jėga. Dievas apsireiškė Jame, kad Jis apsireikštų jiems. Jėzuje neatsiskleidė savybės ir gebėjimai, kurių negalėtų turėti ir Jį tikintys žmonės. Jo tobulu žmogiškumu gali pasižymėti visi Jo sekėjai, jeigu tik jie bus pavaldūs Dievui, kaip Jis buvo.SD 618.4

„Kas Mane tiki, darys darbus, kuriuos Aš darau, ir dar už juos didesnių, nes Aš keliauju pas Tėvą ”. Kristus norėjo pasakyti ne tai, kad mokinių darbas bus kilnesnis negu Jo, o tai, kad jis bus platesnio masto. Ir tai apims ne tik stebuklų darymą, bet viską, kas vyks veikiant Šventajai Dvasiai.SD 619.1

Viešpačiui įžengus į dangų, mokiniai suprato, kad išsipildė Jo pažadas. Kristaus nukryžiavimo, prisikėlimo ir įžengimo į dangų vaizdai jiems buvo gyva realybė. Jie matė, jog išsipildė kiekvienas pranašysčių žodis. Jie gilinosi į Šventąjį Raštą ir priėmė jo mokymą su lig tol nepatirtu tikėjimu bei užtikrintumu. Jie suprato, jog dieviškasis Mokytojas iš tikrųjų yra Tas, kas sakėsi esąs. Jiems dalijantis savo patirtimi ir aukštinant Dievo meilę, žmonių širdys tirpo, darėsi nuolankios, ir daugelis įtikėjo Jėzų.SD 619.2

Išgelbėtojo pažadas mokiniams yra pažadas Jo Bažnyčiai ligi laikų pabaigos. Dievas nenorėjo, kad Jo nuostabus žmonijos atpirkimo planas duotų tik nereikšmingų rezultatų. Visi, kurie imsis darbo tikėdami ne tuo, ką jie gali padaryti patys, o tuo, ką per juos gali padaryti Dievas, tikrai supras, kad Jo pažadas išsipildo. „Kas Mane tiki, darys darbus, kuriuos Aš darau ir dar už juos didesnių, nes Aš keliauju pas Tėvą ”, - sako Jėzus.SD 619.3

Vis dėlto mokiniai nežinojo apie begalinius Gelbėtojo išteklius ir stiprybę. Jis jiems pasakė: „Iki šiol jūs nieko neprašėte Mano vardu“(Jono 16, 24) . Jis paaiškino, kad jų sėkmės paslaptis bus stiprybės ir malonės prašymas Jo vardu. Jis stos prieš Tėvą ir prašys už juos. Kuklaus prašytojo maldą Jis pateiks kaip Savo troškimą tos sielos naudai. Danguje išklausoma kiekviena nuoširdi malda. Ji gali būti aiškiai neišsakyta, bet jeigu joje esama širdies, ji pakils į šventyklą, kurioje tarnauja Jėzus, ir Jis pateiks ją Tėvui sklandžiai ir be mikčiojimo, gražią ir kvepiančią Jo tobulybės smilkalais.SD 619.4

Nuoširdumo ir doros kelyje pasitaiko kliūčių, bet kiekviename sunkume turime įžvelgti raginimą melstis. Nėra nė vieno žmogaus, kuris turėtų kokių nors galių, kurių nebūtų gavęs iš Dievo, o šaltinis, iš kurio jos ateina, atviras ir silpniausiam žmogui. „Ir ko tik prašysite Mano vardu, - pasakė Jėzus, - Aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje. Jei ko prašysite Manęs Mano vardu, Aš padarysiu“.SD 619.5

Kristus liepė Savo mokiniams melstis Jo vardu. Dėl už juos atnašautos aukos jie tapo vertingi Viešpaties akyse. Dėl Kristaus suteiktojo teisumo, jie laikomi brangiais. Dėl Kristaus Viešpats atleidžia tiems, kurie Jo bijo. Jis neįžvelgia juose nusidėjėlio ne-dorybės, o tik atpažįsta juose panašumą į Savo Sūnų, kurį jie tiki.SD 620.1

Viešpats nusivilia, kai Jo žmonės nevertina savęs. Jis trokšta, kad Jo išrinktieji vertintų save taip, kaip Jis juos įkainojo. Jie buvo reikalingi Dievui, kitaip Jis nebūtų siuntęs Savo Sūnaus tokiai sunkiai užduočiai - juos atpirkti. Jis juos panaudoja ir yra labai patenkintas, kai Dievo vaikai iš Jo reikalauja labai daug, kad galėtų pašlovinti Jo vardą. Tikėdami Jo pažadais, jie gali tikėtis didelių dalykų.SD 620.2

Melstis Kristaus vardu yra daug. Tai reiškia, kad mes priimame Jo charakterį, rodome Jo dvasią ir atliekame Jo darbus. Gelbėtojas Savąjį pažadą davė su sąlyga. „JeiMane mylite, jūs laikysitės Mano įsakymų”, - pasakė Jis. Jis gelbėja žmones ne nuodėmėje, o iš nuodėmių; ir tie, kurie Jį myli, parodys savo meilę paklusnumu.SD 620.3

Visas tikras paklusnumas kyla iš širdies. Tai širdis darbuojasi su Kristumi. Ir jeigu mes leisime, Jis taip susitapatins su mūsų mintimis bei tikslais, taip susies mūsų širdis ir protus su Savo valia, kad paklusdami Jam mes tesielgsime pagal savo pačių impulsus. Valia, apvalyta ir pašventinta, jaus didžiausią malonumą tarnaudama Jam. Kai pažįstame Dievą pagal mums duotąją privilegiją Jį pažinti, mūsų gyvenimas bus nuolatinis paklusnumas. Kai įvertinsime Kristaus charakterį ir nuolatos bendrausime su Dievu, nuodėmė mums taps bjauri.SD 620.4

Kaip Kristus žmogiškume įgyvendino Įstatymą, taip galime daryti ir mes, jei įsitvirtinsime Stiprybės jėgoje. Tačiau neturime savo atsakomybės užkrauti kitiems ir laukti, kol jie pasakys mums, ką daryti. Mes neturime pasitikėti žmonių patarimais. Viešpats išmokys mus atlikti pareigas taip pat noriai, kaip išmokytų bet ką kitą. Jei ateisime pas Jį su tikėjimu, Jis atskleis mums Savo paslaptis asmeniškai. Kai Jis prisiartins, kad pa-bendrautų su mumis, kaip bendravo su Henochu, mūsų širdys dažnai degs mumyse. Tie, kurie nusprendžia nedaryti nieko, kas nepatinka Dievui, išdėstę savo atvejį Jam žinos, kuriuo keliu pasukti. Jie gaus ne tik išminties, bet ir jėgų. Kaip pažadėjo Kristus, jiems bus suteikta stiprybė paklusti ir tarnauti. Viskas, kas buvo suteikta Kristui - viskas, ko reikia nupuolusiems žmonėms, - buvo suteikta Jam kaip žmonijos Vadui ir Atstovui. Mes „gauname iš Jo, ko prašome, nes laikomės Jo įsakymų ir darome, kas Jampatinka” (1 Jono 3, 22) .SD 620.5

Prieš atnašaudamas Save kaip auką, Kristus ieškojo svarbiausios ir tobuliausios dovanos Savo sekėjams, dovanos, kuri neišsenkamus malonės išteklius padarytų jiems pasiekiamus. „Aš paprašysiu Tėvą, - pasakė Jis, - ir Jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, - Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra pas jus ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais - ateisiu pas jus” (Jono 14, 16-18) .SD 621.1

Šventoji Dvasia buvo pasaulyje ir prieš tai; nuo pat atpirkimo darbo pradžios Ji veikė žmonių širdis. Tačiau kol žemėje gyveno Kristus, mokiniams nereikėjo kito padėjėjo. Tik netekę Jo Artumo jie pajuto, kaip jiems reikalinga Dvasia, kuri tada ir buvo atsiųsta.SD 621.2

Šventoji Dvasia yra Kristaus atstovė, bet neturinti žmogiškos asmenybės, todėl nepriklausoma. Apsivilkęs žmogiškumu Kristus negalėjo asmeniškai būti visur. Taigi tai dėl mokinių Jis ėjo pas Tėvą ir atsiuntė Dvasią kaip Savo įpėdinę žemėje. Tada jau niekas negalėjo turėti privalumų dėl savo gyvenamosios vietos ar asmeniško bendravimo su Kristumi. Per Dvasią Gelbėtojas tapo prieinamas visiems. Šia prasme Jis yra arčiau žmonių, tarsi nebūtų įžengęs į aukštybes.SD 621.3

„O kas Mane myli, tą mylės Mano Tėvas, ir Aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“. Jėzus matė Savo mokinių ateitį. Jis regėjo, kaip vienas bus nukirsdintas, kitas nukryžiuotas, trečias ištremtas į negyvenamą salą jūroje, likusieji pasmerkti persekiojimui ir mirčiai. Jis padrąsino juos pažadu visuose sunkumuose būti su jais. Tas pažadas tebegalioja. Viešpats viską žino apie Savo ištikimus tarnus, kurie dėl Jo kali ar yra ištremti į negyvenamas salas. Jis guodžia juos Savuoju Artumu. Kai dėl tiesos tikintysis stoja prieš neteisingą teismą, jo pusėje stovi Kristus. Visi jam metami kaltinimai tenka Kristui. Kristus ir vėl nuteisiamas Savo mokinio asmenyje. Kai toks mokinys uždaromas kalėjime, Kristus guodžia jo širdį Savo meile. Kai kas nors dėl Jo numiršta, Jis sako: „Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus” (Apreiškimo 1, 18) . Gyvybė, paaukota dėl Manęs, išsaugoma amžinajai šlovei.SD 622.1

Visais laikais ir visose vietose, visuose varguose ir sunkumuose, kai horizontas atrodo tamsus, o ateitis neaiški, kai jaučiamės bejėgiai ir vieniši, kaip atsakymas į tikėjimo maldą bus atsiųstas Globėjas. Aplinkybės gali išskirti mus su visais žemiš-kais draugais; bet jokios aplinkybės, joks atstumas neatskirs nuo dangiškojo Globėjo. Kad ir kur esame, kad ir kur eitume, Jis visada mūsų dešinėje, kad palaikytų, paremtų ir pradžiugintų.SD 622.2

Mokiniai vis dar nesuvokė dvasinės Kristaus žodžių prasmės, todėl Jis darsyk paaiškino. Jis apsireikšiąs jiems per Dvasią. „Globėjas - Šventoji Dvasia, kurį Mano vardu Tėvas atsiųs, - Jis išmokys jus visko“. Jūs daugiau nebesakysite, kad nesuprantate. Daugiau nebematysite kaip per blankų stiklą. Jūs galėsite „suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą” (Efeziečiams 3, 18-19) .SD 622.3

Mokiniai turėjo liudyti apie Kristaus gyvenimą ir darbus. Per juos Jis turėjo kalbėti visiems žemėje gyvenantiems žmonėms. Tačiau dėl Kristaus pažeminimo ir mirties jiems teko iškęsti didžiulius sunkumus ir nusivylimus. Kad po šių išgyvenimų jų žodis būtų taiklus, Kristus pažadėjo, kad Globėjas „viską primins, ką esu jums pasakęs“.SD 622.4

„Dar daugel jums turėčiau kalbėti, - tęsė Jis, - bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, Ji ves jus į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš Savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Ji pašlovins Mane, nes ims iš to, kas Mano, ir jums tai paskelbs“. Jėzus atvėrė mokiniams platų tiesos kelią. Tačiau jiems buvo labai sunku atskirti Jo pamokas nuo Rašto aiškintojų ir fariziejų papročių bei taisyklių. Jie buvo išmokyti priimti rabinų mokymą kaip Dievo balsą, ir jis vis dar turėjo įtakos jų mąstymui, formavo jų jausmus. Žemiškos idėjos, laikini dalykai jų protuose vis dar užėmė daug vietos. Jie nesuprato Kristaus karalystės dvasinės prigimties, nors Jis taip dažnai jiems aiškino. Jiems galvoje viskas susipainiojo. Jie nesuprato, koks vertingas Kristaus aiškinamas Šventasis Raštas. Daugelį Jo pamokų jie beveik užmiršo. Jėzus matė, kad jie nesuvokia tikrosios Jo žodžių prasmės. Jis su užuojauta prižadėjo, kad Šventoji Dvasia visa tai jiems primins. Be to, liko nepasakyta dar daug dalykų, kurių dabar mokiniai suprasti negalėjo. Juos irgi turėjo jiems atskleisti Dvasia. Dvasia turėjo ugdyti jų nuovokumą, kad jie galėtų įvertinti dangiškus dalykus. „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, Ji ves jus į tiesos pilnatvę”, - pasakė Jėzus.SD 623.1

Globėjas vadinamas Tiesos Dvasia. Jo darbas - atskleisti ir palaikyti tiesą. Apsigyvenęs širdyje kaip Tiesos Dvasia, Jis tampa Globėju. Tiesoje yra paguoda ir ramybė, o mele - nei tikros ramybės, nei paguodos. Būtent per melagingas teorijas bei tradicijas protą užvaldo šėtonas. Nukreipdamas žmonių dėmesį į neteisingas taisykles, jis darko jų charakterį. Šventoji Dvasia per Raštą kalba protui ir įrašo širdyje tiesą. Taip Ji atskleidžia klaidingas pažiūras ir išvaro jas iš sielos. Būtent per Tiesos Dvasią, veikiančią per Dievo Žodį, Kristus lenkia prie Savęs Savo išrinktąją tautą.SD 623.2

Apibūdindamas mokiniams Šventosios Dvasios darbą, Jėzus stengėsi įkvėpti jiems džiaugsmą bei viltį, kuri džiugino Jo paties širdį. Jis džiaugėsi ta gausia pagalba, kurią parūpino Savo Bažnyčiai. Šventoji Dvasia buvo brangiausia iš visų dovanų, kurias Jis galėjo siųsti nuo Savo Tėvo Jo tautos išaukštinimui. Ši Dvasia buvo duota kaip gaivintoja, be kurios Kristaus auka būtų buvusi nenaudinga. Blogio galia per šimtus metų tik stiprėjo, ir žmonės darėsi šiai šėtoniškai vergijai stulbinamai pavaldūs. Nuodėmei buvo galima pasipriešinti ir ją nugalėti tik galingai veikiant trečiajam Trejybės Asmeniui, kuris atėjo ne su kažkokia modifikuota energija, bet su dieviškos jėgos pilnatve. Tai Dvasia daro veiksminga visa tai, ką atliko pasaulio Atpirkėjas. Tai Ji apvalo širdį. Per Dvasią tikintysis tampa dieviškos prigimties dalininkas. Kristus atsiuntė Savo Dvasią kaip dievišką jėgą, kad būtų įveiktas visas paveldėtas ir įgytas polinkis į blogį ir Bažnyčia atspindėtų Jo charakterį.SD 623.3

Apie Dvasią Jėzus pasakė: „Ji pašlovins Mane“. Išgelbėtojas atėjo pašlovinti Tėvą parodydamas Jo meilę; taip ir Dvasia turėjo pašlovinti Kristų atskleisdama Jo malonę pasauliui. Žmonija turi atkartoti patį Dievo atvaizdą. Dievo garbė, Kristaus garbė tobulina Jo tautos charakterį.SD 624.1

„Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip šis klysta dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo“. Žodžio skelbimas būtų nenaudingas be nuolatinio Šventosios Dvasios Artumo ir pagalbos. Tai vienintelis tikras dieviškos tiesos mokytojas. Tik tada, kai Dvasia palydi tiesą iki širdies, ji gaivins sąžinę ir keis gyvenimą. Žmogus galėtų perskaityti Dievo Žodžio laišką, galėtų susipažinti su visais jo įsakymais ir pažadais; bei jeigu Šventoji Dvasia neapšvies tiesos, jokia siela nekris ant Uolos ir nesuduš. Joks išsilavinimas, jokie privalumai, kad ir kokie dideli jie būtų, negali atverti šviesos nebendradarbiaujant su Dievo Dvasia. Evangelijos sėklų barstymas nebus sėkmingas, jeigu jų negaivins dangaus rasa. Šventoji Dvasia nužengė ant besi-meldžiančių apaštalų dar prieš tai, kai buvo parašyta pirmoji Naujojo Testamento knyga, dar prieš tai, kai Kristui įžengus į dangų buvo pasakytas bent vienas evangelinis pamokslas. Tuomet jų priešai kalbėjo: „Jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu” (Apaštalų darbų 5, 28) .SD 624.2

Kristus pažadėjo Savo Bažnyčiai Šventosios Dvasios dovaną, ir mums šis pažadas priklauso lygiai taip pat, kaip priklausė pirmiesiems mokiniams. Tačiau kaip kiekvienas kitas pažadas jis duotas su sąlyga. Daug yra tokių, kurie tiki ir pretenduoja į Viešpaties pažadą; jie kalba apie Kristų ir Šventąją Dvasią, bet iš to jokios naudos. Jie neatiduoda savo sielos vesti ir valdyti dieviškiesiems pasiuntiniams. Mes negalime naudotis Šventąja Dvasia. Tai Dvasia naudojasi mumis. Per Dvasią Dievas darbuojasi Savo žmonėse, iš Savo palankumo skatindamas „ir trokšti, ir veikti” (Fililiečiams 2, 13) . Bet daugelis tam nepasiduoda. Jie nori patys sau vadovauti. Štai dėl to jie ir negauna dangiškos dovanos. Šventoji Dvasia suteikiama tik tiems, kurie nuolankiai laukia Dievo, kurie tikisi Jo vedimo ir malonės. Dievo jėga laukia, kol bus jiems reikalinga ir jų priimama. Šis pažadėtasis palaiminimas, gaunamas per tikėjimą, atneša visus kitus palaiminimus. Jis suteikiamas iš Kristaus malonės turtų, ir Jėzus pasirengęs aprūpinti kiekvieną sielą pagal jos gebėjimą priimti.SD 625.1

Kalbėdamas su mokiniais, Jėzus neužsiminė apie Savo paties kentėjimus ir mirtį. Jo paskutinis palikimas jiems buvo ramybė. Jis pasakė: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums Savo ramybę. Ne taip Aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!”SD 625.2

Prieš išeidamas iš aukštutinio kambario, Gelbėtojas su Savo mokiniais sugiedojo šlovės giesmę. Jo balse buvo girdėti ne liūdesio gaidos, o džiaugsmingas Velykų Aleliuja:SD 625.3

„Šlovinkite Viešpatį, visos tautos!
Aukštinkite Jį, visos šalys!
Tikrai didis mums Jo gerumas
ir Viešpaties ištikimoji meilė amžina.
Šlovinkite Viešpatį!”SD 625.4

(Psalmė 117)

Pagiedoję jie išėjo. Jie yrėsi sausakimšomis gatvėmis, išėjo už miesto vartų ir pasuko Alyvų kalno link. Žingsniavo iš lėto, kiekvienas paskendęs savo mintyse. Jiems kylant į kalną, Jėzus su giliausiu liūdesiu pasakė: „Šią naktį jūs visi Manimi pasipiktinsite, nes parašyta: Ištiksiu piemenį, ir avių kaimenė išsisklaidys” (Mato 26, 31) . Mokiniai klausėsi susikrimtę ir nustebę. Jie prisiminė, kaip Kafarnaumo sinagogoje, kai Kristus kalbėjo apie Save kaip apie gyvybės duoną, daugelis įsižeidė ir nusigręžė nuo Jo. Tačiau Dvylika liko ištikimi. Petras, kalbėdamas už savo brolius, taip pat skelbė ištikimybę Kristui. Tuomet Išgelbėtojas paklausė: „Argi ne Aš išsirinkau jus, Dvylika? Tačiau ir tarp jūsų vienas yra velnias” (Jono 6, 70) . Aukštutiniame kambaryje Jėzus pasakė, kad vienas iš Dvylikos Jį išduos, o Petras Jo išsižadės. O dabar Jo žodžiai apėmė juos visus.SD 626.1

Pasigirdo karštai protestuojantis Petro balsas: „Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!” Aukštutiniame kambaryje jis skelbė: „Aš ir gyvybę už Tave guldysiu!” Jėzus perspėjo jį, kad jis dar tą pačią naktį išsižadės savo Gelbėtojo. Dabar Kristus pakartojo perspėjimą: „Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, jau šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu Manęs tris kartus išsiginsi“. Bet „Petras dar atkakliau tvirtino savo: ‘Jeigu net reikėtų man su Tavimi mirti, aš vis tiek Tavęs neišsiginsiu’. Tą pat kalbėjo ir visi kiti ” (Morkaus 14, 29-31) . Iš pernelyg didelio pasitikėjimo savimi jie neigė pakartotiną perspėjimą To, kuris žinojo, kaip bus. Jie buvo nepasiruošę šiam išbandymui; tačiau ištikti pagundos, jie suprato savo silpnumą.SD 626.2

Sakydamas, kad seks paskui savo Viešpatį į kalėjimą ir mirtį, Petras tuo tvirtai tikėjo - kiekvienu žodžiu; bet jis nepažinojo savęs paties. Jo širdyje glūdėjo blogio krislai, kuriuos iškėlė susiklosčiusios aplinkybės. Jeigu jis būtų nesuvokęs iškilusio pavojaus, jie būtų nuvedę jį į amžiną pražūtį. Gelbėtojas įžvelgė jame savimeilę ir užtikrintumą, kurie nuslopins net jo meilę Kristui. Šis jo išgyvenimas atskleidė daug jo silpnybių, nenumarintų nuodėmių, netyrą būdą, nerūpestingą pasidavimą pagundoms. Rimtas Kristaus perspėjimas skatino ištirti širdį. Petras turėjo pradėti nepasitikėti savimi ir labiau tikėti Kristumi. Jeigu jis nuolankiai būtų priėmęs perspėjimą, būtų prašęs kaimenės Ganytojo sergėti Savo avis. Skęsdamas Galilėjos ežere jis šaukė; „Viešpatie, gelbėk mane!” (Mato 14, 30) Ištiesęs ranką Kristus jį sugriebė. Taip ir dabar, jeigu jis būtų šaukęs Jėzui: „Gelbėk mane nuo savęspaties!”, būtų buvęs apsaugotas. Bet Petrui atrodė, kad juo nepasitikima, ir jis pamanė, jog tai žiauru. Jis jau buvo įsižeidęs, o dabar dar labiau užsikietino pasitikėji-me savimi.SD 626.3

Jėzus žvelgia į Savo mokinius su užuojauta. Jis negali apsaugoti jų nuo sunkumų, bet nepalieka nepaguostų. Jis užtikrina juos, kad sutraukys kapo grandines ir Jo meilė jiems nežlugs. „O kai prisikelsiu, Aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją” (Mato 26, 32) , - pasakė Jis. Prieš išsižadėdami Jėzaus jie buvo užtikrinti, kad jiems bus atleista. Po Jo mirties ir prisikėlimo jie žinojo, kad jiems atleista ir kad jie brangūs Kristaus širdžiai.SD 627.1

Jėzus ir mokiniai buvo pakeliui į Getsemanę, Alyvų kalno papėdėje - nuošalioje vietoje, į kurią Jis dažnai ateidavo mąstyti ir melstis. Gelbėtojas paaiškino mokiniams Savo misiją pasaulyje bei dvasinį ryšį su Juo, kurį jie turėjo išsaugoti. Dabar Jis iliustravo šią pamoką. Skaisčioje mėnesienoje Jis pamatė vešlų vynmedį. Atkreipęs į jį mokinių dėmesį, Jėzus panaudojo jį kaip simbolį.SD 627.2

„Aš esu tikrasis vynmedis”, - pasakė Jis. Užuot pasirinkęs grakščią palmę, aukštą kedrą ar tvirtą ąžuolą, Jėzus nusprendė, kad geriausiai Jį simbolizuos vynmedis su savo besivejančiomis šakelėmis. Palmė, kedras ir ąžuolas auga vieni. Jiems nereikia atramos. O vynmedis kabinasi už treliažo ir kopia į dangų. Taip ir Kristus Savo žmogiškumu buvo priklausomas nuo dieviškos jėgos. „Iš Savęs Aš nieko negaliu daryti” (Jono 5, 30) , - skelbė Jis.SD 628.1

„Aš esu tikrasis vynmedis“. Žydams vynmedis visada buvo kilniausias augalas, visko, kas galinga, tobula ir vaisinga, simbolis. Apie Izraelį buvo kalbama kaip apie vynmedį, kurį Dievas pasodino Pažadėtoje žemėje. Ir būtent ryšys su Izraeliu buvo žydų išgelbėjimo vilties pagrindas. Bet Jėzus sako: „Aš esu tikrasis vynmedis ”. Nemanykite, kad dėl ryšio su Izraeliu galite tapti Dievo gyvybės dalininkais ir Jo pažado paveldėtojai. Dvasinę gyvybę galima gauti tik per Mane.SD 628.2

„Aš esu tikrasis vynmedis, o Mano Tėvas - vynininkas”. Ant Palestinos kalvų mūsų dangiškasis Tėvas pasodino Savo dieviškąjį Vynmedį, o vynininkas buvo Jis pats. Daugelio akį traukė šio Vynmedžio grožis, daugelis kalbėjo apie Jo dangišką kilmę. Bet Izraelio vadams Jis atrodė kaip šaknis iš sausos žemės. Jie paėmė augalą, sulaužė Jį ir sutrypė savo nešvariomis kojomis. Jie norėjo Jį sunaikinti visiems laikams. Tačiau dangiškasis Vynininkas niekada nenukreipė žvilgsnio nuo Savojo augalo. Kai žmonės tarėsi Jį pražudę, Jis paėmė Jį ir persodino kitoje sienos pusėje. Vynmedžio nebesimatė. Jis buvo paslėptas nuo žmonių šiurkščių išpuolių. Bet Vynmedžio šakos sviro per sieną. Jos turėjo atstovauti Vynmedžiui. Per jas skiepūgliai vis dar galėjo susijungti su Vynmedžiu. Nuo jų buvo skinami vaisiai. Vynmedis duodavo derlių, kurių susirinkdavo praeiviai.SD 628.3

„Aš esu vynmedis, o jūs šakelės ”, - pasakė Kristus mokiniams. Nors Jis netrukus turėjo palikti juos, jų dvasinė vienybė liko nepakitusi. Šakelės susijungimas su vynmedžiu, anot Jo, simbolizuoja ryšį, kurį jūs turite palaikyti su Manimi. Ūglis įskiepijamas į gyvą vynmedį ir skaidula po skaidulos, plaušelis po plaušelio išauga į šaką. Vynmedžio gyvybė tampa šakos gyvybe. Taip ir siela, mirusi savo nusižengimais bei nuodėmėmis, gauna gyvastį per ryšį su Kristumi. Per tikėjimą Juo kaip asmeniniu Gelbėtoju užsimezga ryšys. Nusidėjėlis paveda savo silpnumą Kristaus jėgai, savo tuštybę - Kristaus pilnatvei, savo trapumą - išliekančiai Kristaus tvirtybei. Tuomet jis turi Kristaus protą. Kristaus žmogiškumas paliečia mūsų žmogiškumą, o mūsų žmogiškumas - dieviškumą. Taip per Šventosios Dvasios veikimą žmogus tampa dieviškos prigimties dalininkas. Jis priimtinas Mylimajame.SD 628.4

Šis ryšys su Kristumi, kartą užsimezgęs turi būti išsaugotas. Kristus pasakė: „Pasilikite Manyje, tai ir Aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami Manyje ”. Tai ne atsitiktinis sąlytis, ne epizodiškas ryšys. Šaka tampa gyvo vynmedžio dalimi. Nenutrūkstamai ir nuolatos iš šaknų šakoms teikiama gyvybė, jėga ir vaisingumas. Atsiskyrusi nuo vynmedžio, šaka negali likti gyva. Daugiau, pasakė Jėzus, jūs negalite gyventi be Manęs. Gyvybė, kurią gavote iš Manęs, gali būti išsaugota tik nuolatiniu bendravimu. Be Manęs jūs negalite nugalėti nė vienos nuodėmės ar atsispirti nė vienai pagundai.SD 629.1

„Pasilikite Manyje, tai ir Aš jumyse pasiliksiu ”. Pasilikimas Kristuje reiškia nuolatinį Jo Dvasios priėmimą, visišką atsidavimą tarnaujant Jam. Tarp žmogaus ir Dievo turi vykti nuolatinis bendravimas. Kaip šakelė be paliovos siurbia syvus iš gyvo vynmedžio, taip mes turime šlietis prie Jėzaus ir gauti iš Jo per tikėjimą Jo paties charakterio stiprybę bei tobulumą.SD 629.2

Šaknys siunčia savo maistingąsias medžiagas per šaką į tolimiausias vyteles. Taip ir Kristus siunčia dvasinės stiprybės srovę kiekvienam tikinčiajam. Kol siela susijungusi su Kristumi, jai nėra pavojaus nuvysti ar nudžiūti.SD 629.3

Vynmedžio gyvybė pasireikš kvapniais vaisiais ant šakų. „Kas pasilieka Manyje ir Aš jame, - pasakė Jėzus, - tas duoda daug vaisių; nuo Manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti ”. Kai gyvename tikėjimu Dievo Sūnumi, mūsų gyvenime bus matyti Dvasios vaisiai; nepražus nė vienas iš jų.SD 629.4

„Mano Tėvas - vynininkas. Kiekvieną Mano šakelę, neduodančią vaisiaus, Jis išpjauna ”. Nors skiepūglis išoriškai susijungęs su vynmedžiu, gyvo ryšio gali nebūti. Tuomet nevyksta augimas, nėra vaisių. Taigi gali būti tik tariamas ryšys su Kristumi, be tikro susijungimo su Juo per tikėjimą. Religijos išpažinimas atveda žmones į Bažnyčią, bet charakteris ir elgesys parodo, ar jie susivieniję su Kristumi. Jeigu jie neduoda vaisiaus, yra netikros šakos. Jų atsiskyrimas nuo Kristaus reiškia pražūtį - tokią visišką, kokią simbolizuoja nudžiūvusi šaka. „Kas nepasiliks Manyje, - pasakė Kristus, - bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs ”.SD 630.1

„O kiekvieną vaisingą šakelę [Jis] apvalo [apgeni], kad ji duotų dar daugiau vaisių ”. Iš išrinktųjų Dvylikos, kurie sekė Jėzumi, vienas kaip nudžiūvusi šaka turėjo būti pašalintas; likusieji turėjo iškęsti sunkių išbandymų genėjimą. Jėzus rimtai ir švelniai paaiškino vynininko tikslą. Genėjimas kels skausmą, bet geneklį laikys Tėvas. Jo ranka nesidarbuos neatsakingai, o širdis nebus abejinga. Yra šakų, kurios guli ant žemės; jos turi būti apgenėtos, kad į ją nesiremtų. Jos turi stiebtis į dangų ir atrasti atramą Dieve. Apskabyti turi būti ir gausūs lapai, siurbiantys gyvybės syvus iš vaisių. Turi būti išpjautos per tankiai suaugusios šakos, kad prieitų gydantys Teisumo Saulės spinduliai. Vynininkas išgeni tai, kas žalinga, kad vaisiai būtų geresni ir jų augtų daugiau.SD 630.2

„Tuo bus pašlovintas Mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ”, - pasakė Jėzus. Dievas trokšta apreikšti per jus Savo charakterio šventumą, geranoriškumą, gailestingumą. Tačiau Gelbėtojas neįsako mokiniams triūsti, kad neštų vaisių. Jis tik liepia jiems pasilikti Jame. „Jei pasiliksite Manyje ir Mano žodžiai pasiliks jumyse, - sako Jis, - jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta ”. Būtent per Žodį Kristus pasilieka Savo sekėjuose. Tai tas pats gyvas ryšys, kurį simbolizuoja Jo kūno valgymas ir Jo kraujo gėrimas. Kristaus žodžiai yra dvasia ir gyvybė. Priimdami juos, jūs priimate Vynmedžio gyvybę. Jūs gyvenate „kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų” (Mato 4, 4) . Kristaus gyvybė jumyse duoda tuos pačius vaisius kaip Jame. Gyvendami Kristuje, sekdami Juo, Jo remiami, gaudami iš Jo peno, jūs duosite vaisių, panašų į Kristaus.SD 630.3

Paskutinio susitikimo su mokiniais metu Kristus išreiškė karštą troškimą, kad jie mylėtų vienas kitą, kaip Jis juos mylėjo. Jis tai kartojo ne sykį. „Tai Mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte ”, - sakydavo Jis. Jo pats pirmasis įsakymas, pasilikus su jais aukštutiniame kambaryje, buvo toks: „Aš jums duodu naują įsakymą, kadjūs vienas kitą mylėtumėte: kaip Aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!” Mokiniams šis įsakymas buvo naujas; mat jie nemylėjo vienas kito taip, kaip Kristus juos mylėjo. Jis matė, kad juos turi užvaldyti naujos idėjos ir impulsai, kad jie turi įgyvendinti naujus principus; per Jo gyvenimą ir mirtį jie turėjo naujai suprasti meilę. Jo aukos kontekste įsakymas mylėti vieniems kitus įgijo naują prasmę. Visas malonės darbas - tai viena nuolatinė meilės, savęs išsižadėjimo, pasiaukojimo pastanga. Kiekvieną Kristaus žemiškos kelionės valandą Dievo meilė tekėjo iš Jo galinga versme. Visi, gavusieji Jo Dvasią, mylės taip, kaip Jis mylėjo. Tas pats principas, kuris įkvėpė Kristų, visuose jų tarpusavio santykiuose įkvėps ir juos.SD 631.1

Ši meilė liudija jų mokinystę. „Iš to visi pažins, kad esate Mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus ”, - pasakė Jėzus. Kai žmones sieja ne savanaudiški interesai, o meilės ryšys, atsiskleidžia bet kokias žmogiškas pastangas pranokstanti įtaka. Ši vienybė liudija, kad žmonijai sugrąžintas Dievo atvaizdas, kad diegiamas naujas gyvenimo principas. Ji parodo, kad dieviškoj prigimty esama jėgų atsispirti antgamtiniam blogio veikimui ir kad Dievo malonė nugali kūniškos širdies paveldėtą savanaudiškumą.SD 631.2

Ši meilė, pasireiškianti Bažnyčioje, savaime suprantama, kurstys šėtono pyktį. Kristus nesakė, kad Jo mokinių laukia lengvas kelias. „Jei pasaulis jūsų nekenčia, - kalbėjo Jis, - tai žinokite -jis Manęs nekentė pirmiau negu jūsų. Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs - ne pasaulio, bet Aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia. At-siminkite Mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: ‘Tarnas ne didesnis už šeimininką! ‘ Jei persekiojo Mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi Mano žodžio, laikysis ir jūsų. Ir visa tai jums darys dėl Manęs, nes jie nepažįsta To, kuris yra Mane siuntęs ”. Evangelija turi būti nešama įnirtingai kovojant, sutinkant pasipriešinimus, pavojus, praradimus bei kančias. Tačiau atliekantieji šį darbą tik eina savo Mokytojo pėdomis.SD 632.1

Kaip pasaulio Atpirkėjas, Kristus nuolat susidurdavo su tariama nesėkme. Jis, gailestingumo pasiuntinys į mūsų pasaulį, atrodo, menkai teatliko darbą, kurį troško atlikti pakeliant ir gelbėjant žmones. Šėtono pasiuntiniai Jam nuolatos stodavo skersai kelio. Bet Jis nesutrikdavo. Per Izaijo pranašystę Jis skelbė: „Veltui Aš triūsiau, tuščiai ir be naudos jėgas eikvojau; Mano byla - pas Viešpatį, ir Mano atlygis - Mano Dievo rankoje. Dabar tvirtai nusprendė Viešpats, kuris Mane padarė Savo tarnu dar motinos įsčiose, kad Jam parvesčiau Jokūbą, kad Izraelis pas Jį būtų surinktas. Aš pagerbtas Viešpaties akyse, Mano Dievas - Manoji jėga!” Kristui buvo pažadėta: „Taip kalba Viešpats, Izraelio Atpirkėjas, jo Šventasis, Paniekintajam, kuriuo bjaurisi tautos... Taip kalba Viešpats: ‘...Išganymo dieną Tau padedu. Sukūriau Tave, paskyriau Tave Sandora tautai, kad atstatytum kraštą ir išdalytum nuniokotus paveldus. Sakyk kaliniams: ‘Išeikite! ‘ir tiems, kurie tamsybėse: ‘Eikite į šviesą! ‘ ...Nekęs nei alkio, nei troškulio, nekenks jiems nei dykumų vėjas, nei saulė, nes gailestingasis juos veda ir nuveda prie čiurlenančių šaltinių” (Izaijo 49, 4-5. 7-10) .SD 632.2

Šiuo žodžiu Jėzus rėmėsi ir nesuteikė šėtonui privalumų. Turėdamas žengti paskutiniuosius Savo pažeminimo žingsnius, kai liūdesys gaubė Jo sielą, Kristus mokiniams pasakė: „Ateina šio pasaulio kunigaikštis. Nors jis neturi Man galios”; „Šio pasaulio kunigaikštis jau nuteistas”; „Dabar jis bus išmestas laukan” (Jono 14, 30; 16, 11; 12, 31) . Pranašišku žvilgsniu Kristus regėjo Savo didžiosios kovos scenas. Jis žinojo, jog kai sušuks: „Atlikta!”, triumfuos visas dangus. Jo ausys jau girdėjo tolimą muziką ir pergalės šūksnius dangaus rūmuose. Jis žinojo, jog tuomet suskambės šėtono imperijos laidotuvių varpai ir Kristaus vardas bus pašlovintas nuo vieno pasaulio iki kito per ištisą Visatą.SD 632.3

Kristus džiaugėsi, kad Jis dėl Savo sekėjų gali padaryti daugiau nei jie prašo ar galvoja. Jis kalbėjo užtikrintai, žinodamas, kad Jam atiduota visa galia dar prieš pasaulio sukūrimą. Jis žinojo, jog tiesa, ginkluota Šventosios Dvasios visagalybe, kovoje su blogiu nugalės; ir kad krauju sutepta vėliava pergalingai plazdės virš Jo sekėjų. Jis žinojo, kad Jį tikinčių mokinių gyvenimas bus panašus į Jo - nuolatinių pergalių virtinė, kurios čia tokiomis nelaikomos, bet vėliau bus pripažintos kaip didžios.SD 633.1

„Aš jums tai kalbėjau, - pasakė Jis, - kad Manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!” Kristus nesuklupo ir neprarado drąsos, tad ir Jo sekėjai turi tikėti taip pat ištvermingai. Jie turi gyventi kaip Jis gyveno ir dirbti kaip Jis dirbo, nes priklauso nuo Jo kaip Didžiojo Darbininko. Jie turi būti drąsūs, energingi ir atkaklūs. Nors jiems pastoja kelią akivaizdžiai neįveikiamos kliūtys, per Jo malonę jie turi žengti į priekį. Užuot apgailestavę dėl sunkumų, jie yra pašaukti juos įveikti. Jie turi dėl nieko neliūdėti ir visko tikėtis. Auksine Savo neprilygstamos meilės grandine Kristus prirakino juos prie Dievo sosto. Jis siekia, kad jie darytų svarbiausią įtaką Visatoje, sklindančią iš visagalybės šaltinio. Jie turi turėti galią atsispirti blogiui, galią, kurios negali įveikti nei žemė, nei mirtis, nei pragaras, galią, kuri įgalins juos nugalėti, kaip nugalėjo Kristus.SD 633.2

Kristus nori, kad Jo Bažnyčia žemėje atspindėtų dangaus tvarką, dangaus valdymo planą, dangaus dievišką harmoniją. Taip Jis bus pašlovintas Savo tautoje. Per juos pasauliui švies Teisumo Saulė, kurios šlovė neišblėsta. Kristus suteikė Savo Bažnyčiai daugybę privalumų, kad susilauktų didžiulės šlovės iš Savo atpirktosios nuosavybės. Jis suteikė Savo žmonėms ge-bėjimus ir palaiminimus, kad jie pakankamai gerai atstovautų Jo gebėjimams ir palaiminimams. Bažnyčia, apdovanota Kristaus teisumu, yra Jo nuosavybė, kurioje turi visiškai atsiskleisti ir galutinai pasirodyti Jo gailestingumo, malonės bei meilės tur-tai. Kristus žvelgia į Savo tyrą bei tobulą tautą kaip atpildą už Jo pažeminimą ir Jo šlovės papildymą - Kristaus, didžiojo Centro, iš kurio sklinda visa šlovė.SD 633.3

Išgelbėtojas baigė Savo mokymą galingais, vilties kupinais žodžiais. Paskui Jis išliejo sielą melsdamasis už mokinius. Pakėlęs akis į dangų Jis pasakė: „Tėve, atėjo valanda! Pašlovink Savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų Tave ir - Tavo duota galia į visus žmones - teiktų amžinąjį gyvenimą visiems, kuriuos Jam esi atidavęs. O amžinasis gyvenimas - tai pažinti Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Tavo siųstąjį Jėzų -Mesiją“.SD 634.1

Kristus užbaigė Jam pavestąjį darbą. Jis pašlovino Dievą žemėje. Jis apreiškė Tėvo vardą. Jis subūrė tuos, kurie turėjo tęsti Jo darbą tarp žmonių. Ir pasakė: „Aš pašlovintas juose. Aš jau nebe pasaulyje... Jie dar pasaulyje, o Aš grįžtu pas Tave. Šventasis Tėve, išlaikyk juos Savo vardu, kurį esi Man davęs, kadjie būtų viena kaip ir Mes”; „Ne tik už juos Aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį Mane įtikės: tegul visi bus viena! ...Aš juose ir Tu Manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog Tu esi Mane siuntęs ir juos myli taip, kaip Mane mylėjai“.SD 634.2

Taip, turėdamas dievišką valdžią, Kristus atidavė Savo išrinktąją Bažnyčią į Tėvo rankas. Kaip didysis Vyriausiasis kunigas Jis užtaria Savo tautą. Kaip ištikimas Ganytojas Jis suburia Savo kaimenę Visagalio šešėlyje, galingame ir užtikrintame prieglobstyje. Jo dar laukia paskutinė kova su šėtonu, ir Jis žengia jo pasitikti.SD 634.3