Tikėjimas ir malda

„Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės
[...]. Tikėkite gausią, ir tikrai taip bus”.

TIKĖJIMAS yra pasitikėjimas Dievu, tikint, kad Jis myli mus ir žino, kas mums geriausia. Taigi tikėjimas skatina mus rinktis ne savo, o Jo kelią. Vietoj mūsų neišmanymo tikėjimas priima Jo išmintį, vietoj mūsų silpnumo - Jo jėgą, vietoj mūsų nuodėmingumo - Jo teisumą. Mūsų gyvenimas, mes patys jau priklausome Jam; tikėjimas pripažįsta Jį kaip Savininką ir priima Jo palaiminimą. Tiesa, teisingumas, tyrumas yra gyvenimo sėkmės paslaptys. Būtent tikėjimas padeda mums įvaldyti šiuos principus.Ug 295.1

Kiekvienas gera paskata ar siekis yra Dievo dovana; tikėjimu priimame iš Dievo gyvybę, kuri vienintelė teikia tikrą augimą ir veiksmingumą. Derėtų labai aiškiai išdėstyti, kaip panaudoti tikėjimą. Kiekvienam Dievo pažadui yra sąlygos. Jei vykdysim Jo valią, visa Jo stiprybė bus mūsų. Kad ir kokią dovaną Jis žada, ji jau slypi pačiame pažade. „Sėkla yra Dievo žodis” (Luko 8, 11) . Kaip gilėje slypi ąžuolas, taip Dievo pažade slypi Jo dovana. Jei priimsime pažadą, gausime dovaną. Tikėjimas, įgalinantis mus priimti Dievo dova-ną, jau pats yra dovana, kurios tam tikras kiekis suteikiamas kiekvienam žmogui. Tikėjimas auga priklausomai nuo to, kiek pritaikome Dievo Žodį. Kad stiprintume tikėjimą, turime dažnai jį susieti su Žodžiu.Ug 295.2

Tyrinėdamas Bibliją, mokinys turėtų regėti Dievo Žodžio jėgą. „Juk Jis tarė, ir pasaulis pasidarė, Jis įsakė, ir visa atsirado”. Jis „iš nebūties pašaukia būti daiktus” (Psalmyno 33, 9; Romiečiams 4, 17) .Ug 296.1

Kaip dažnai tie, kurie pasitikėjo Dievo Žodžiu, nors patys buvo visiškai bejėgiai, atsispirdavo viso pasaulio galybei: Henochas, tyros širdies, šventas gyvenime, tvirtai saugojęs tikėjimą, siekiant teisingumo pergalės ištvirkusioje ir besityčiojančioje kartoje; Nojus su savo namiškiais prieš savo meto žmones - fiziškai galingus bei protingus, bet visiškai amoralius; izraelitai prie Raudonosios jūros, bejėgių, persigandusių vergų būrys prieš stipriausią galingiausios pasaulio tautos kariuomenę; piemuo Dovydas, kuriam Dievas pažadėjo sostą, prieš monarchą Saulių, tvirtai savo rankose laikantį valdžią; Šadrachas su savo ben-dražygiais liepsnose ir Nebukadnecaras soste; Danielius tarp liūtų ir jo priešai, užimantys aukščiausius postus karalystėje; Jėzus ant kryžiaus ir žydų kunigai bei valdytojai, priverčiantys net romėną valdininką vykdyti jų valią; grandinėmis sukaustytas Paulius, vedamas nužudyti kaip nusikaltėlis, prieš Neroną, pasaulinės imperijos despotą.Ug 296.2

Tokių pavyzdžių yra ne tik Biblijoje. Jų apstu visuose žmonijos pažangos aprašymuose. Valdensai ir hugenotai, Viklifas ir Husas, Jeronimas ir Liuteris, Tindalis ir Noksas, Zinzendorfas ir Veslis bei daugybė kitų regėjo Dievo Žodžio jėgą, kuri stojo prieš žmonių galią ir politiką, remiančią blogį. Tai tikroji pasaulio aukštuomenė. Tai Jo karališkoji rikiuotė. Šioje rikiuotėje užimti savo vietas yra pašauktas ir šiandieninis jaunimas.Ug 297.1

Gyvenimo smulkmenose tikėjimas reikalingas ne mažiau nei dideliuose dalykuose. Visuose mūsų kasdieniniuose interesuose bei užsiėmimuose palaikanti Dievo galybė mums tampa reali per išliekantį pasitikėjimą.Ug 297.2

Žmogišku požiūriu, gyvenimas visiems yra ne-išbandytas kelias. Tai kelias, kuriuo - giliausiuose išgyvenimuose - kiekvienas iš mūsų einame vieni. Į mūsų vidinį pasaulį negali visiškai įžengti joks žmogus. Kai į tą kelionę leidžiasi mažas vaikas, kuris anksčiau ar vėliau turės pasirinkti savo kryptį ir pats spręsti su amžinybe susijusius gyvenimo klausimus, kaip uoliai turėtų būti stengiamasi sukelti jam pasitikėjimą tikruoju Vedliu ir Išgelbėtoju!Ug 297.3

Jokia kita įtaka negali prilygti Dievo Artumo pajautimui; Jis yra skydas nuo pagundos ir įkvėpimas tyrumui bei tiesai. „ Visa yra gryna ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą. [...] Tavo akys per šventos žvelgti į pikta, Tu negali žiūrėti į nusikaltimus” (Hebrajams 4, 13; Habakuko 1, 13) . Ši mintis saugojo Juozapą nuo Egipte tarpusio ištvirkimo. Į pagundų viliones jo atsakymas buvo tvirtas: „Kaipgi galėčiau taip nedorai pasielgti ir nusidėti Dievui?” (Pradžios 39, 9) Puoselėjamas tikėjimas tokį skydą suteikia kiekvienai sielai.Ug 297.4

Tik Dievo Artumo pojūtis gali išstumti baimę, kuri droviam vaikui gyvenime būtų sunki našta. Teįsitvirtina jo atminty pažadas: „Viešpaties angelas saugo tuos, kurie Jo pagarbiai bijo, ir juos išgelbsti” (Psalmyno 34, 8) . Teperskaito jis nuostabią istoriją apie Eliziejų kalnų mieste, kai tarp jo ir daugybės ginkluotų priešų galingai įsisuko Dangaus angelai. Tepaskaito jis, kaip Dievo angelas pasirodė kalinčiam ir mirčiai pasmerktam Petrui; kaip angelas išvedė Dievo tarną ten, kur saugu, pro ginkluotus sargybinius, per masyvias duris ir didžiulius geležinius užsklęstus vartus. Teperskaito jis tą sceną, kai jūroje audros blaškomiems kareiviams ir jūrininkams, išvargintiems sunkaus darbo, stebėjimo ir bado, belaisvis Paulius, gabenamas į jo teismo ir bausmės vietą, ištarė šiuos didingus drąsos ir vilties žodžius: „Patariu nenusiminti. Niekas iš jūsų nežus [...]. Šią naktį man apsireiškė angelas Dievo, kuriam aš priklausau ir tarnauju, ir pranešė: ‘Nebijok, Pauliau! Tu privalai stoti prieš ciesorių. Todėl Dievas tau dovanoja visus, kurie su tavimi plaukia’”. Tikėdamas šiuo pažadu, Paulius užtikrino savo bendrakeleivius: „Nė vienam jūsų nenukris nė plaukas nuo galvos!” Taip ir buvo. Kadangi tame laive buvo vienas žmogus, per kurį galėjo veikti Dievas, buvo išgelbėta visa pagonių kareivių ir jūrininkų įgula. „Šitaip visi išsigelbėjo ir pasiekė žemę” (Apaštalų darbų 27, 22-24.34.44) .Ug 298.1

Šios istorijos užrašytos ne tik tam, kad mes skaitytume ir stebėtumės, bet ir tam, kad tas pats tikėjimas, kurį turėjo Dievo tarnai senovėje, veiktų ir mumyse. Kaip Dievas veikė tada, taip Jis darbuosis ir dabar - tose tikinčiose širdyse, kurios gali perduoti Jo galybę.Ug 299.1

Tegul tie, kurie nepasitiki savimi ir dėl to vengia bet kokios atsakomybės, mokosi pasikliauti Dievu. Taip dažnas, kuris pasaulyje būtų niekas, gal tik bejėgė našta, kartu su apaštalu Paulium galės pasakyti: „Aš visa galiu Tame, kuris mane stiprina“ (Filipiečiams 4, 13) .Ug 299.2

Tikėjimas daug ko išmoko ir vaiką, kuris greitai įsižeidžia. Norą priešintis blogiui ar keršyti už negeroves dažnai sukelia tvirtas žinojimas, kas yra teisinga, ir aktyvi, energinga dvasia. Tokiam vaikui turėtų būti aiškinama, kad Dievas yra amžinasis jo gynėjas. Jis švelniai rūpinasi žmonėmis, kuriuos taip pamilo, kad atidavė už jų išgelbėjimą Savo mylimąjį Sūnų. Jis susidoros su kiekvienu nedorėliu.Ug 299.3

„Kas tik užgauna jus, tas užgauna Mano akies vyzdį” (Zacharijo 2, 12) .Ug 299.4

„Pavesk Viešpačiui savo kelią, [...] ir Jis tau padės. Tavo dorumą Jis nušvies kaip dienos šviesą, o tavo teisingumą padarys kaip vidudienį” (Psalmyno 37, 5.6) .Ug 300.1

„Viešpats — nuengtųjų tvirtovė, tvirtovė nelaimės metu! Kas brangina Tavo vardą, pasitiki Tavimi, nes Tu, Viešpatie, niekada neatmeti tų, kurie ieško Tavo pagalbos ” (Psalmyno 9, 10.11) .Ug 300.2

Dievas įpareigojo mus rodyti kitiems tą užuojautą, kurią Jis rodo mums. Tegul impulsyvieji, patenkinti savimi, kerštingieji pažvelgia į Nuolankųjį ir Švelnųjį, kuris kaip avinėlis buvo vedamas nužudyti ir nesipriešino kaip avis savo skerdėjams. Tepažvelgia jie į Tą, kurį pervėrė mūsų nuodėmės ir prislėgė mūsų sielvartas, ir jie išmoks ištvermės, kantrybės bei atlaidumo.Ug 300.3

Per tikėjimą Kristumi kiekvienas charakterio trūkumas gali būti panaikintas, kiekvienas netyrumas išvalytas, kiekviena yda ištaisyta, kiekviena teigiamybė ugdoma. „Jūs esate pripildyti Jame” (Kolosiečiams 2, 10) .Ug 300.4

Tikėjimas ir malda yra glaudžiai susiję, tad jie turėtų būti tyrinėjami kartu. Tikėjimo maldoje slypi dieviškasis mokslas; tą mokslą turi perprasti kiekvienas, kuris nori, kad jo gyvenimo darbas būtų sėkmingas. Kristus pasakė: „Ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus” (Morkaus 11, 24) . Jis aiškiai leido suprasti, kad mūsų prašymai turi atitikti Dievo valią; mes turi me prašyti to, ką Jis pažadėjo, ir viską, ką gauname, turime panaudoti vykdydami Jo valią. Įvykdžius sąlygas, pažadas neabejotinai bus įvykdytas.Ug 300.5

Mes galime prašyti, kad Jis atleistų mūsų nuodėmes, suteiktų Šventąją Dvasią, krikščionišką charakterį, išminties ir jėgų Jo darbui atlikti, galime prašyti bet kokios Jo pažadėtos dovanos. Paskui turime tikėti, kad gavome, ir padėkoti Dievui už tai.Ug 301.1

Nereikia ieškoti jokių išorinių palaiminimo įrodymų. Dovana slypi pažade, todėl mes galime toliau dirbti savo darbą būdami užtikrinti, kad Dievas galės įvykdyti tai, ką pažadėjo, ir kad dovana, kurią mes jau turime, pasireikš, kai to labiausiai reikės.Ug 301.2

Šitaip gyventi Dievo Žodžiu, vadinasi, pavesti Jam visą gyvenimą. Mes turime nuolatos jausti priklausomybę nuo Dievo, mūsų širdis turi linkti prie Jo. Malda - būtina, nes tai sielos gyvybė. Svarbi ir šeimos malda, ir vieša malda, tačiau sielos gyvybę palaiko tik bendravimas su Dievu slaptoje.Ug 301.3

Būtent ant kalno bendraudamas su Dievu Mozė išvydo to nuostabaus pastato, kuris turėjo tapti Dievo šlovės Artumo vieta, modelį. Būtent ant kalno - bendravimo su Dievu slaptoje - mes turime apmąstyti Jo šlovingąjį idealą žmonijai. Tai įgalins mus taip suformuoti savo charakterio pastatą, kad mūsų gyvenime išsipildys Jo pažadas: „Aš apsigyvensiu tarp jų ir ten vaikštinėsiu; Aš būsiu jų Dievas, o jie bus Manoji tauta” (2 Korintiečiams 6, 16) .Ug 301.4

Būtent maldos vienumoje valandomis Jėzus Savo žemiškajame gyvenime gaudavo išminties ir jėgos. Tegul jaunimas seka Jo pavyzdžiu ir auštant bei temstant randa laiko ramiam bendravimui su savo dangiškuoju Tėvu. Tepakelia jie savo širdis į Dievą ir dienos eigoje. Kiekviename mūsų žingsnyje Jis sako: „Aš, Viešpats, tavo Dievas, laikau tavo dešinę [...]. Nebijok, Aš tau padėsiu!” (Izaijo 41, 13) Jeigu mūsų vaikai galėtų išmokti šias pamokas gyvenimo priešaušryje, kokia jėga ir gaiva, koks džiaugsmas ir malonė plūsteltų į jų gyvenimą!Ug 302.1

Šias pamokas gali dėstyti tik tas, kuris pats jas išmoko. Šventasis Raštas nepadaro didesnės įtakos jaunimui kaip tik dėl to, kad daugelio tėvų ir mokytojų, nors jie sakosi tikį Dievo Žodžiu, gyvenimas neigia Jo jėgą. Kartkartėmis jaunimas pajunta Žodžio galybę. Jie mato, kokia brangi Kristaus meilė. Jie išvysta Jo charakterio grožį bei galimybes, kurias suteikia tarnavimas Jam. Tačiau čia pat kaip kontrastas iškyla gyvenimas tų, kurie tvirtina gerbiantys Dievo įsakymus. Kokie teisingi žodžiai, pasakyti pranašui Ezechieliui: tavo tautiečiai „sako vieni kitiems: ‘Eime pasiklausyti naujausio žodžio iš Viešpaties’. Jie ateina pas tave, kaip ateina žmonės, jie sėdi prieš tave, kaip sėdi žmonės, ir klausosi tavo žodžių, bet jų nevykdo, nes melas jų lūpose, o jų širdys trokšta tik naudos. Tikėk Manimi, tu jiems lyg meilės dainų dainius, turintis gražų balsą ir įgudęs groti; jie girdi tavo žodžius, bet jų nevykdo” (Ezechielio 33, 30—32) .Ug 302.2

Laikyti Bibliją gerų dorovinių pamokymų knyga, kuria galima vadovautis tiek, kiek tai atitinka mūsų laikų dvasią ir mūsų padėtį pasaulyje, yra viena; visai kas kita žiūrėti į ją tokią, kokia ji iš tikrųjų yra, - kaip į gyvojo Dievo Žodį, Žodį, kuris yra mūsų gyvenimas, Žodį, kuris turi formuoti mūsų veiksmus, žodžius ir mintis. Laikyti Dievo Žodį kažkuo menkesniu, nei jis yra, vadinasi, jį atmesti. Ir šis atmetimas tų, kurie tariasi juo tikį, yra viena iš jaunimo skepticizmo ir neištikimybės priežasčių.Ug 303.1

Dabar, kaip niekada anksčiau, išryškėja noras užvaldyti pasaulį. Pramogaujant, uždirbant pinigus, grumiantis dėl valdžios - kiekvienoje kovoje dėl egzistencijos pasireiškia siaubinga jėga, užvaldanti kūną, protą ir sielą. Šiame beprotiškame lėkime prakalba Dievas. Jis liepia mums paėjėti į šalį ir pabendrauti su Juo. „Taikykitės ir žinokite, kad Aš esu Dievas!” (Psalmyno 46, 11)Ug 303.2

Daugelis net pamaldų metu nesugeba priimti tikros bendravimo su Dievu palaimos. Jie pernelyg skuba. Skubiais žingsniais jie įsiveržia į Kristaus meilės kupiną ratą, gal akimirksniui stabteli šventojoje vietoje, bet nelaukia jokio patarimo. Jie neturi laiko pabuvoti su dieviškuoju Mokytoju, tad taip ir grįžta su savo naštomis prie savo darbų.Ug 303.3

Tačiau šie darbininkai niekada nepasieks didesnės sėkmės, kol neišmoks pasisemti stiprybės. Jie turi skirti laiko apmąstymams, maldai, palaukti, kol Dievas atnaujins jų fizines, protines ir dvasines jėgas. Juos turi pakelti Dievo Dvasia. Visa tai gavę, jie pajus naują gyvybės antplūdį. Pavargęs kūnas ir nualintas protas atsigaus, prislėgtai širdžiai palengvės.Ug 304.1

Ne minutėlei stabtelti Dievo Artume, o nuolat bendrauti su Kristumi, sėdėti prie Jo kojų - štai ko mums reikia. Laimingi bus vaikai mūsų namuose ir mokiniai mūsų mokyklose, kai tėvai ir mokytojai patys savo gyvenime pradės praktikuoti brangiąją patirtį, pavaizduotą Giesmių giesmėje šiais žodžiais:Ug 304.2

„Kaip obelis tarp miško medžių,
mano mylimasis tarp vaikinų.
Smagu sėdėti jo paūksmėje,
o jo vaisiai man saldūs.
Mane jis įvedė į pokylio menę,
ir jo ženklas viršum manęs buvo meilė”Ug 304.3

(Giesmių giesmės 2, 3.4).

...Kaip obelis tarp miško medžių — mano Mylimasis...

Smagu sėdėti Jo paūksmėje, Jo vaisiai saldūs.
Ir kur kita tokia vieta man rasis?
Kam dar kitam bus brangios mano maldos?

Kas taip pagydys sielą ir supras, ir nepasmerks?
Kas džiaugsis su manim, kai aš džiaugiuos lyg vaikas?

Kas su manim jausmų nakty atjausdamas paverks?
Kas nemuša per ranką man, o trapią ją palaiko?

Dangus mums išmintingai viską dovanoja,
mes Žemėje palaiminti ir duona, ir rasos medum,
pastoge, galbūt ir rūpestingu mylimuoju,
kai tampa vienu kūnu, buvę du.
Tačiau kaip obelis tarp miško medžių — mano
Mylimasis —

Karalius ir Ganytojas, kur kitą tokį rasiu?..Ug 305.1

Romualda Adomaitytė—Chabarina