Drausmė

„Mokykite, perspėkite, drąsinkite,būkite
kantrūs“.

VIENA iš pirmųjų pamokų, kurią turi išmokti vaikas, yra paklusnumo pamoka. Kol jis pakankamai ūgtels, kad galėtų mąstyti, jį galima išmokyti paklusti. Šis įprotis turėtų būti formuojamas švelniai, bet atkakliai. Taip didžia dalimi bus galima išvengti tų vėlesnių konfliktų tarp valios ir valdžios, kurie sukelia susvetimėjimą tarp vaikų ir tėvų bei mokytojų, vaikų kartėlį jų atžvilgiu ir pernelyg dažnai lemia priešiškumą bet kokiai valdžiai - ir žmogiškai, ir dieviškai.Ug 334.1

Drausminimo tikslas - išmokyti vaiką savitvardos. Jis turi išmokti pasitikėti savimi ir valdytis. Taigi, vos jis pradeda suprasti, jo protas turi būti lenkiamas paklusnumo pusėn. Bet koks bendravimas su juo turėtų būti toks, kad liudytų, jog paklusti yra gera ir teisinga. Padėkite jam suprasti, kad visa paklūsta įstatymui, o nepaklusnumas galiausiai atveda į nelaimę bei kančią. Sakydamas: „Nedarysi to ar kito”, Dievas su meile perspėja mus apie nepaklusnumo pasekmes, kad apsaugotų nuo nuostolių ir praradimų.Ug 334.2

Padėkite vaikui suprasti, kad tėvai ir mokytojai yra Dievo atstovai ir kad jiems bendradarbiaujant su Dievu, jų nustatyta tvarka namuose bei mokykloje taip pat yra iš Dievo. Kaip vaikas turi paklusti tėvams ir mokytojams, taip jie savo ruožtu turi paklusti Dievui.Ug 334.3

Ir tėvai, ir mokytojai turėtų ieškoti būdų, kaip nukreipti vaiko vystymąsi tinkama linkme, bet nevaržyti jo nereikalingu muštru. Per didelis kontroliavimas yra taip pat blogai, kai ir per menkas. Pastangos palaužti vaiko valią yra siaubinga klaida. Protai veikia skirtingai; nors jėga gali užtikrinti išorinį paklusnumą, daugelis vaikų tik dar labiau sukils savo širdyje. Net jeigu tėvams ar mokytojui pavyktų suvaldyti vaiką, pasekmės šiam gali būti itin žalingos. Protauti pradėjusio žmogaus drausminimas turėtų skirtis nuo kvailo gyvūno dresavimo. Gyvulys mokomas tik paklusti savo šeimininkui. Jo šeimininkas yra protas, nuovoka ir valia. Šis metodas, kartais taikomas auklėjant vaikus, padaro juos tik kažkuo šiek tiek daugiau nei automatai. Protą, valią, sąžinę valdo kažkas kitas. Dievas nenori, kad šitaip būtų valdomas joks protas. Tie, kurie susilpnina ar pražudo individualybę, prisiima atsakomybę, kuri gali baigtis tik blogai. Tramdomi vaikai gali atrodyti kaip gerai išmuštruoti kareivėliai; tačiau, kai kontrolės nebelieka, charakteris ima stokoti jėgos bei stabilumo. Niekada taip ir neišmokęs valdytis, jaunuolis nepripažįsta jokių suvaržymų, išskyrus tėvų ir mokytojų reikalavimus. Kai jų nebelieka, jis nežino, kaip panaudoti savo laisvę ir dažnai ima nuolaidžiauti savo įnoriams bei degraduoti.Ug 335.1

Kadangi paklusti kai kuriems mokiniams daug sunkiau nei kitiems, mokytojas turėtų pasistengti, kad vykdyti jo reikalavimus būtų kuo lengviau. Valiai turėtų būti vadovaujama, ji turėtų būti formuojama, o ne ignoruojama ar laužoma. Saugokite valios stiprybę - gyvenimo kovose jos prireiks. Kiekvienas vaikas turi suprasti tikrąją valios jėgą. Jis turi suvokti, kokią didžiulę atsakomybę užkrauna ši dovana. Valia yra valdanti jėga žmogaus prigimty, jėga padedanti nuspręsti, pasirinkti. Kiekvienas protaujantis žmogus gali rinktis tai, kas teisinga. Kiekvienoje gyvenimo si-tuacijoje Dievo Žodis mums sako: „Rinkitės šiandien, kam tarnausite” (Jozuės 24, 15). Kiekvienas gali pakreipti savo valią Dievo valios pusėn, apsispręsti paklusti Jam ir taip susiejęs save su dieviškosiomis būtybėmis, jis gali užimti tokią padėtį, kurioje niekas neprivers jo daryti bloga. Kiekviename jaunuolyje, kiekviename vaike slypi jėga, leidžianti su Dievo pagalba suformuoti sąžiningą charakterį ir gyventi naudingą gyvenimą.Ug 336.1

Tėvai ar mokytojai, kurie šitaip moko vaiką sa-vitvardos, atliks itin naudingą ir visada sėkmingą darbą. Paviršutiniškam stebėtojui jo darbas gali neatrodyti toks jau dėkingas; jis gali būti nevertinamas taip, kaip to, kuris absoliučiai vadovauja vaiko protui ir valiai; tačiau po kelerių metų išryškėja geresniojo ugdymo metodo vaisiai.Ug 336.2

Išmintingas pedagogas bendraudamas su savo mokiniais skatins juos pasitikėti savimi ir ugdys garbės jausmą. Vaikams ir jaunuoliams labai naudinga, kai jais pasitikima. Daugelis, net maži vaikai, turi stiprų garbės jausmą; visi nori, kad jais pasitikėtų bei juos gerbtų, ir tai jų teisė. Jie neturėtų jausti, kad išeidami iš namų ar sugrįždami yra nuolatos stebimi. Įtarinėjimai griauna dorovę ir sukelia tas pačias blogybes, kurių jais stengiamasi išvengti. Užuot nuolatos stebėję, tarsi įtartų kažką negera, su savo mokiniais bendraujantys moky-tojai atpažins nerimstančio proto darbus ir imsis priemonių, kurios duos atkirtį blogiui. Stenkitės, kad jaunuoliai jaustų, jog jais pasitikima, ir mažai atsiras tokių, kurie nenorės įrodyti, kad yra verti to pasitikėjimo.Ug 337.1

Vadovaujantis tuo pačiu principu, geriau prašyti nei įsakinėti; tas, į kurį kreipiamasi su prašymu, turi galimybę parodyti, jog yra ištikimas teisingiems principams. Jo paklusnumas yra ne prievartos, o pasirinkimo vaisius.Ug 337.2

Mokyklos klasėje galiojančios taisyklės, kiek įmanoma, turėtų atspindėti mokyklos veidą. Kiekvienas jų principas turėtų būti taip išdėstytas mokiniui, kad šis galėtų įsitikinti, jog jis teisingas. Taip jis pajus pareigą rūpintis, kad būtų laikomasi taisyklių, kurias jis pats padėjo sukurti.Ug 337.3

Taisyklių turėtų būti nedaug ir gerai apgalvotų; esamų taisyklių laikytis turi būti privaloma. Protas išmoksta atpažinti tai, ko neįmanoma pakeisti, ir prie to prisitaikyti; o galimybė nuolaidžiauti sau sukelia troškimus, viltis, nežinomybę, o šie savo ruožtu lemia nerimą, irzlumą, nepaklusnumą.Ug 338.1

Turi būti gerai išaiškinta, kad Dievo valdžia neina į kompromisą su blogiu.Ug 338.2

Nepaklusnumas neturėtų būti toleruojamas nei namuose, nei mokykloje. Joks tėvas ar mokytojas, kuriam rūpi jo globotinių gerovė, nenuolaidžiaus užsispyrėliškai savivalei, kuri nepripažįsta valdžios ir griebiasi gudrysčių ar išsisukinėja, kad nereikėtų paklusti. Ne meilė, o sentimentai toleruoja tokį blogą elgesį, siekia meilikavimu ar dovanėlėmis išsaugoti gerus santykius ir pagaliau vietoj reikalingo dalyko gauna kažkokį pakaitalą.Ug 338.3

„Kvailiai tyčiojasi iš aukos už nuodėmę” (Patarlių 14, 9) . Mes turėtume saugotis, kad nepradėtume žiūrėti į nuodėmę kaip į menkniekį. Jos galia nusidėjėliui siaubinga. „Nedorą žmogų pasivys jo kaltės, jis bus pagautas savo nuodėmės pinklėmis” (Patarlių 5, 22). Didžiausia blogybė, kurią galima padaryti vaikui ar jaunuoliui, tai leisti jam įklimpti į blogą įprotį.Ug 338.4

Jaunuoliai turi įgimtą laisvės meilę; jie trokšta laisvės, tačiau turi suprasti, kad šiuo neįkainojamu palaiminimu gali džiaugtis tik paklusdami Dievo Įstatymui. Šis Įstatymas yra tikrosios laisvės sau-gotojas. Jis parodo ir uždraudžia tuos dalykus, kurie žlugdo ir pavergia, taigi paklusnųjį saugo nuo blogio jėgos. Psalmistas sako: „Eisiu erdviu keliu, nes ieškojau Tavo įsakų. [...] Tavo įsakai man žavūs, jie manpatarėjai” (Psalmyno 119, 45.24) .Ug 338.5

Stengdamiesi ištaisyti blogybes, turėtume vengti polinkio ieškoti ydų ar smerkti. Nuolatinis smerkimas ne keičia, o išmuša iš vėžių. Daugeliui, ypač jautresniųjų, nuolatinė negeranoriška kritika pražudo bet kokį norą dėti pastangas. Kai pučia žvarbus vėjas, gėlės nesiskleidžia.Ug 339.1

Vaikas, dažnai peikiamas dėl kokios nors ydos, pradeda žiūrėti į ją kaip į savo charakterio bruožą ir nė nemėgina jos atsikratyti. Po tariamu abejingumu ar demonstratyvia drąsa slepiasi sutrikimas ir beviltiškumas.Ug 339.2

Priekaištas pasiteisina tik tada, kai vaikas supranta savo blogybę ir nori ją ištaisyti. Tai pasiekę, parodykite jam atleidimo ir jėgos šaltinį. Pasistenkite apsaugoti vaiko savigarbą ir įkvėpti jam drąsos bei vilties.Ug 339.3

Šis darbas yra gražiausias ir sunkiausias iš kada nors žmogui patikėtųjų. Jis reikalauja subtiliausio takto, jautrumo, žmogaus prigimties pažinimo, dangiško tikėjimo bei kantrybės, noro dirbti, stebėti ir laukti. Už šį darbą nieko nėra svarbiau.Ug 339.4

Tie, kurie trokšta valdyti kitus, pirmiausia turi patys išsiugdyti savitvardą. Karštakošiškas elgesys su vaiku ar jaunuoliu tik sukels šio priešiškumą. Kai tėvas ar mokytojas praranda kantrybę ir kyla pavojus, kad jis prikalbės ko nereikia, verčiau jis tenutyla. Tylėjimas turi nuostabią jėgą.Ug 339.5

Mokytojas turi tikėtis, jog teks susidurti su blogais polinkiais ir surambėjusiomis širdimis. Tačiau, eidamas per tokius sunkumus, jis niekada neturi užmiršti, kad kažkada pats buvo vaikas, kurį reikėjo drausminti. Net dabar, nepaisant visų jo amžiaus, išsilavinimo ir patirties privalumų, jis vis dar klysta ir yra reikalingas gailestingumo bei atleidimo. Lavindamas jaunimą, jis turi atsižvelgti į tai, jog jie - tokie patys, kaip ir jis, į blogį linkę žmonės. Jiems dar reikia beveik visko išmokti, o mokytis sekasi ne visiems. Su blogu mokiniu jis turėtų būti kantrus, ne peikti už nemokšiškumą, o išnaudoti kiekvieną progą jį padrąsinti. Su jautriais, nervingais mokiniais jis turėtų elgtis labai švelniai. Savo paties trūkumų žinojimas turėtų paskatinti mokytoją visada būti gailestingam ir atlaidžiam tiems, kurie grumiasi su sunkumais.Ug 340.1

Išgelbėtojo taisyklė - „Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems ” (Luko 6, 31) - turėtų tapti taisykle visiems, kurie imasi ugdyti vaikus ir jaunimą. Jie yra jaunesnieji Viešpaties šeimos nariai, gyvenimo malonės bendrapaveldėtojai kartu su mumis. Kristaus taisyklės turėtų būti kuo švenčiausiai laikomasi, bendraujant su negabiausiais, jauniausiais, didžiausiais ne vykėliais ir net su klystančiais bei maištingaisiais. Ši taisyklė padės mokytojui, kiek įmanoma, nepaviešinti mokinių ydų ir klaidų. Jis stengsis nebarti ir nebausti kitų akivaizdoje. Jis neišvarys mokinio iš mokyklos, kol nebus padaryta viskas, kad šis pasikeistų. Tačiau kai taps akivaizdu, kad mokinys nedaro jokios pažangos, jo nepaklusnumas ir vyresniųjų ignoravimas kelia grėsmę mokyklos vadovybei, o jo įtaka neigiamai veikia kitus, tada jo pašalinimas iš mokyklos bus būtinas. Vis dėlto patirta gėda daugelį pašalintųjų visiškai sugniuždys ir pražudys. Todėl daugeliu atvejų, kai mokinį būtina pašalinti iš mokyklos, gerai šito nedaryti viešai. Mokytojas tai gali padaryti tyliai, pasitaręs ir bendradarbiaudamas su tėvais.Ug 340.2

Šiuo jaunimui ypatingai pavojingu laikotarpiu pavojai tyko visur; išklysti iš kelio labai lengva ir reikia didžiulių pastangų, norint plaukti prieš srovę. Kiekviena mokykla gundomam jaunuoliui turėtų tapti „prieglobsčio miestu“, vieta, kur su jo ydomis kovojama kantriai ir išmintingai. Savo atsakomybę suprantantys mokytojai pašalins iš savo širdžių bei gyvenimo viską, kas trukdo sėkmingai auklėti užsispyrėlius ir nepaklusniuosius. Tegul jų kalbai visada vadovauja meilė ir švelnumas, kantrybė ir savitvarda. Tegul gailestingumas ir užuojauta susijungia su teisingumu. Kai reikia pabarti, kalbėti derėtų nuolankiai, neperdedant. Nusikaltusiajam jo klaidos turi būti išdėstomos švelniai ir padedama sugrįžti į tiesos kelią. Kiekvienas tikras mokytojas supras, kad jeigu jau lemta jam suklysti, geriau nuklysti į gailestingumo nei į žiaurumo pusę.Ug 341.1

Dažnas jaunuolis, kuris atrodo nepataisomas, savo širdy ne toks jau užkietėjęs. Daugelį tų, kurie laikomi beviltiški, gali pataisyti išmintinga drausmė. Pajutę gerumą, tokie žmonės paprastai ištirpsta. Tegul mokytojas įgyja gundomojo pasitikėjimą ir, įžvelgęs geruosius jo charakterio bruožus bei juos lavindamas, jis daugeliu atvejų gali atitaisyti blogį net neatkreipdamas į jį dėmesio.Ug 342.1

Dieviškasis Mokytojas bendrauja su klystančiais, nepaisant visų jų blogybių. Jo meilė neatšąla; Jo pastangos laimėti juos nesiliauja. Ištiestomis rankomis Jis nuolatos laukia ir priima klystančius, maištinguosius ir net atsimetėlius. Jėzaus širdį jaudina grubiai išnaudojamo mažo vaiko bejėgiškumas. Jo ausis visada pasiekia kenčiančio žmogaus šauksmas. Nors Jo akyse visi brangūs, storžieviai, užsispyrėliai, paniurėliai susilaukia daugiausia Jo užuojautos ir meilės, mat Jis mato priežastis ir pasekmes. Tuo, kurį lengviausia sugundyti ir kuris labiausiai linkęs klysti, Jis ypatingai rūpinasi.Ug 342.2

Kiekvienas tėvas, motina ir mokytojas turėtų puoselėti savybes To, kuris rūpinasi sergančiais, kenčiančiais ir gundomais. Jis turi „užjausti nežinančius ir klystančius, nes ir pats yra apgaubtas silpnumo ” (Hebrajams 5, 2). Jėzus elgiasi su mumis kur kas geriau, nei esame verti; ir kaip Jis elgiasi su mumis, taip ir mes turėtume elgtis su kitais. Joks tėvų ar mokytojo kelias nepateisinamas, jeigu panašiomis aplinkybėmis juo neitų Išgelbėtojas.Ug 342.3