Iš dvylikos mokinių, keturi turėjo tapti vadovais - kiekvienas savo srityje. Kristus juos tam rengė ir viską numatė. Jokūbui buvo lemta greitai žūti nuo kalavijo; Jonas turėjo ilgiausiai iš brolių sekti savo Mokytoją darbuose ir persekiojimuose; Petras pirmasis ėmė griauti šimtmečiais statytas užtvaras ir mokyti pagonių pasaulį; ir pagaliau Judas - tarnystėje gebėjęs pralenkti savo brolius, tačiau pasiklydęs savo sielos tiksluose ir nė nemanantis jų išnarplioti. Šiais mokiniais Kristus labiausiai rūpinosi ir dažniausiai bei uoliausiai juos mokė.Ug 99.2

Petras, Jokūbas ir Jonas ieškojo menkiausios ga-limybės suartėti su savo Mokytoju, ir jų troškimas būdavo patenkinamas. Iš visų Dvylikos jų ryšys su Kristumi buvo artimiausias. Jonas troško dar didesnio artumo, ir jam tai buvo suteikta. Tame pirmajame susirinkime prie Jordano, kai Andriejus, išgirdęs Jėzų, nuskubėjo pakviesti savo brolį, Jonas sėdėjo tylus, paskendęs į nuostabių temų apmąstymus. Jis visada godžiai, įdėmiai klausydavosi Išgelbėtojo. Ir vis dėlto Jono charakteris nebuvo be ydų. Jis nebuvo švelnus, svajingas entuziastas. Jiedu su broliu buvo vadinami „griaustinio vaikais” (Morkaus 3, 17) . Jonas buvo išdidus, ambicingas, karingas; tačiau po visu tuo dieviškasis Mokytojas įžvelgė karštą, tyrą, mylinčią širdį. Jėzus priekaištavo jam už savanaudiškumą, buvo nusivylęs jo ambicijomis, tyrė jo tikėjimą. Tačiau Jis apreiškė Jonui tai, ko ilgėjosi šio siela, - šventumo grožį, Savo keičiančią meilę. „Aš apreiškiau Tavo vardą žmonėms, kuriuos Man davei iš pasaulio”, — pasakė Jis (Jono 17, 6). Ug 100.1

Jonas iš prigimties troško meilės, užuojautos ir bendrystės. Jis brovėsi arčiau Jėzaus, sėsdavo šalia Jo, padėdavo Jam ant krūtinės galvą. Kaip gėlės žiedas geria saulės spindulius ir rasą, taip jis gėrė dieviškąją šviesą bei gyvybę. Jis su meile ir pagarba žvelgė į Gelbėtoją, kol pradėjo trokšti tik vieno - būti panašiam į Kristų bei draugauti su Juo. Jo charakteris ėmė atspindėti Mokytojo charakterį. Jonas pasakė: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame! Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir Jo nepažino. Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra. Kiekvienas, kas turi Jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir Jis yra skaistus” (1 Jono 3, 1—3).Ug 101.1

Jo metodų pavyzdžiai

Nuo silpnybės prie galybės