NORS mūsų protėviai buvo sukurti nekalti ir šventi, iš jų nebuvo atimta galimybė nusidėti. Dievas galėjo sukurti juos nesugebančius pažeisti Jo reikalavimų, tačiau tokiu atveju jų charakteris nebūtų tobulėjęs, jų tarnystė būtų buvusi ne savanoriška, o priverstinė. Taigi Jis suteikė jiems galimybę rinktis - galimybę atsiduoti arba nepaklusti. Ir prieš suteikdamas visus įmanomus palaiminimus, Dievas nusprendė patikrinti jų meilę bei ištikimybę.Ug 24.1

Edeno sode buvo „gero bei pikto pažinimo medis [...]. Ir įsakė žmogui Viešpats Dievas, tardamas: ‘Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti’” (Pradžios 2, 9-17) . Tokia buvo Dievo valia, kad Adomas su Ieva nepažintų blogio. Jiems buvo suteiktas gėrio pažinimas, tačiau blogio - nuodėmės ir jos pasekmių, alinančio triūso, nerimo, nusivylimo ir širdgėlos, skausmo ir mirties - pažinimas jiems su meile buvo užgintas.Ug 24.2

Dievas norėjo žmonėms gero, o šėtonas siekė juos pražudyti. Kai nepaklususi Viešpaties perspėjimui dėl uždraustojo medžio Ieva išdrįso prie jo prisiartinti, ten jos jau laukė priešas. Pažadinęs jos susidomėjimą ir smalsumą, šėtonas ėmė neigti Dievo Žodį bei kelti nepasitikėjimą Jo išmintimi ir gerumu. Moteris prisiminė, jog apie pažinimo medį Dievas sakęs: „Nuo jo nevalgysite nei jį liesite, kad nemirtumėte!”, tačiau gundytojas atrėžė: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta” (Pradžios 3, 3—5) .Ug 24.3

Šėtonas troško sukurti įspūdį, kad šis su blogiu sumišusio gėrio pažinimas bus palaiminimas ir kad uždrausdamas valgyti nuo to medžio Dievas atėmė iš jų didžiulę vertybę. Jis tvirtino, jog Dievas užgynė ragauti vaisių būtent dėl to, kad šis nuostabiai geba suteikti išminties ir jėgos, taigi Dievas esą siekė sutrukdyti jiems pasiekti aukštesnį išsivystymo lygį bei atrasti didesnę laimę. Šėtonas pareiškė pats valgęs uždraustojo vaisiaus ir taip įgijęs kalbos dovaną. Taigi, jeigu jie irgi jo paragausią, pasieks aukštesnį egzistencijos lygį ir įžengs į platesnes pažinimo sferas.Ug 25.1

Nors velnias tvirtino, jog uždraustojo vaisiaus paragavimas jam buvo labai naudingas, jis niekuo neišsidavė, kad nusidėjęs buvo išmestas iš Dangaus. Tai buvo gudriai po tariamos tiesos apvalkalu paslėptas melas, ir aklai patikėjusi, susižavėjusi bei gražių kalbų užliūliuota Ieva neįžvelgė apgaulės. Ji užsigeidė to, ką uždraudė Dievas; ji nepasitikėjo Jo išmintim. Ji prarado tikėjimą - raktą į pažinimą.Ug 25.2

Kai Ieva „pamatė, kad tas medis geras maistui, kad jis buvo žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties, ji skynėsi jo vaisių ir valgė“. Vaisius buvo skanus ir valgant jai pasirodė, kad jis gaivina jos jėgas, taigi Ieva įsivaizdavo žengianti į aukštesnį egzistencijos lygį. Nusižengusi pati, ji tapo dar ir savo vyro gundytoja, „ir šis valgė” (Pradžios 3, 6) .Ug 26.1

Priešas kalbėjo: „Atsivers jums akys [...] ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta” (Pradžios 3, 5) . Jų akys iš tiesų atsivėrė, bet koks liūdnas tai buvo įvykis! Blogio pažinimas ir nuodėmės prakeikimas - tai viskas, ką gavo nusižengėliai. Pats vaisius nebuvo nuodingas, ir žmonės nusidėjo ne tik dėl to, kad neatsispyrė savo įgeidžiui. Nusidėjėliais mūsų protėviai tapo dėl nepasitikėjimo Dievo gerumu, netikėjimo Jo žodžiu, Jo autoriteto paniekinimu, ir būtent tai paskleidė pasaulyje blogio pažinimą. Būtent tai atvėrė duris įvairiausioms melagystėms bei klaidingiems mokymams.Ug 26.2

Pasirinkęs verčiau klausyti apgaviko nei To, kuris yra Tiesa ir vienintelis supranta, žmogus prarado viską. Kai žmogaus galvoje susimaišė gėris ir blogis, jo protas aptemo, protinės ir dvasinės jėgos išseko. Žmogus nebesugebėjo įvertinti to gėrio, kurį dovanai jam suteikė Dievas.Ug 26.3

Adomas su Ieva apsisprendė pažinti blogį, ir jeigu jie būtų norėję atgauti prarastąją padėtį, būtų turėję atgauti ją tomis nepalankiomis aplinkybėmis, kurias patys sau susikūrė. Jie nebegalėjo toliau gyventi Edene, nes šis tobulas sodas nebegalėjo išmokyti juos to, ką dabar jie turėjo išmokti. Su neapsakomu liūdesiu jie atsisveikino su savo nuostabiąja aplinka ir išėjo gyventi į Žemę, kurią jau gaubė nuodėmės prakeikimas.Ug 26.4

Adomui Dievas pasakė: „Kadangi tu paklausei savo žmonos balso ir valgei nuo medžio, apie kurį buvau tau įsakęs: ‘Nuo jo nevalgysi!’ — tebūna už tai prakeikta žemė; triūsu maitinsies iš jos visas savo gy-venimo dienas. Erškėčius ir usnis ji tau želdins, maitinsiesi laukų augalais. Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!” (Pradžios 3, 17—19)Ug 27.1

Nors Žemė buvo prakeikta, bet gamta taip ir liko žmogaus vadovėlis. Dabar ji jau negalėjo atspindėti vien dieviškumą, mat visur tarpo blogis, savo nešvara sudarkydamas žemę, jūrą ir orą. Ten, kur kitados buvo aprašytas tik Dievo charakteris ir gėrio pažinimas, dabar buvo aprašytas dar ir velnio charakteris bei blogio pažinimas. Gamta, kuri dabar atskleidė ir gėrio, ir blogio pažinimą, turėjo nuolatos perspėti žmogų apie nuodėmės pasekmes.Ug 27.2

Vystanti gėlė, krentantis lapas Adomui ir jo gyvenimo draugei liudijo apie pirmuosius nykimo ženklus. Jų protams buvo aiškiai atskleistas tas liūdnas faktas, kad kiekviena gyva būtybė turės mirti. Net ore, nuo kurio priklausė jų gyvybė, sklandė mirties sėklos.Ug 27.3

Be to, jiems buvo nuolatos primenama apie jų prarastą valdžią. Tarp žemesniųjų padarų Adomas karaliavo, ir, kol jis liko ištikimas Dievui, visa gamta pripažino jo valdžią; tačiau, kai jis nusidėjo, jo viešpatavimui atėjo galas. Maišto dvasia, kuriai jis pats atsivėrė, pasklido tarp visos sukurtosios gyvūnijos. Taigi ne vien žmogaus gyvenimas, bet ir žvėrių prigimtis, miško medžiai, laukų žolė, oras, kuriuo jis kvėpavo, - visa dėstė liūdną pamoką apie blogio pažinimą.Ug 28.1

Vis dėlto žmogus nebuvo paliktas vienas tarp savo pasirinktojo blogio pasekmių. Šėtonui paskelbtame nuosprendyje esama ir užuominos apie atpirkimą. „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną” (Pradžios 3, 15) . Šis nuosprendis, paskelbtas girdint mūsų protėviams, jiems buvo pažadas. Prieš tai, kai jie išgirdo apie erškėčius ir usnis, apie sunkų triūsą bei jų daliai teksiantį sielvartą, apie tai, jog turės grįžti į dulkes, šių žodžių jie klausėsi su viltim. Viskas, kas buvo prarasta atsidavus šėtonui, galėjo būti atgauta per Kristų.Ug 28.2

Šį padrąsinimą gamta kartoja ir mums. Nors suteršta nuodėmės, ji kalba ne tik apie sukūrimą, bet ir apie atpirkimą. Nors Žemė liudija apie prakeikimą akivaizdžiais mirties ženklais, ji vis dar turtinga ir graži savo gyvybę teikiančia jėga. Medžiai numeta lapus, bet paskui vėl apsisiaučia nauja žaluma; gėlės nuvysta, bet atželia nauju grožiu; ir kiekviena kūrybinės jėgos apraiška užtikrina, kad ir mes galime būti sukurti iš naujo „teisume ir tiesos šventume” (Efeziečiams 4, 24) . Taigi tie patys gamtos objektai ir veiksmai, kurie taip gyvai liudija, ką mes praradome, kartu teikia mums viltį.Ug 28.3

Kad ir kiek aprėptų blogis, mūsų Tėvo balsas vis dėlto yra girdimas - Jis ragina Savo vaikus įžvelgti blogio pasekmėse nuodėmės prigimtį, perspėja atsisakyti blogio ir kviečia priimti gėrį.Ug 29.1

*****

Nepasinerk jausmais į liūdesio mintis!
Nekopk į neaprėpiamai skausmingą kalną!
Ateis akimirka — nušvis viltis,
Ir vėl girdėsi džiaugsmo upę almant...Ug 29.2

Zita Kirsnauskaitė

Edeno mokykla

Ugdymo ryšys su atpirkimu