ANKSTYVIAUSI ir tauriausi žmogui žinomi poezijos pavyzdžiai randami Šventajame Rašte. Dar prieš tai, kai pragydo seniausias iš pasaulio poetų, Midjano piemuo užrašė šiuos Dievo žodžius Jobui, ir jų didybei neprilygsta ir puikiausi žmogaus genijaus kūriniai:Ug 183.1

„Kur buvai, kai dėjau žemės pamatus? [...]
O kas uždarė jūrą už durų,
kai ji prasiveržė iš gelmių,
kai apdengiau ją debesų apdaru
ir suvysčiau tiršto rūko vystyklais,
kai padariau bangų mūšą jos ribomis
ir įstačiau duris su skląsčiais,
tardamas: ‘Iki čia ateik, bet ne toliau,
čia tavo galingos bangos suduš!’?
Argi kada nors savo gyvenime esi įsakęs,
kad ateitų aušra ir prasidėtų diena? [...]
Argi esi įžengęs į jūros versmes,
ir vaikščiojęs po bedugnės gelmes?
Argi tau buvo atvertos mirties durys?
Ar tu matei Šeolo vartus?
Argi išmatavai žemės plotą? Jeigu visa tai žinai, pasakyk man
Kuris kelias veda į šviesos buveinę,
Ir kur yra tamsos vieta. [...]
Argi esi kada nors įžengęs į sniego sandėlius
ir matęs krušos išteklius? [...]
Kaip rasti, iš kur sklinda šviesa ir iš kur rytys plinta žemėje?
Kas iškirto griovį lietaus srautams
ir kelią perkūnijos debesiui,
kad palytų žemėje, kur niekas negyvena,
dykumoje, kur nėra jokio žmogaus,
kad pagirdytų vienišus tyrus
ir žemė išželdintų žolę?

Argi gali surišti Sietyno grandines
ar atrišti Šienpjovių virves,
ar išvesti laiku Zodiaką,
ar parodyti kelią Grįžulo Ratams ir palydai?”Ug 183.2

(Jobo 38, 4—27; 38, 31.32)

Skaitydami pavasario aprašymą iš Giesmių giesmės, atkreipkite dėmesį į išraiškos grožį:Ug 184.1

„Juk žiema jau pasibaigė,
lietūs praėjo ir nuščiuvo.
Gėlės pražydo žemėje,
atėjo metas vynmedžius genėti,
ir purplelis jau burkuoja mūsų šalyje.
Figmedis nokina žalius vaisius, ir vynmedžių žiedai tvinsta maloniais kvapais.
Kelkis, mano meile, mano gražioji, eikš!”Ug 184.2

(Giesmių giesmės 2, 11—13)

Ne mažiau graži, nors ne jo valia ištarta, Bileamo pranašystė apie Izraelio palaiminimus:Ug 185.1

„Balakas atvedė mane iš Aramo,
Moabo karalius iš Rytų kalnų:
‘Ateik, prakeik man Jokūbą;
ateik, pasmerk Izraelį!’
Kaip aš galiu prakeikti,
ko Dievas neprakeikė?
Kaip aš galiu pasmerkti tuos,
kurių Viešpats nepasmerkė?
Net nuo uolų viršūnės aš juos matau,
nuo kalvų juos stebiu.
Štai tauta, atskirai gyvenanti,
ji atokiai laikosi nuo kitų tautų! [...]
Žiūrėk, aš gavau įsakymą palaiminti:
kai Jis palaimina,
aš negaliu to pakeisti.
Negresia pavojus Jokūbui,
nematyti nelaimės Izraelyje.
Viešpats, jų Dievas, yra su jais;
su jais jų Karaliaus pergalėj...]
Žiūrėk! Tikrai nėra kerų prieš Jokūbą,
nėra burtų prieš Izraelį.
Nūnai bus sakoma apie Jokūbą ir Izraelį:
‘Žiūrėk, ką padarė Dievas!’ Žodis girdinčio Dievo žodžius,
matančio regėjimą iš Visagalio,
parpuolusio kniūbsčio, bet atmerktomis akimis.
Kokios puikios tavo palapinės, Jokūbai,
tavo buveinės, Izraeli!
Tarsi toli besitęsiantys palmių miškeliai,
tarsi sodai prie upės,
tarsi Viešpaties pasodintas alavijas,
tarsi kedrai prie vandens!

Žodis girdinčio Dievo žodžius,
gaunančio žinojimą iš Aukščiausiojo [...].
Matau jį, bet ne dabartyje,
stebiu, bet ne iš arti:
žvaigždė patekės iš Jokūbo,
skeptras pakils iš Izraelio. [...]
Iš Jokūbo kils valdovas ”Ug 185.2

(Skaičių 23, 7-23; 24, 4-6; 24, 16-19).

Šlovinimo melodija sukuria Dangaus aplinką, ir kai Dangus susiliečia su Žeme, suskamba muzika ir giesmė: „Padėkos giesmių ir muzikos skambesio čia pilna” (Izaijo 51, 3) .Ug 186.1

Virš naujai sukurtosios Žemės, šviesios ir nesuteptos, po Dievo šypsena, „drauge giedojo rytmetinės žvaigždės ir visos dangiškosios būtybės šaukė iš džiaugsmo” (Jobo 38, 7) . Taigi žmonių širdys kartu su Dangumi atsiliepė į Dievo gerumą šlovinimo gaidomis. Daugelis žmonijos istorijos įvykių susi ję su giesme. Seniausia Biblijoje užrašyta giesmė, sklidusi iš žmonių lūpų, buvo šlovingai pratrūkusios gausybės izraelitų padėkos prie Raudonosios jūros:Ug 186.2

„Aš giedosiu Viešpačiui,
nes Jis šlovingai nugalėjo,
nugramzdino į jūrą žirgą ir vežėją.
Viešpats mano jėga ir giesmė —
Jis mane išgelbėjo!
Aš Jį garbinsiu,
Jis — mano Dievas!
Aš Jį aukštinsiu,
Jis — mano tėvo Dievas!

Tavo dešinė, Viešpatie,
nuostabi savo jėga,
Tavo dešinė ranka, Viešpatie,
triuškina priešus! [...]
Kas tarp dievų Tau lygus, Viešpatie?
Kas, kaip Tu, nuostabus šventumu?
Baisus darbų šlove, darantis stebuklus.

Viešpats karaliaus per amžių amžius. [...]
Giedokite Viešpačiui,
nes Jis šlovingai nugalėjo”Ug 187.1

(Išėjimo 15, 1.2. 6—11. 18—21).

Žmonėms tenka didžiuliai palaiminimai, kaip atsakymai į jų šlovinimo giesmes. Vos keli žodžiai, apibūdinantys tuos išgyvenimus, kuriuos izraelitai patyrė keliaudami per dykumą, verti mūsų apmąstymo: „Jie keliavo Beero link, tai yra prie to šulinio, apie kurį Viešpats kalbėjo Mozei: ‘Sušauk žmones, duosiu Aš jiems vandens’” (Skaičių 21, 16). Ug 187.2

„Izraelitai giedojo giesmę:Ug 188.1

‘Prasiveržk, šuliny! — giedokite Jam! —
Šulinys, kurį iškasė vadai,
kurį išrausė tautos didžiūnai
skeptru, savo lazdomis’”Ug 188.2

(Skaičių 21, 17.18).

Kaip dažnai ši istorija kartojasi dvasiniame gy-venime! Kaip dažnai šventos giesmės žodžiais sieloje atveriami atgailos ir tikėjimo, vilties, meilės ir džiaugsmo šaltiniai!Ug 188.3

Būtent su šlovinimo giesmėmis Izraelio pulkai žengė į didįjį išsivadavimą, vedami Juozapato. Buvo paskelbta žinia: „ ‘Didelė kariauna ateina prieš tave iš Edomo, iš anapus jūros — moabitai, amonitai ir drauge su jais būrys memų’ [...]. Baimės apimtas Juozapatas skubėjo prašyti Viešpaties pagalbos ir visam Judui paskelbė pasninką. Judas susirinko prašyti Viešpaties pagalbos; ieškoti Viešpaties žmonės suėjo iš kiekvieno Judo miesto“. Juozapatas, stovėdamas šventyklos kieme prieš savo tautą, išliejo sielą maldoje, meldė Dievą įvykdyti pažadą ir išpažino Izraelio bejėgiškumą. „Mes bejėgiai prieš šią pulti ateinančią didžiulę kariauną! Mes nežinome, ką daryti, bet mūsų akys žvelgia į Tave” (2 Metraščių 20, 2.1.3.4.12). Ug 188.4

„Tada Viešpaties Dvasia [...] nusileido ant [...] Jahazielio, vieno levito [...]. Jis tarė: ‘Dėmesio, visas Judai ir Jeruzalės gyventojai, ir karaliau Juozapatai! Viešpats taip jums kalbėjo: Nebijokite ir nedrebėkite dėl šios didžiulės kariaunos, nes mūšis Dievo, o ne jūsų. [...] Ne jums kovoti šiame mūšyje! Būkite pasiruošę, laukite ir liudykite pergalę Viešpaties, kuris yra su jumis, Judai ir Jeruzale! Nebijokite ir nedrebėkite! Išeikite prieš juos rytoj! Viešpats bus su jumis!’ [...] Kitą rytą anksti jie pakilo ir išskubėjo į Tekojos tyrus” (2 Metraščių 20, 14—17.20) .Ug 189.1

Priešais kariuomenę žygiavo giesmininkai, kurie kėlė savo balsus, šlovindami Dievą už pažadėtąją pergalę. Ketvirtąją dieną kariuomenė grįžo į Jeruzalę, nešina karo grobiu ir šlovindama Dievą už laimėtą pergalę.Ug 189.2

Giesmėmis su Dangumi bendravo ir Dovydas, blaškomas savo permainingo gyvenimo. Kokie jo malonūs prisiminimai apie tuos laikus, kai jis buvo piemenėlis, atsispindi šiuose žodžiuose:Ug 189.3

„Viešpats — mano Ganytojas,
man nieko netrūksta.
Žaliose pievose Jis mane guldo,
prie ramių vandenų gano. [...] Nors einu per tamsiausią slėnį,
nebijau jokio pavojaus, nes Tu su manimi.
Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas apgins mane”Ug 189.4

(Psalmyno 23, 1-4).

Jau būdamas brandaus amžiaus ir persekiojamas kaip bėglys, slapstydamasis dykvietėje tarp uolų bei urvuose, jis rašė:Ug 190.1

„Dieve, Tu mano Dievas,
Tavęs aš ieškau, -
mano siela Tavęs ilgisi,
mano kūnas Tavęs trokšta
kaip sausa, pavargusi ir perdžiūvusi žemė. [...]
Tu mano pagalba,
ir Tavo sparnų ūksmėje krykštauju iš džiaugsmo.

Kodėl tu tokia liūdna, mano širdie?
Kodėl taip nerimsti krūtinėje?
Turėk viltį Dieve!
Juk aš dar šlovinsiu Jį,
savo Gelbėtoją, savo Dievą.

Viešpats mano šviesa ir išgelbėjimas,
tad ko turėčiau bijotis?
Viešpats mano gyvenimo tvirtovė,
tad prieš ką turėčiau drebėti?Ug 190.2

(Psalmyno 63, 2-8; 42, 12; 27, 1)

Tuo pačiu pasitikėjimu dvelkia žodžiai, užrašyti, kai netekęs sosto ir nuvainikuotas karalius Dovydas, Abšalomui sukilus, bėgo iš Jeruzalės. Pavargęs ir kupinas širdgėlos, jis su savo bendražygiais prie Jordano kelioms valandoms sustojo pailsėti. Dovydą pažadino raginimas tučtuojau bėgti. Tamsoje, per gilią, sraunią upę turėjo perplaukti vyrai, moterys ir maži vaikai; mat juos jau vijosi išdaviko sūnaus pajėgos. Tą tamsiausią išbandymų valandą Dovydas giedojo:Ug 191.1

„Balsu šaukiuosi Viešpaties;
Jis išklauso mane Savo šventajame kalne.
Kol guluosi ilsėtis ir užmiegu,
kol atsibundu, visą naktį Viešpats mane saugo.
Nebijau nė dešimt tūkstančių priešų,
puolančių mane iš visų pusių”Ug 191.2

(Psalmyno 3, 5.6).

Po savo didžiosios nuodėmės, atgailaudamas ir pasibaisėjęs savimi, Dovydas vis dėlto gręžėsi į Dievą, kaip į savo geriausią draugą:Ug 191.3

„Pasigailėk manęs, Dieve, iš Savo gerumo;
iš Savo begalinio gailestingumo
sunaikink mano maištingus darbus. [...]
Nuplauk mane, ir būsiu baltesnis užsniegą”Ug 191.4

(Psalmyno 51, 3.9).

Per savo ilgą gyvenimą Dovydas nerado Žemėje ramybės. „Juk Tavo akivaizdoje mes tik praeiviai, - kalbėjo jis, - tik Tavo svečiai, kaip ir visi mūsų tėvai. Mūsų dienos žemėje - tarsi šešėlis, išnykstantis be vilties” (1 Metraščių 29, 15).Ug 192.1

„Dievas - mūsų prieglauda ir stiprybė,
visada artima pagalba varguose.
Todėl nebijome, nors žemė sverdėtų,
nors kalnai griūtų į jūrų gelmę.

Upės srovės linksmina Dievo miestą,
šventąją Aukščiausiojo buveinę.
Dievas jame, jis nebus sunaikintas;
rytui auštant, Dievas ateis jam į pagalbą. [...]
Su mumis Galybių Viešpats,
Jokūbo Dievas - mūsų tvirtovė!

Šis Dievas - mūsų Dievas per amžių amžius.
Jis ves mus amžinai”Ug 192.2

(Psalmyno 46, 2.3; 46, 5-8; 48, 15).

Su giesme žemiškajame gyvenime pagundas pasitiko ir Jėzus. Dažnai, kai nuskambėdavo pikti, geliantys žodžiai, dažnai, kai Jį supdavo niūri, nepasitenkinimo, nepasitikėjimo ar slogios baimės kupina aplinka, pasigirsdavo Jėzaus tikėjimo ir švento džiaugsmo giesmė. Tą paskutinį liūdną Velykų vakarą, prieš tai, kai Jis buvo išduotas ir nukryžiuotas, Jėzus giedojo psalmę:Ug 192.3

„Tebūna Jo vardas šlovinamas
dabar ir per amžius.
Nuo saulėtekio iki saulėlydžio
tebūna šlovinamas Viešpaties vardas.

Myliu Viešpatį, nes Jis girdi
ir klausosi Mano maldavimų.
Jis girdi Mane,
tad šauksiuosi Jo, kol tik būsiu gyvas.
Mirties kilpos apraizgė Mane,
Šeolo kančios apėmė,
buvau pilnas sielvarto ir nerimo.
Tada šaukiausi Viešpaties vardu:
‘O Viešpatie, maldauju Tave,
gelbėk Mano gyvastį!’
Viešpats maloningas ir teisus,
mūsų Dievas gailestingas.
Viešpats gina bejėgius;
kai buvau pavojuje, Jis mane išgelbėjo.
Nusiramink, Mano širdie,
nes Dievas buvo Man geras.
Jis išgelbėjo Mane nuo mirties,
nušluostė Man ašaras,
neleido Mano kojoms paslysti ”Ug 193.1

(Psalmyno 113, 2—5; 116, 1—8.)

Paskutiniosios didžiosios Žemės krizės juo-džiausiuose šešėliuose Dievo šviesa spindės ryškiausiai, o vilties ir pasitikėjimo giesmė skambės aiškiausiomis ir didingiausiomis gaidomis.Ug 193.2

„Tą dieną Judo šalyje bus giedama giesmė:
’Tvirtas mūsų miestas!
Mūsų apsaugai pastatė Jis mūrus ir pylimą!
Atverkite vartus! Teįeina teisioji tauta, kuri lieka ištikima.
Nesvyruojantiems duodi ramybę
ir teiki gerovę,
nes jie Tavimi pasitiki
Pasitikėkite Viešpačiu amžiais,
nes Viešpats — amžiais tverianti Uola!”Ug 194.1

(Izaijo 26, 1—4)

„Kuriuos Viešpats išlaisvino, tie sugrįš ir įžengs į Sioną su giesme, vainikuoti amžinu džiaugsmu. Linksmumas ir džiaugsmas juos pasitiks, pasibaigs vargas ir liūdesys ” (Izaijo 35, 10) .Ug 194.2

„Jie ateis ir džiūgaus ant Siono aukštumų, suplauks prie Viešpaties dovanų [...]. Patys jie bus kaip gerai laistomas sodas ir turės visko, ko jiems reikia” (Jeremijo 31, 12) .Ug 194.3

Jobo išbandymas

Giesmės jėga