Paulius — džiugusis tarnystėje

Šio Jeruzalės rabino asmenybėje derinosi Jėzų lydėjusių Galilėjos mokinių tikėjimas ir patirtis Evangelijos darbe, trykštanti energija ir intelektualinė jėga. Romos piliečiui, gimusiam pagonių mieste; žydui, bet ne savo kilme, o visą gyvenimą trukusiu mokymusi, patriotiniu pasišventimu ir religiniu tikėjimu; Jeruzalėje lavintam žymiausių rabinų, išmaniusiam visus protėvių įstatymus bei tradicijas, Sauliui iš Tarso buvo visiškai būdingas jo tautos išdidumas ir išankstinės nuomonės. Dar jaunystėje jis tapo garbingu Teismo tarybos nariu ir buvo laikomas daug žadančiu, karštu senojo tikėjimo gynėju.Ug 73.2

Teologinėse Judėjos mokyklose Dievo Žodis buvo neprieinamas žmonių apmąstymams; per rabinų interpretacijas ir tradicijas jis buvo netekęs savo jėgos. Savęs išaukštinimas, noras dominuoti, pavydumas, uždarumas, fanatizmas ir paniekos kupinas išdidumas buvo pagrindiniai šių mokytojų principai bei motyvai.Ug 73.3

Rabinai mėgavosi savo pranašumu ne tik prieš kitas tautas, bet ir prieš saviškius. Nuožmiai neapkęsdami savo engėjų romėnų, jie buvo pasiryžę jėga susigrąžinti savo nacionalinę viršenybę. Jėzaus sekėjų, kurių taikus mokymas taip prieštaravo jų ambicijoms, jie taip pat nekentė ir žudė. Šiame persekiojime Saulius buvo vienas iš nuožmiausių bei įnirtingiausių veikėjų.Ug 74.1

Karinėse Egipto mokyklose Mozė buvo mokomas jėgos įstatymo, ir šis mokymas jo charakteriui padarė tokią didelę įtaką, kad prisireikė keturiasdešimties metų ramaus bendravimo su Dievu ir gamta, kad jis taptų tinkamas Izraelio vedlys pagal meilės įstatymą. Tą pačią pamoką turėjo išmokti ir Paulius.Ug 74.2

Prie Damasko vartų regėjime pasirodęs Nu-kryžiuotasis radikaliai pakeitė jo gyvenimo tėkmę. Persekiotojas tapo Dievo tarnu, mokytojas - Jo mokiniu. Damaske, tamsoje ir vienatvėje praleistos dienos jam virto ištisais metais. Jis ėmė analizuoti atminty išlikusias Senojo Testamento vietas, o Kristus tapo jo mokytoju. Mokykla Pauliui buvo ir gamtos prieglobstis. Tyrinėti Šventojo Rašto ir mokytis iš Dievo jis iškeliavo į Arabijos dykumą. Paulius išvalė savo sielą nuo išankstinių nuomonių bei tradicijų, kurios formavo jo gyvenimą, ir priėmė nurodymus iš tiesos Šaltinio.Ug 74.3

Tolimesnis apaštalo Pauliaus gyvenimas buvo įkvėptas vienintelio - pasiaukojimo - principo ir meilės tarnystės. Jis sakė: „Aš skolingas graikams ir barbarams, išmintingiems ir neišmanantiems” (Romiečiams 1, 14); „Kristaus meilė valdo mus” (2 Korintiečiams 5, 14).Ug 75.1

Būdamas didžiausias žmonijos mokytojas, Paulius ėmėsi ir pačių žemiausių, ir pačių aukščiausių pareigų. Jis pripažino, jog darbas būtinas ir rankoms, ir protui, bei išsilaikė savo rankų darbu. Kasdien skelbdamas Evangeliją didžiuosiuose civilizacijos centruose, jis užsidirbo duoną ausdamas palapines. „Jūs gi žinote, kad mano ir palydovų reikalams tarnavo šitos va mano rankos”, - sakė Paulius (Apaštalų darbų 20, 34).Ug 75.2

Paulius buvo apdovanotas itin šviesiu protu, ir jo gyvenimas liudijo retą išmintį. Jo mokyme dėstomi svarbiausi principai, kurių nežinojo net žymiausi to meto protai. Tų principų pavyzdys yra ir jo gyvenimas. Apaštalas Paulius išsiskyrė tokia didžiule išmintim, greita nuovoka ir gailestinga širdimi, kuri suartino žmones ir įgalino jį pažadinti jų kilnesnę prigimtį bei įkvėpti juos dvasingesniam gyvenimui.Ug 75.3

Štai ką jis pasakė pagonims listriečiams, kalbė-damas apie gamtos liudijamą Dievą, visokeriopo gėrio Šaltinį: „Iš dangaus duodavo jums lietaus bei vaisingų metų, teikė jums maisto ir širdies džiaugsmo“(Apaštalų darbų 14, 17).Ug 75.4

Štai Paulius Filipų požemyje, kur, nepaisant skausmų varstomo kūno, jo šlovinimo giesmė sudrumsčia vidurnakčio tylą. Kai žemės drebėjimas atvėrė kalėjimo duris, vėl pasigirdo Pauliaus balsas - jis su džiaugsmu tarė pagoniui kalėjimo viršininkui: „Nedaryk sau pikto! Mes visi esame čionai” (Apaštalų darbų 16, 28). Bet kuris kitas žmogus, pasirodžius kalėjimo viršininkui, būtų nustėręs. O kalėjimo viršininkas, suvokęs, koks realus Paulių palaikantis tikėjimas, pasiteiravo, kaip galėtų būti išgelbėtas ir kartu su visa šeima prisijungė prie persekiojamų Kristaus mokinių.Ug 76.1

O štai Paulius Atėnuose, priešais Areopago tarybą, kur mokslą atremia mokslu, logiką - logika, o filosofiją - filosofija. Atkreipkite dėmesį, su kokiu dieviškos meilės suteiktu taktiškumu jis rodo į Jehovą, kaip į „nežinomą Dievą”, kurį jo klausytojai, patys to nežinodami, garbino; jų pačių poeto žodžiais jis vaizduoja Dievą kaip Tėvą, kurio vaikai jie besą. Štai jis, tais kastų laikais, kai buvo visiškai nepripažįstamos žmogaus teisės, iškelia didžiąją tiesą apie žmonių brolybę, skelbdamas, kad Dievas „iš vienos šaknies išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai Jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apčiuopomis Jį atrastų, nes Jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų” (Apaštalų darbų 17, 26.27).Ug 76.2

Paklausykite Pauliaus Festo rūmuose, kai karalius Agripa, apkaltintas Evangelijos tiesos, sušuko: „Tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščionimi tapti”. Parodęs į savo grandines, Paulius švelniai ir mandagiai atsakė: „Duok, Dieve, kad ar tuojau, ar ne tuojau ne tik tu, bet ir visi, šiandien girdėję mane kalbant, taptų tokie, kaip aš, tik be šitų pančių!” (Apaštalų darbų 26, 28.29)Ug 77.1

Taip prabėgo jo gyvenimas, kurį jis apibūdino šiais žodžiais: „Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą” (2 Korintiečiams 11, 26.27). „Keikiami mes laiminame, persekiojami ištveriame, piktžodžiaujami maloniai atsakome [...], kai liūdime ir visą laiką esame linksmi, kai, būdami beturčiai, praturtiname daugelį, kai nieko neturime ir viską turime” (1 Korintiečiams 4, 12.13; 2 Korintiečiams 6, 10).Ug 77.2

Tarnystėje jis atrado savąjį džiaugsmą, ir baigiantis jo sunkiam gyvenimui, atsigręžęs į kovas ir pergales, Paulius galėjo pasakyti: „Iškovojau gerą kovą” (2 Timotiejui 4, 7).Ug 77.3

Šios istorijos be galo įdomios. Niekam jos nėra tokios svarbios, kaip jaunimui. Dėl sunkaus tarnavimo Dievui Mozė atsisakė karalystės, Paulius - turtų ir savo tautos pagarbos. Daugeliui šių žmonių gyvenimas atrodo kupinas gerovės atsižadėjimo ir pasiaukojimo. Ar tikrai taip buvo? Kristaus paniekinimas Mozei buvo didesnis turtas už visus Egipto lobius. Paulius skelbė: „Bet tą pirmenybę aš dėl Kristaus palaikiau nuostoliu. O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl Jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų” (Filipiečiams 3, 7.8). Jis buvo patenkintas savo pasirinkimu.Ug 77.4

Mozei buvo pasiūlyti faraonų rūmai ir monarcho sostas; tačiau tuose auksu tviskančiuose rūmuose tarpo nuodėmingi malonumai, priverčiantys žmones užmiršti Dievą, todėl jis verčiau pasirinko „išliekantį lobį ir gerovę” (Patarlių 8, 18). Užuot susiejęs savo likimą su Egipto didybe, jis verčiau pasirinko siekti Dievo tikslo. Užuot leidęs įstatymus Egiptui, jis, vadovaujamas Dievo, skelbė įstatymus pasauliui. Jis tapo Dievo įrankiu, pateikiančiu žmonėms tuos principus, kurie saugo ir namus, ir visuomenę, kurie yra kertinis tautų klestėjimo akmuo, - principus, kuriuos garsiausi pasaulio žmonės šiandien pripažįsta kaip pagrindą viskam, kas yra geriausia žmonių valdžios struktūrose.Ug 78.1

Egipto didybė virto dulkėmis. Nebeliko jo jėgos ir civilizacijos. Tačiau Mozės darbas nepražus.Didieji teisingumo principai, dėl kurių įtvirtinimo jis gyveno, yra amžini.Ug 78.2

Mozės viso gyvenimo darbą ir jo širdį apsunkinusį rūpestį įkvėpė Artumas To, kuris „išsiskiria iš dešimties tūkstančių [...], visas Jis — malonumas” (Giesmių giesmės 5, 10.16). Su dykumoje klaidžiojančiu Kristumi, su Kristumi ant Atsimainymo kalno, su Kristumi Dangaus rūmuose Mozės gyvenimas Žemėje buvo palaimintas ir laiminantis, o Danguje - pagerbtas.Ug 79.1

Paulių jo gausybėje darbų taip pat palaikė Dievo Artumo jėga. „Aš visa galiu Tame, kuris mane stiprina”, - pasakė jis (Filipiečiams 4, 13). „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nu-ogumas? ar pavojus? ar kalavijas? [...] Tačiau visa mes lengvai nugalime per Tą, kuris mus pamilo. Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje” (Romiečiams 8, 35—39).Ug 79.2

Ir vis dėlto Paulius laukė būsimojo džiaugsmo kaip atlygio už savo triūsą - to paties džiaugsmo, dėl kurio Kristus ištvėrė kryžiaus kančias ir nepaisė gėdos, - džiaugsmo išvysti savo darbo vaisius. „Kas gi yra mūsų viltis, džiaugsmas ir pasididžiavimo vainikas prieš mūsų Viešpatį Jėzų, kai Jis ateis, jeigu ne jūs?! Taip, jūs esate mūsų garbė ir džiaugsmas!” (1 Tesalonikiečiams 2, 19.20)Ug 79.3

Kas gali išmatuoti apaštalo Pauliaus atlikto darbo poveikį pasauliui? Už visa tai, kas palengvina kančias, guodžia liūdesy, užkerta kelią blogiui, kas pakelia gyvenimą nuo savanaudiškumo bei juslingumo ir pašlovina jį nemirtingumo viltimi, kiek turime būti dėkingi Pauliui ir jo bendražygiams, kurie su Dievo Sūnaus Evangelija nepastebimi keliavo nuo Azijos iki Europos krantų?Ug 80.1

Ar verta tapti Dievo įrankiu ir skleisti tokius palaiminimus? Ar bus verta amžinybėje stebėti tokio darbo vaisius?Ug 80.2

*****

O gal ilgiausią sąrašą gerų darbų atnešti?
Ne! - Juos Tu darai,
gerasis Dieve, mano rankom!
Tavosios meilės įrankiu esu čia aš tik...
Dėkoju, kad pasirinkai mane meilumo derlių renkant!

Kaip, Viešpatie, ateiti man į Šventąjį Artumą?
...Ateisiu tuščiomis, bet kupina širdim
didingo dėkingumo už Tavąjį gerumą!Ug 80.3

Zita Kirsnauskaitė