MŪSŲ supratimas apie ugdymą yra pernelyg siauras ir menkas. Reikalingas platesnis mastas, aukštesnis tikslas. Tikras ugdymas reiškia kai ką daugiau nei tam tikras mokymo kursas. Jis reiškia daugiau nei pasirengimą gyvenimui - tokiam, koks jis dabar yra. Jis susijęs su visa esybe ir su visu įmanomu žmogaus egzistavimo periodu. Tai - harmoningas fizinių, protinių ir dvasinių galių vystymas. Jis parengia mokinį tarnystės šiame pasaulyje džiaugsmams ir dar didesniam platesnio masto tarnavimo būsimajame pasaulyje džiaugsmui.Ug 13.1

Tokio ugdymo šaltinį atskleidžia šie Šventojo Rašto žodžiai, kreipiantys žvilgsnį į Begalinį: „Jame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai” (Kolosiečiams 2, 3); „Jam priklauso patarimas ir supratimas” (Jobo 12, 13).Ug 13.2

Pasaulis turėjo didžių mokytojų, galingo intelekto bei gilios įžvalgos žmonių, kurių ištarti žodžiai skatino mąstyti ir atverdavo pažinimo platybes. Šie žmonės buvo pagerbti kaip savo tautos vedliai bei geradariai. Tačiau yra Tas, kuris aukščiau už juos. Mes galime pasekti pasaulio mokytojų virtinę, kiek tik leidžia rašytiniai šaltiniai; tačiau Šviesa buvo dar prieš juos. Kaip kad mūsų Saulės sistemos Mėnulis ir žvaigždės švyti dėl to, kad atspindi Saulės šviesą, taip didieji pasaulio mąstytojai atspindi Teisumo Saulės spindulius - tiek, kiek jų mokymai yra teisingi. Kiekvienas minties spingtelėjimas, kiekvienas proto nušvitimas ateina iš pasaulio Šviesos.Ug 13.3

Šiais laikais daug kalbama apie aukštojo išsila-vinimo prigimtį bei svarbą. Tačiau tikrąjį aukštąjį išsilavinimą suteikia Tas, kurio „yra išmintis ir galybė” (Jobo 12, 13), iš kurio lūpų „ateinapažinimas ir supratimas” (Patarlių 2, 6) .Ug 14.1

Visas teisingas pažinimas ir tikrasis vystymasis kyla iš Dievo pažinimo. Kad ir kur pasisuktume fizinėje, protinėje ar dvasinėje plotmėje, į ką bepažvelgtume, išskyrus nuodėmės pragaištį, - visur atsispindi tas pažinimas. Kad ir kuria linkme kreiptume savo ieškojimus, jei nuoširdžiai siekiame sužinoti tiesą, susiliesime su neregimu galingu Intelektu, kuris veikia visame kame ir per visus. Žmogaus protas užmezga bendravimą su Dievo protu, baigtinis su Begaliniu. Tokio bendravimo poveikis kūnui, protui ir sielai yra neapsakomas. Šis bendravimas suteikia aukščiausią išsilavinimą. Tai paties Dievo ugdymo metodas. „Priimk pamokymą iš Jo lūpų” (Jobo 22, 22) - tai Jo žinia žmonijai. Šiais žodžiais nusakytu metodu vadovavosi žmonijos tėvas. Jį Dievas atskleidė Adomui, kai šis, dar nepatyręs nuodėmės, šlovingai gyveno šventajame Edene.Ug 14.2

Kad suprastume, kas yra ugdymo darbas, turime apsvarstyti ir žmogaus prigimtį, ir Dievo tikslą, kurį Jis turėjo kurdamas žmogų. Be to, turime pamąstyti apie tai, kaip keitėsi žmogaus padėtis pažinus blogį ir apie Dievo planą vis dėlto pasiekti Savo šlovingąjį tikslą ugdant žmoniją.Ug 15.1

Kai iš po Dievo rankų pakilo Adomas, jis fizine, protine bei dvasine prigimtimi buvo panašus į savo Kūrėją. „Dievas sukūrė žmogų pagal Savo paveikslą” (Pradžios 1, 27) ir norėjo, kad juo ilgiau žmogus gyvens, juo labiau atskleistų tą paveikslą - juo pilnatviškiau atspindėtų Kūrėjo šlovę. Visus jo gebėjimus buvo galima lavinti; žmonių pajėgumas bei gyvybingumas turėjo nuolat augti. Platus tobulėjimo mastas buvo jiems pasiūlytas, šlovinga sritis atverta jų tyrinėjimams. Regimosios Visatos paslaptys - „nuostabūs darbai To, kuris turi tobulą pažinimą ” (Jobo 37, 16) - skatino žmogų gilintis. Atviras, nuoširdus bendravimas su savo Kūrėju buvo didžiulis privalumas. Jeigu jis būtų likęs ištikimas Dievui, visa tai būtų buvę jam prieinama amžinai. Šimtmečių šimtmečius jam būtų vėręsi nauji pažinimo lobynai, jis būtų atradęs naujas laimės versmes, vis aiškiau ir aiš-kiau suvokęs Dievo išmintį, jėgą bei meilę. Vis pilnatviškiau jis būtų įgyvendinęs jo paties sukūrimo tikslą, vis ryškiau atspindėjęs Kūrėjo šlovę.Ug 15.2

Tačiau per savo nepaklusnumą viso šito žmogus neteko. Nuodėmė sudarkė ir beveik išdildė panašumą į Dievą. Žmogaus fizinės jėgos nusilpo, protinis pajėgumas sumažėjo, dvasinis regėjimas apsiblausė. Jis tapo pavaldus mirčiai. Ir vis dėlto žmonijai buvo dovanota viltis. Begalinė meilė ir gailestingumas sukūrė išgelbėjimo planą ir buvo suteiktas malonės laikotarpis. Atnaujinti žmoguje jo Kūrėjo atvaizdą, sugrąžinti jį prie tobulybės, koks jis buvo sukurtas, skatinti kūno, proto bei sielos ugdymą, kad būtų įgyvendintas dieviškasis žmogaus sukūrimo tikslas, - štai tokį darbą turėjo atlikti atpirkimas. Toks yra ugdymo tikslas, didysis gyvenimo tikslas.Ug 16.1

Meilė - sukūrimo ir atpirkimo pagrindas - yra ir tikrojo ugdymo pamatas. Tai akivaizdžiai atspindi Įstatymas, kurį Dievas davė kaip gyvenimo vedlį. Pirmasis iš didžiųjų įsakymų yra šis: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu” (Luko 10, 27) . Mylėti Jį, begalinį visažinį, visomis jėgomis, visu protu ir širdimi reiškia didžiausią kiekvienos galios ištobulinimą. Tai reiškia, kad visoje esybėje - kūne, prote ir sieloje - turi būti atnaujintas Dievo atvaizdas.Ug 16.2

Panašiai į pirmąjį skamba antrasis įsakymas: „Mylėk savo artimą kaip savepatį” (Mato 22, 39). Meilės įstatymas kviečia atsiduoti kūnu, protu ir siela tarnaujant Dievui bei savo artimui. Ir ši tarnystė, kuria mes palaiminame kitus, teikia didžiausią palaiminimą ir mums patiems. Nesavanaudiškumas yra kiekvieno tikro tobulėjimo pagrindas. Nesavanaudiškai tarnaudami mes maksimaliai ištobuliname kiekvieną savo sugebėjimą. Vis labiau ir labiau tampame dieviškosios prigimties dalininkais. Mes esame tinkami Dangui, nes priimame Dangų į savo širdis.Ug 16.3

Kadangi Dievas yra visokeriopo tikrojo pažinimo šaltinis, kaip jau matėme, svarbiausias ugdymo tikslas yra nukreipti savo protus į Jo apsireiškimą. Adomas su Ieva mokėsi tiesiogiai bendraudami su Dievu; ir jie sužinodavo apie Jį per Jo darbus. Visi sukurtieji dalykai savo pirminiu tobulumu išreiškė Dievo mintį. Adomui ir Ievai gamta buvo susiliejimas su dieviškąja išmintimi. Tačiau nuodėmė užkirto kelią žmogui sužinoti apie Dievą ir tiesiogiai bendraujant su Juo, ir didžia dalimi per Jo darbus. Nuodėmės užteršta Žemė tik miglotai atspindi Kūrėjo šlovę. Tiesa, pagrindinės Jo pamokos nėra išdildytos. Kiekviename Jo sukurtųjų darbų didžiojo tomo puslapyje vis dar galima atsekti Jo braižą. Gamta vis dar kalba apie savo Kūrėją. Tačiau šie apreiškimai daliniai ir netobuli. O būdami nupuolę, nusilpusių galių bei riboto regėjimo, mes nesugebame teisingai jų suprasti. Mums reikalingas pilnesnis Dievo apreiškimas apie Save Patį, kurį Jis pateikė Savo rašytiniame Žodyje.Ug 17.1

Šventasis Raštas yra tobulas tiesos matas, ir kaip toks turi užimti svarbiausią vietą ugdyme. Kad būtume pilna to žodžio prasme išsilavinę ir išauklėti, turime pažinti Dievą Kūrėją ir Kristų Atpirkėją - tokius, kokie jie apreikšti šventajame Žodyje.Ug 18.1

Kiekvienam žmogui, sukurtam pagal Dievo atvaizdą, suteikta galia, panaši į tą, kurią turi Kūrėjas, - individualybė, gebėjimas mąstyti ir veikti. Šią galią išsiugdę žmonės prisiima didesnę atsakomybę, tampa įmonių vadovais, daro įtaką kitų charakteriams. Tikrojo ugdymo tikslas yra tobulinti šią galią, mokyti jaunimą mąstyti savarankiškai, o ne tik atkartoti kitų žmonių mintis. Užuot gilinęsi į tai, ką pasakė ar parašė koks nors žmogus, tegul mokiniai bus nukreipti prie tiesos šaltinių, į plačias dar netyrinėtas gamtos ir apreiškimo sritis. Teapsvarsto jie svarbiuosius pareigos ir likimo faktus, ir jų mąstymas plėsis bei įgaus jėgą. Mokymo įstaigos gali išleisti į gyvenimą ne išsilavinusius ištižėlius, o stiprius žmones, sugebančius mąstyti ir veikti, žmones, kurie yra aplinkybių šeimininkai, o ne vergai, žmones, kurie mąsto plačiai, jų mintys aiškios, o įsitikinimai - drąsūs.Ug 18.2

Toks ugdymas ne tik drausmina mąstymą ir lavina fiziškai. Jis stiprina charakterį, kad tiesa ir dora nebūtų paaukoti dėl savanaudiškų įgeidžių ar pasaulietiškų ambicijų. Jis sustiprina protą ir padeda atsispirti blogiui. Užuot leidus kokiai nors didžiulei aistrai tapti destruktyvia jėga, kiekvienas motyvas bei troškimas suderinamas su didžiaisiais teisingumo principais. Kai žmogus žvelgia į tobulą Dievo charakterį, jo protas atsinaujina, o siela atkuriama pagal Dievo atvaizdą.Ug 18.3

Koks išsilavinimas gali būti aukštesnis už šį? Kas tam gali prilygti?Ug 19.1

„Už auksą jos negalima nupirkti,
jos kainos sidabru negalima pasverti.
Ji neįperkama nei už auksą iš Ofyro,
nei už brangiuosius oniksus, nei už safyrus.
Auksas ir stiklas jai neprilygsta,
nė į auksinius indus ji neišmainoma.
Koralo ir krištolo neverta nė minėti,
nes išminties kaina viršija netperlus”Ug 19.2

(Jobo 28, 15-18).

Dievo idealas Savo vaikams siekia aukščiau už aukščiausią žmogaus mintį. Pamaldumas, panašumas į Dievą - štai siektinas tikslas. Priešais mokinį atsiveria nuolatinės pažangos kelias. Jis turi tikslą, kurį reikia pasiekti, matą, į kurį dera lygiuotis, ir tai apima visa, kas gera, tyra bei kilnu. Kiekvienoje tikrojo pažinimo srityje jis žengs taip greitai ir taip toli, kaip tik įmanoma. Tačiau jo pastangos bus nukreiptos į kur kas aukštesnius tikslus nei savanaudiški ir laikini interesai, nes Dangus yra aukščiau už Žemę.Ug 19.3

Tas, kuris bendradarbiauja su Dievu, diegdamas jaunimui Dievo pažinimą, formuodamas charakterius, panašius į Dievo būdą, atlieka svarbų bei kilnų darbą. Žadindamas troškimą pasiekti Dievo idealą, jis rodo ugdymą, kuris aukštas kaip dangus ir platus kaip Visata; ugdymą, kuris neužsibaigs šiuo gyvenimu, o tęsis būsimajame; ugdymą, kuris užtikrina geram mokiniui parengiamosios žemiškos mokyklos diplomą, leidžiantį stoti į aukštesniąją, Dangaus, mokyklą.Ug 20.1

*****

Kas akimirką regiu Tave
gamtoj, gėlėj, erdvėj bekraštėj.
Meilės jaudulį lyg kūdikį
laikau glėby širdies...
Turtingesnė be Tavęs
nebūčiau ir nerasčiau
ramumos švelnios,
nė meilės esaties...

Bet Tavęs, o Kristau,
nebebūt manęs!Ug 20.2

Zita Kirsnauskaitė

PIRMIEJI PRINCIPAI

Edeno mokykla