KADANGI ir gamtos knygoje, ir dieviškojo apreiškimo knygoje yra to paties Mokytojo antspaudas, jos negali prieštarauti viena kitai. Skirtingais būdais ir skirtingomis kalbomis abi knygos liudija tas pačias didžiąsias tiesas. Mokslas vis dar atranda naujų stebuklų, tačiau jo tyrinėjimuose nėra nieko, kas teisingai suprasta, prieštarautų dieviškajam apreiškimui. Gamtos knyga ir rašytinis Žodis apšviečia vienas kitą. Jie supažindina mus su Dievu, aiškindami dėsnius, per kuriuos Jis veikia.Ug 147.1

Deja, iš gamtoje stebimų faktų klaidingai padarytos išvados sukūrė įspūdį, kad tarp mokslo ir Dievo Žodžio apreiškimo yra kažkoks prieštaravimas; ir, mėgindami sugrąžinti harmoniją, Šventojo Rašto aiškintojai griebėsi tokių priemonių, kurios pamina ir naikina Dievo Žodžio jėgą. Manoma, jog geologija prieštarauja tiesioginiam Mozės laikotarpio raštų apie kūriniją aiškinimui. Tvirtinama, jog Žemės evoliucija iš chaoso truko milijonus metų; ir, siekiant priderinti Bibliją prie šio tariamo mokslo apreiškimo, buvo imta manyti, jog pasaulio sukūrimo dienos apima didžiulius, neapibrėžtus laikotarpius - tūkstančius ar net milijonus metų.Ug 147.2

Tokios išvados visiškai nepagrįstos. Biblijos tekstai yra harmoningi tarpusavyje ir atitinka gamtos mokymą. Apie pirmąją kūrimo dieną pasakyta: „Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena” (Pradžios 1, 5) . Iš esmės tas pat pasakyta ir apie visas kitas šešias kūrimo savaitės dienas. Įkvėpimas skelbia, kad kiekvienas iš šių laikotarpių buvo diena, susidedanti iš vakaro ir ryto, kaip ir visos kitos dienos nuo to meto. Apie patį kūrimo darbą dieviškasis liudijimas skelbia: „Juk Jis tarė, ir pasaulis pasidarė, Jis įsakė, ir visa atsirado” (Psalmyno 33, 9) . Kiek laiko prisireikė Žemės evoliucijai pakilti iš chaoso, kai darbavosi Tas, kuris galėjo šitaip pašaukti į būtį nesuskaičiuojamus pasaulius? Nejaugi turime darkyti Jo Žodį, kad paaiškintume Jo darbus?Ug 148.1

Taip, liekanos, rastos žemėje, liudija, jog egzistavo žmonės, gyvūnai ir augalai, kurie buvo daug didesni, nei žinomi dabar. Jie laikomi augmenijos ir gyvūnijos gyvenimo iki Mozės laikotarpio įrodymu. Tačiau šiuos dalykus Biblijos istorija išsamiai paaiškina. Iki tvano augalų ir gyvūnų gyvenimas buvo kur kas geresnis nei po jo. Tvano metu žemės paviršius sutrūkinėjo, įvyko ryškūs pasikeitimai, o žemės plutos dariniuose išliko daugybė buvusio gyvenimo faktų. Didžiuliai miškai, palaidoti žemėje tvano metu ir suanglėję, sudaro didžiulius anglies klodus bei tiekia naftą, patarnaujančią mūsų šiandieniniam komfortui ir patogumams. Visi šie dalykai, iškelti į dienos šviesą, virsta gausiais įrodymais, nebyliai liudijančiais Dievo Žodžio tiesą.Ug 148.2

Žemės evoliucijos teorijai artima kita, pagal kurią bakterijos, moliuskai ir keturkojai evoliucionavo kylančia linija iki žmogaus, apvainikavusio visą kūriniją.Ug 149.1

Tačiau, turėdami galvoje žmogaus galimybes atlikti tyrimus; jo trumpą gyvenimo amžių; ribotą veiklos sferą; siaurą regėjimo lauką, dažnai klaidingai daromas išvadas - ypač apie įvykius, susijusius su Biblijos istorija; tai, kaip dažnai tariamos mokslo išvados peržiūrimos ar atmetamos; tą uolumą, su kuriuo koks nors tariamas Žemės raidos laikotarpis kartkartėmis vis pailginamas ar sutrumpinamas milijonais metų; ir tai, kaip skirtingų mokslininkų sukurtos teorijos prieštarauja viena kitai, - turėdami galvoje visa tai, nejaugi mes dėl privilegijos atsekti savo kilmę iš bakterijų, moliuskų ir skruzdėlių, atmesime Šventojo Rašto teiginį, tokį didingą savo paprastumu: „Dievas sukūrė žmogų pagal Savo paveikslą, pagal Savo pa-veikslą sukūrė jį“(Pradžios 1, 27) . Nejaugi paneigsime genealoginį įrašą, kuriuo buvo didžiuojamasi labiau už bet kokius turtus karalių rūmuose: „Jis [Jėzus] buvo laikomas Sūnumi [...] Adomo, kuris buvo Dievo” (Luko 3, 23.38)? Teisingai suprasti, ir mokslo, ir gyvenimiškos patirties apreiškimai atitinka Šventojo Rašto liudijimą apie nuolatinį Dievo veikimą gamtoje.Ug 149.2

Nehemijo užrašytoje levitų giesmėje sakoma: „Tu esi Viešpats, Tu vienas! Tu padarei dangų, dangaus aukštybes su jų galybėmis, žemę ir visa, kas ant jos, jūras ir visa, kas jose. Tu duodi visiems gyvastį” (Nehemijo 9, 6) .Ug 150.1

Kai dėl šios žemės, Šventajame Rašte skelbiama, kad sukūrimo darbas užbaigtas. „Dievo darbai buvo užbaigti nuo pasaulio sutvėrimo” (Hebrajams 4, 3) . Tačiau Dievo galybė vis dar naudojama Jo kūrinijos objektams išlaikyti. Širdis plaka ir žmogus alsuoja ne dėl to, kad kitados sukurtas mechanizmas veikia savaime. Kiekvienas įkvėpimas, kiekvienas širdies tvinksnis liudija rūpinimąsi To, kuriame mes gyvename, judame ir esame. Nuo mažiausio vabzdžio iki žmogaus, kiekviena gyva būtybė kasdien priklauso nuo Dievo apvaizdos.Ug 150.2

„Visi jie laukia iš Tavęs [...].
Kai duodi, jie surenka,
kai ištiesi ranką, jie sotūs gėrybių.
Tau veidą paslėpus, jie sunerimsta,
o alsavimą iš jų atėmus, miršta
ir sugrįžta į dulkes.
Tau atsiuntus Savo dvasią, jie atgyja,
Ir Tu atnaujini žemės veidą”Ug 150.3

(Psalmyno 104, 27—30).

„Dievas išskleidžia šiaurinį skliautą
virš tuštumos,
pakabina žemę ant nieko.
Jis uždaro lietaus vandenis Savo debesyse,
tačiau nuo jų debesys neperplyšta. [...]
Jis nubrėžė ratą ant vandenų paviršiaus,
užbrėžė ribą tarp šviesos ir tamsos.
Dangaus skliauto stulpai dreba,
apstulbinti griausmingo Jo pagrūmojimo.
Savo galybe Jis nutildė jūrą [...].
Jo vėjas iššlavė padanges,
Jo ranka pervėrė suktąjį slibiną.
Tai tik Jo galybės užuominos,
mes tik jos šnabždesį teišgirstame.
Kas gali suprasti Jo galybės griausmą?”Ug 151.1

(Jobo 26, 7-10; 26, 11-14)

„Viesulu ir audra Jis keliauja,
debesys — Jo kojų dulkės”Ug 151.2

(Nahumo 1, 3).

Galingoji jėga, veikianti visoje gamtoje ir visa ką išlaikanti, nėra, kaip tvirtina kai kurie mokslininkai, tik viską persmelkiantis principas, stimuliuojanti energija. Dievas yra Dvasia; tačiau Jis yra ir Asmuo - juk pagal Jo atvaizdą sukurtas žmogus. Kaip Asmuo, Dievas apsireiškė Savo Sūnuje. Jėzus, Tėvo „šlovės atšvaitas ir Jo esybės paveikslas” (Hebrajams 1, 3) , atėjo į Žemę kaip žmogus. Jis atėjo į pasaulį kaip asmeninis Išgelbėtojas. Kaip asmeninis Išgelbėtojas, Jis įžengė į aukštybes. Kaip asmeninis Išgelbėtojas, Jis užtaria mus Dangaus rūmuose. Priešais Dievo sostą mums patarnauja Tas, kuris panašus į „Žmogaus Sūnų” (Danieliaus 7, 13) .Ug 151.3

Apaštalas Paulius, įkvėptas Šventosios Dvasios, skelbė apie Kristų, kad „visa sukurta per Jį ir Jam, Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi” (Kolosiečiams 1, 16.17) . Ranka, kuri išlaiko pasaulius erdvėje, ranka, kuri palaiko jų tvarkingą išsidėstymą bei nuolatinę veiklą Dievo Visatoje, yra ta pati ranka, kuri už mus buvo prikalta prie kryžiaus.Ug 152.1

Mes nesuvokiame Dievo didybės. „Viešpaties sostas stovi Danguje“ (Psalmyno 11, 4) ; tačiau per Savo Dvasią Jis yra visur. Jis artimai pažįsta ir as-meniškai domisi visais Savo rankos darbais. Ug 152.2

„Kas yra toks kaip Viešpats, mūsų Dievas,
kuris sėdi aukštybėse,
bet lenkiasi žemai pamatyti,
kas danguje ir žemėje?
Kurgi galėčiau pabėgti nuo Tavo Dvasios
ar atsitolinti nuo Tavo Artumo?
Jei į dangų užžengčiau, Tu esi ten,
jei Šeole pasikločiau guolį, Tu esi ten.
Jei įgyčiau aušros sparnus
ir įsikurčiau prie tolimųjų jūros pakraščių, net ten mane vedžios Tavo ranka
ir tvirtai laikys Tavo dešinė”Ug 152.3

(Psalmyno 113, 5.6; 139, 7—10).

„Žinai, kada atsisėdu ir kada atsistoju,
iš tolo supranti mano mintis.
Stebi mano žingsnius ir mano poilsį,
pažįsti visus mano kelius. [...]
Iš visų pusių apsiauti mane,
Savo ranka lieti mane.
Tavo pažinimas man per nuostabus,
per gilus, aš negaliu jo pasiekti ”Ug 153.1

(Psalmyno 139, 2—6).

Būtent visa ko Kūrėjas pasirūpino, kad tikslas nuostabiai atitiktų priemones, o tiekimas - poreikį. Tai Jis medžiaginiame pasaulyje viską sutvarkė taip, kad kiekvienas širdžiai duotas troškimas būtų patenkintas. Tai Jis sukūrė žmogų, gebantį pažinti ir mylėti. Todėl Viešpats nėra toks, kuris paliktų žmogaus poreikius nepatenkintus. Joks nesugriaunamas principas, jokia beasmenė esmė ar tik abstrakcija negali patenkinti žmogaus poreikių bei troškimų šiame gyvenime, kupiname kovos su nuodėme, sielvarto ir skausmo. Neužtenka pasitikėti įstatymu bei jėga - dalykais, kurie nejaučia gailesčio, ir niekada negali išgirsti pagalbos šauksmo. Mes turėtume žinoti, kad yra Visagalio ranka, kuri mus prilaikys, begalinis Draugas, kuris mus užjaučia. Tereikia įsikibti į šiltą ranką, pasitikėti širdimi, kupina švelnumo. Būtent tokį Save Dievas apreiškia Savo Žodyje. Ug 153.2

Tas, kuris kiek įmanoma įsigilina į gamtos paslaptis, visiškai pripažins savo neišmanymą ir silpnumą. Jis supras, kad yra gelmių ir aukštumų, kurių negalės pasiekti, paslapčių, į kurias neįstengs prasiskverbti, ir kad prieš jį plyti milžiniški dar neištirti tiesos klodai. Kartu su Niutonu toks žmogus pasakys: „Aš primenu sau vaiką, kuris ant jūros kranto rankioja akmenėlius bei kriauklytes, o čia pat banguoja didžiulis neatrastos tiesos vandenynas”.Ug 154.1

Geriausi mokslininkai yra priversti atpažinti gamtoje begalinės jėgos veikimą. Tačiau neišlavintam žmogaus protui gamtos mokymas gali būti tik prieštaringas ir nuviliantis. Tik Rašto apreiškimo šviesoje jis gali būti suprastas teisingai. „Tikėjimu suvokiame” (Hebrajams 11, 3) .Ug 154.2

„Pradžioje Dievas” (Pradžios 1, 1) . Tik čia karš-tligiškai klausinėjantis protas, besiblaškantis kaip balandis narve, gali rasti poilsį. Viršuj, apačioje, anapus gyvena begalinė Meilė, kuri tobulina „gerus jūsų užmojus” (2 Tesalonikiečiams 1, 11). „Jo neregimosios ypatybės - Jo amžinoji galybė ir dievystė - nuo pat pasaulio sukūrimo įžvelgiamos protu iš Jo kūrinių“(Romiečiams 1, 20) . Tačiau jų liudijimas gali būti suprastas tik padedant dieviškajam Mokytojui. „Kuris žmogus žino, kas yra žmoguje, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir to, kas yra Dieve, nežino niekas, tik Dievo Dvasia” (1 Korintiečiams 2, 11). „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, Ji ves jus į tiesos pilnatvę ” (Jono 16, 13) . Tik padedant tai Dvasiai, kuri pradžioje „dvelkė viršum vandenų”, tam Žodžiui, per kurį „visa buvo sukurta“, ir tikrajai Šviesai, „kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį‘, gali būti teisingai aiškinamas mokslo liudijimas. Tik vadovaujant jiems, gali būti įžvelgtos jo giliausios tiesos. Tik vedami Visažinio, mes, tyrinėdami Jo darbus, galėsime mąstyti apie Jį Jo mintimis.Ug 154.3

*****

Kaip tuščias šulinys, taip tuščios mano
bevaisės pastangos be Jos vandens, be Jos lietaus...
O Jos globoj — tarytum po šakom vešlaus platano,
kur aš palaimintos vilties paukščius matau.

Neatsargu, baugu atstumt Šventosios Dvasios
dvelkimą gydantį ir keičiantį širdies gelmes...
Verčiau paliksiu išdidumo kurpes - basas —
nuolankume priimsiu pamokas - tylias, švelnias...
Kaip tuščias šulinys, taip tuščios mano
bevaisės pastangos be Jos vandens, be Jos lietaus,
o Dvasios globoje — tarytum po šakom vešlaus platano,
kur Jos palaimintus vaisius ir dovanas matau...Ug 155.1

Romualda Adomaitytė—Chabarina

Protinė ir dvasinė kultūra

Verslo principai ir metodai