EDENE sukurta ugdymo sistema įsitvirti šeimoje. Adomas buvo „Dievo sūnus” (Luko 3, 38) , ir būtent Tėvas mokė Savo vaikus. Tai buvo tikrų tikriausia šeimos mokykla.Ug 37.1

Dieviškajame ugdymo plane, pritaikytame žmogaus būsenai po nuopuolio, Tėvą atstovauja Kristus, jungiamoji grandis tarp Dievo ir žmogaus. Jis - didysis žmonijos Mokytojas. Jis paskyrė vyrus ir moteris Savo atstovais. Šeima buvo mokykla, o tėvai - mokytojai.Ug 37.2

Taigi patriarchų laikais dominavo šeimoje su-koncentruotas ugdymas. Taip įkurtose mokyklose Dievas sudarė palankiausias sąlygas tobulinti cha-rakterį. Jo vadovaujami žmonės vis dar vadovavosi pačioje pradžioje Dievo sukurtuoju gyvenimo planu. Atsiskyrusieji nuo Dievo statėsi miestus, kūrėsi juose ir garbino tą didybę, prabangą bei nedorybes, kurios yra ir šiandieninių pasaulio miestų pasididžiavimas ir prakeikimas. O žmonės, kurie laikėsi Dievo principų, gyveno laukuose ir kalnuose. Jie buvo žemdirbiai ir piemenys, ir toks laisvas, nepriklausomas gyvenimas teikė jiems galimybę dirbti, mokytis bei mąstyti. Taip jie pažino Dievą ir mokė savo vaikus Jo darbų bei kelių.Ug 37.3

Štai tokį ugdymo metodą Dievas troško įtvirtinti Izraelyje. Tačiau tarp iš Egipto išvestųjų izraelitų mažai buvo pasirengusių bendradarbiauti su Juo, ugdant savo vaikus. Patiems tėvams reikėjo pamokymų ir drausminimo. Jie, visą gyvenimą trukusios vergijos aukos, buvo neišmanėliai, tamsūs, jų dorovė buvo smukus. Izraelitai menkai tepažinojo Dievą ir beveik Jį netikėjo. Jie buvo paklydę tarp neteisingų mokymų ir sugadinti ilgalaikio bendravimo su pagonybe. Dievas norėjo pakelti juos į aukštesnį dorovės lygį ir todėl mėgi-no suteikti žinių apie Save.Ug 38.1

Bendraudamas su dykumos klajūnais ir ap-sireikšdamas jiems, besiblaškantiems pirmyn atgal, kenčiantiems alkį, troškulį, nuovargį ir priešų pagonių keliamą pavojų, Dievas troško padėti - sustiprinti jų tikėjimą, atskleisdamas jiems jėgą, kuri nuolatos darbavosi jų labui. O išmokęs juos pasitikėti Savo meile bei galybe, Dievas siekė pagal Savo Įstatymą atskleisti jiems pavyzdinį charakterį, kurį izraelitai per Jo malonę turėtų ugdytis .Ug 38.2

Neįkainojamos buvo tos pamokos, kurias Izraelis gavo prie Sinajaus. Tai buvo Kanaano paveldėtojų ypatingo mokymo laikotarpis. Ir tenykštė aplinka buvo palanki, kad būtų pasiektas Dievo tikslas. Sinajaus papėdėje, kur žmonės išskleidė savo palapines, stovėjo debesies stulpas, vedęs juos kelyje. Ugnies stulpas naktimis užtikrino dieviškąją apsaugą; o kol žmonės miegodavo, ant stovyklos tyliai krisdavo dangaus duona. Kita vertus, rūsčiai dunksančios milžiniškos, dantytos kalnų viršūnės liudijo amžiną ištvermę ir didybę. Žmogus jautėsi neišmanėlis ir silpnas akivaizdoje To, kuris „svarstyklėmis pasvėrė kalnus ir svertuvu — kalvas” (Izaijo 40, 12) . Čia, apreikšdamas Savąją šlovę, Dievas stengėsi padaryti Izraeliui neišdildomą įspūdį Savo charakterio šventumu bei reikalavimais ir didžiule kalte, kurią žmonijai užtraukė nuodėmė.Ug 38.3

Tačiau žmonės buvo vangūs mokytis. Jiems, Egipte pripratusiems prie materialių dievybės simbolių ir tų pačių - paties žemiausio lygio, buvo sunku suvokti Neregimojo egzistavimą ar charakterį. Dievui pagailo izraelitų dėl jų silpnumo, todėl Jis suteikė jiems Savo Artumo simbolį. „Tepadaro jie Man šventyklą, - pasakė Jis, - idant galėčiau gyventi tarp jų“ (Išėjimo 25, 8) .Ug 39.1

Mozei buvo liepta šventykloje, kuri turėjo tapti Dievo buveine, viską padaryti pagal dangiškąjį pavyzdį. Dievas pasišaukė jį ant kalno bei apreiškė dangiškuosius dalykus, pagal kuriuos turėjo būti pastatyta šventykla.Ug 39.2

Taigi Izraeliui, kurį Dievas išsirinko Savo buveinei pastatyti, Jis apreiškė Savo šlovingojo charakterio idealą. Kai ant Sinajaus kalno buvo duotas Įstatymas ir kai Dievas praėjo pro Mozę skelbdamas: „Viešpats, Viešpats, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės ” (Išėjimo 34, 6) , izraelitams buvo parodytas pavyzdys.Ug 39.3

Tačiau patys savaime šio idealo jie negalėjo pasiekti. Apreiškimas ant Sinajaus galėjo tik atskleisti, kokie jie bejėgiai ir reikalingi pagalbos. Kitą pamoką turėjo išdėstyti šventykla per savo aukojimo tarnystę - pamoką apie nuodėmių atleidimą ir per Gelbėtoją į gyvenimą ateisiantį paklusnumą. Per Kristų turėjo būti įgyvendintas tikslas, kurį simbolizavo šventykla - tas šlovingas pastatas, kurio sienos spindėjo auksu ir žaižaravo visomis vaivorykštės spalvomis, kurio užuo-laidos ataustos kerubais, šventykla, kurioje visa persmelkia nuolat deginamų smilkalų aromatas, kurios kunigai vilki nepriekaištingai baltus rūbus ir giliai viduje, paslaptingoje vietoje, virš malonės sosto, tarp dviejų nusilenkusių garbinančių angelų skulptūrų, buvo Švenčiausiojo šlovė. Visu tuo Dievas norėjo parodyti Savo tautai, koks yra Jo tikslas žmogaus sielai. Daug vėliau tą patį tikslą išsakė Šventosios Dvasios įkvėptas apaštalas Paulius: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla — tai jūs!” (1 Korintiečiams 3, 16.17) Ug 40.1

Didžiulė privilegija ir garbė buvo suteikta Izraeliui - paruošti šventyklą; milžiniška buvo ir atsakomybė. Neapsakomo grožio statinį, reikalaujantį brangiausių medžiagų ir didžiulių meninių sugebėjimų, dykumoje turėjo pastatyti tauta, ką tik pabėgusi iš vergijos. Tai atrodė neįveikiama užduotis. Tačiau Tas, kuris pateikė pastato planą, stojo bendradarbiauti su statytojais.Ug 41.1

„Viešpats kalbėjo Mozei: ‘Štai Aš vardu pašaukiau Hūro sūnaus Ūro sūnų Becalelį iš Judo giminės, pripildžiau jį dieviškos dvasios — išminties, proto pažinimo ir sugebėjimo gaminti dirbinius [...]. Be to, prie jo priskyriau Ahisamacho sūnų Oholiabą iš Dano giminės ir į kiekvieno išmanančio širdį įdėjau išmintį, kad jie galėtų padaryti visa, ką tau įsakiau” (Išėjimo 31, 1—6) .Ug 41.2

Kokia tai buvo amatų mokykla dykumoje, va-dovaujama Kristaus ir Jo angelų!Ug 41.3

Statant bei įrengiant šventyklą turėjo dirbti visi žmonės. Tai buvo darbas ir protui, ir rankoms. Reikėjo daugybės medžiagų, ir visi buvo paraginti prisidėti tiek, kiek nori jų širdis.Ug 41.4

Taip triūsdami bei aukodamiesi, izraelitai mokėsi bendradarbiauti su Dievu ir vienas su kitu. Be to, jie turėjo bendradarbiauti ir statant dvasinį pastatą - Dievo šventyklą sieloje.Ug 41.5

Nuo pat kelionės iš Egipto pradžios, Dievo tauta buvo mokoma bei drausminama . Laikina organizacija buvo sukurta netgi dar prieš išeinant iš Egipto - žmonės buvo suburti į grupeles, turėjo paskirtus vadovus. Prie Sinajaus toji organizacija buvo patobulinta. Griežta tvarka, atsispindinti visuose Dievo darbuose, turėjo tapti pagrindu hebrajų religiniam tarnavimui. Dievas buvo autoritetas ir valdžia, Jo atstovas Mozė turėjo Jo vardu leisti įstatymus. Tada ėjo septyniasdešimties seniūnų taryba, paskui - kunigai ir tautos vadai, žemiau už juos buvo „tūkstantininkai, šimtininkai, penkiasdešimtininkai, dešimtininkai” (Skaičių 11, 16.17; Pakartoto Įstatymo 1, 15) ir pagaliau specialioms pareigoms paskirti tarnautojai. Stovykla buvo suplanuota tam tikra tvarka: per vidurį buvo šventykla, Dievo buveinė, aplinkui - kunigų ir le-vitų palapinės. Už jų pagal savo papročius įsikūrė visos giminės.Ug 41.6

Buvo nustatytos griežtos švaros taisyklės . Žmonės mielai jų laikėsi - ne tik dėl to, kad tai buvo naudinga sveikatai, bet ir todėl, jog tai buvo viena iš sąlygų, norint išsaugoti savo tarpe Šventojo Artumą. Su dievišku autoritetu Mozė jiems paskelbė: „Kadangi Viešpats, tavo Dievas, vaikščioja tavo stovykloje, gelbėdamas tave [...], tavo stovykla turi būti šventa” (Pakartoto Įstatymo 23, 15) .Ug 42.1

Izraelitų ugdymas apėmė visus jų gyvenimiškus įpročius. Dievas rūpinosi viskuo, kas siejosi su jų gerove, ir tai aprėpė dieviškasis Įstatymas. Net tiekdamas maistą, Dievas stengėsi, kad jis būtų žmonėms maksimaliai naudingas. Mana, kuria Jis maitino izraelitus dykumoje, buvo tokia, kad palaikė jų fizines, protines ir dorovines jėgas . Nors daugelis maištavo prieš dietos apribojimą ir ilgėjosi tų laikų, kai, pasak jų pačių, jie sėdėjo „prie mėsos puodų ir prisivalgę duonos iki soties” (Išėjimo 16, 3) , vis dėlto išmintis, su kuria Dievas parinko jiems maistą, buvo apvainikuota taip, jog jie negalėjo paprieštarauti. Nepaisant gyvenimo dykumoje sunkumų, nė vienoj jų giminėj nebuvo paliegėlių.Ug 42.2

Visose izraelitų kelionėse kelią turėjo rodyti Sandoros Skrynia, kurioje buvo laikomas Dievo Įstatymas. Nusileidęs debesies stulpas parodydavo, kur reikia sustoti ir įsirengti stovyklą. Kol debesis būdavo virš šventyklos, jie gyvendavo stovykloje. Vos tik jis pakildavo, kelionė tęsėsi. Ir sustojimą, ir išvykimą lydėjo karštas kreipimasis į Dievą. „Kai tik Sandoros Skrynia būdavo pakeliama kelionei, Mozė sakydavo: ‘Pakilk, Viešpatie! Tebūna išsklaidyti Tavo priešai [...]’. O kai tik ji būdavo padedama poilsio, jis sakydavo: ‘Sugrįžk, Viešpatie, prie nesuskaitomų Izraelio tūkstančių!’” (Skaičių 10, 35.36) Ug 43.1

Keliaudami per dykumą, daug svarbių pamokų žmonės įsisavino per giesmes . Išvaduotus iš faraono kariuomenės, visus izraelitus suvienijo triumfo giesmė. Toli per dykumą ir jūrą sklido džiugus priegiesmis, ir kalnai atkartojo šlovinimo žodžius: „Giedokite Viešpačiui, nes Jis šlovingai nugalėjo“(Išėjimo 15, 21) . Kelionėje ši giesmė skam-bėjo dažnai, džiugindama širdis bei ugdydama piligrimų tikėjimą. Instrumentinės muzikos lydima giesmė atkartojo Dievo nurodymus - ant Sinajaus duotus įsakymus, Dievo malonės pažadus ir Jo nuostabius darbus dėl jų išlaisvinimo. Ji padėjo žmonėms suvienyti savo balsus šlovinant Dievą ir žengti į priekį. Jų mintys pakildavo nuo kelionės išbandymų ir sunkumų, nurimdavo maištinga, nenuorama dvasia, giliai atminty nusėsdavo tiesos principai ir stiprėjo tikėjimas. Veiksmų derinimas mokė tvarkos ir vienybės, žmonės labiau priartėdavo prie Dievo ir vieni prie kitų.Ug 43.2

Apie Dievo bendravimą su izraelitais per ketu-riasdešimt klajonių dykumoje metų Mozė pasakė: „Viešpats, tavo Dievas, baudžia tave, kaip žmogus baudžia savo sūnų, [...] idant padarytų tave nuolankų, bandydamas sužinoti, kas tavo širdyje, ar tu laikysiesi Jo įsakymų, ar ne” (Pakartoto Įstatymo 8, 5. 2). „Jis rado jį dykumoje — tyruose vaitojančios dykumos. Priglobė jį, rūpinosi, saugojo kaip Savo akies vyzdį. Kaip erelis drąsina savo jauniklius, plazdendamas virš lizdo, taip Jis išskleidė Savo sparnus ir, paėmęs jį, nešė pirmyn ant Savo sparnų. Vienas Viešpats jį tevedė, nebuvo su juo jokio svetimo dievo” (Pakartoto Įstatymo 32, 10—12). „Jis atminė Savo šventąjį pažadą ir Savo tarną Abraomą. Taip Jis vedė besidžiaugiančią Savo tautą, džiugią giesmę giedančius Savo išrinktuosius. Jis davė jiems kitų tautų žemes, ir jie paveldėjo žmonių triūso vaisius, kad paklustų Jo įstatams ir laikytųsi Jo įsakymų! ” (Psalmyno 105, 42—45) Ug 44.1

Dievas suteikė Izraeliui visas galimybes, visas privilegijas, kad jie garbintų Jo vardą ir taptų pa-laiminimu kitoms tautoms. Jeigu jie vaikščiosią paklusnumo keliais, Jis prižadėjo, kad „viršum visų Savo sukurtų tautų Jis išaukštins tave gyriumi, garsu bei garbe [...]. Matys visos žemės tautos, kad esi vadinamas Viešpaties vardu, ir bijos tavęs. [...] Iš tikrųjų išmintingi ir protingi yra žmonės šios didelės tautos!” (Pakartoto Įstatymo 26, 19; 28, 10; 4, 6) Ug 45.1

Izraeliui duotuose įstatymuose aiškiai išdėstytas nurodymas ugdymo klausimu . Ant Sinajaus kalno Dievas apsireiškė Mozei kaip „gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės“(Išėjimo34, 6) . Šių Jo Įstatyme įkūnytų principų Izraelio tėvai ir motinos turėjo mokyti savo vaikus. Įkvėptas Dievo, Mozė jiems skelbė: „Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi” (Pakartoto Įstatymo 6, 6.7) .Ug 45.2

Šių dalykų turėjo būti mokoma ne kaip sausos teorijos. Tie, kurie nori perteikti tiesą, patys turi praktikuoti jos principus. Tik atspindėdami Dievo charakterį savo pačių gyvenimo teisumu, kilnumu ir nesavanaudiškumu, jie gali daryti įspūdį kitiems .Ug 45.3

Tikras ugdymas nėra per prievartą brukami nurodymai nepasirengusiam ir neimliam protui. Proto galios turi būti prabudintos, pažadintas susidomėjimas. Tam ir yra skirti Dievo sukurtieji mokymo metodai. Tas, kuris sukūrė protą bei jo veikimo dėsnius, pagal juos pasirūpino ir mąstymo raida. Namuose ir šventykloje, per gamtos ir meno vaizdus, darbuose ir šventėse, šventame pastate ir per atmintinus akmenis, per nesuskaičiuojamas apeigas bei simbolius Dievas mokė Izraelį Savo principų bei išsaugojo atmintį apie Savo nuostabius darbus. Jo duotieji nurodymai lavino protus bei širdis .Ug 46.1

Išrinktosios tautos ugdymo pamatą sudarė nuostata, kad Dieve sutelktas gyvenimas yra visavertis gyvenimas . Jis pasistengia patenkinti kiekvieną Savo duotą troškimą, siekia lavinti kiekvieną Savo suteiktą sugebėjimą.Ug 46.2

Visokeriopo grožio Kūrėjas, pats mėgdamas tai, kas gražu, stengiasi patenkinti ir Savo vaikų grožio poreikį. Be to, Jis rūpinasi jų visuomeniniais poreikiais, tomis gerumo ir pagalbos bendrijomis, kurios taip daug nuveikia, ugdydamos užuojautą, nuskaistindamos ir sušvelnindamos gyvenimą.Ug 46.3

Kaip ugdymo priemonė, svarbią vietą užėmė Izraelio šventės . Kasdieniame gyvenime šeima buvo ir mokykla, ir Bažnyčia, o tėvai - pasaulietinių ir religinių dalykų mokytojai. Tačiau tris kartus per metus, skirtingais sezonais, buvo paskirti laikotarpiai visuomeniniam bendravimui ir pamaldoms. Šie susirinkimai buvo pradėti rengti Šilojyje, paskui vyko Jeruzalėje. Buvo reikalaujama, kad dalyvautų tik tėvai ir sūnūs, tačiau niekas nenorėjo praleisti progos pasilinksminti, ir pagal galimybes atvykdavo visa šeima. Svetingumu dalijosi ir prašalaitis, ir levitas, ir skurdžius.Ug 46.4

Paprasta, patriarchališka kelionė į Jeruzalę ir nuostabų pavasarį, ir turtingą vidurvasarį, ir šlovingą derlių brandinantį rudenį buvo tikras malonumas. Nuo žilagalvio senolio iki mažo vaiko jie suplūsdavo su padėkos aukomis susitikti su Dievu Jo šventojoje buveinėje. Kelionėje hebrajų vaikams būdavo pasakojami praeity nutikę įvykiai, istorijos, kurias vis dar mėgo ir jauni, ir seni. Skambėdavo giesmės, kurios džiugino ir klajonių po dykumą laikais. Buvo kartojami Dievo įsakymai, ir per palaimintą gamtos veikimą bei malonų žmonių bendravimą jie visam laikui įsitvirtindavo vaikų ir jaunuolių atminty.Ug 47.1

Jeruzalėje vykstančios Paschos apeigos - vakarinis susirinkimas, strėnas apsijuosę vyrai, avintys batus, paskubomis paruošti užkandžiai, ėriukas, nerauginta duona, karčios žolelės, rūsti tyla klausantis pasakojimo apie krauju apšlakstytas staktas, mirtį sėjantį angelą bei didįjį žygį iš vergijos šalies - visa tai audrino vaizduotę ir jaudino širdį.Ug 47.2

Palapinių, arba Derliaus nuėmimo, šventė su sodo ir lauko gėrybių aukomis, savaitę laiko trunkančiu gyvenimu iš medžio šakų padarytose palapinėse, bendravimu, šventomis atmintinomis pamaldomis bei dosniu svetingumu, rodomu Dievo darbininkams, šventyklos levitams bei Jo vaikams, pašaliečiams ir vargšams, pripildydavo visų širdis dėkingumo Tam, kuris apvainikavo metus Savo gerumu ir palaimino žemę vaisingumu.Ug 47.3

Štai taip, kupinas pasišventimo, Izraelyje kasmet praslinkdavo visas mėnuo. Tuo laikotarpiu žmonės niekuo nesirūpino, nedirbo ir pilna to žodžio prasme atsiduodavo ugdymo tikslams.Ug 48.1

Paskirdamas Savo tautai paveldą, Dievas norėjo išmokyti juos, o per juos - ir būsimąsias kartas, teisingų principų, kaip prižiūrėti savo žemę. Kanaano kraštas buvo padalytas visai tautai, išskyrus levitus, šventyklos tarnus. Nors vienam sezonui žmogus galėjo prarasti savo nuosavybę, niekas negalėjo sutrukdyti jo vaikams paveldėti turtą. Praradęs žemę, jis bet kuriuo metu galėjo ją išpirkti. Kas septyneri metai buvo dovanojamos skolos, o penkiasdešimtaisiais, arba jubiliejiniais, metais visa žemė grįždavo pirminiam savininkui. Taip kiekvienai šeimai buvo užtikrinta nuosavybė, todėl Izraelis buvo apsaugotas nuo tokių kraštutinumų, kaip perteklius arba skurdas .Ug 48.2

Paskirstydamas Savo žmonėms žemę, Dievas parūpino jiems, kaip ir Edeno gyventojams, nau-dingiausią užsiėmimą - prižiūrėti augalus bei gyvūnus . Kas septintus metus buvo nutraukiami visi žemės ūkio darbai, žemė paliekama pūdymauti, o jos atsitiktiniai produktai išdalijami vargšams. Tai buvo dar viena iš ugdymo sąlygų, suteikianti galimybę daugiau pasimokyti, bendrauti tarpusavyje, pašlovinti Dievą ir parodyti geranoriškumą, kurį gyvenimo rūpesčiai bei darbai taip dažnai užgoždavo.Ug 48.3

Jeigu šiandieniniame pasaulyje būtų laikomasi nuosavybės paskirstymą reguliuojančių Dievo įstatymų, žmonių gyvenimo sąlygos būtų visiškai kitokios! Šių principų laikymasis padėtų išvengti siaubingų blogybių, kurios visais laikais kildavo dėl to, kad turtuoliai engė vargšus, o vargšai nekentė turtingųjų. Nors tai galbūt trukdytų sukaupti didžiulį kapitalą, tačiau užkirstų kelią dešimčių tūkstančių žmonių, kurių menkai apmokamas triūsas reikalingas sukrauti tokius milžiniškus turtus, tamsumui bei degradacijai. Tai padėtų taikiai išspręsti problemas, kurios dabar grasina pasauliui anarchija ir kruvinomis skerdynėmis.Ug 49.1

Visų savo pajamų - ar tai būtų sodo ar daržo derlius, kaimenės prieaugis, proto ar rankų darbo vaisiai, - dešimtinės atidavimas Dievui bei antrosios dešimtinės skyrimas skurstančiųjų reikmėms bei kitiems geriems tikslams, turėjo nuolat priminti žmonėms, kad Dievas yra visa ko Savininkas ir kad jie gali būti Jo palaiminimų šaltinis . Toks ugdymas turėjo išnaikinti visą siaurą savanaudiškumą, diegti plačias pažiūras bei lavinti kilnų charakterį.Ug 49.2

Dievo pažinimas, bendravimas su Juo mokantis ir dirbant, panašėjimas į Jį savo charakteriu turėjo būti Izraelio ugdymo šaltinis, būdas bei tikslas - ugdymo, kurį Dievas patikėjo tėvams, o šie turėjo taikyti jį savo vaikams .Ug 50.1

*****

Palaiminti kitus,
gerumo atkeliant vartus,
ne vien tik žodžiais gerbti ir mylėti,
per ūkanas Dievu pasitikėti,
didžiausiam būti, nuolankiai tarnaujant,
ir tartum lapui rudenį numirti prigimčiai senai,
atgimti lyg pavasarį — iš Dvasios ir vandens — iš naujo,
gyvenant laikinai, gyventi taip, kad liktum amžinai...Ug 50.2

Romualda Adomaitytė—Chabarina

PAVYZDŽIAI

Pranašų mokyklos