VOS tik Izraelyje būdavo įgyvendintas Dievo sukurtasis planas, jo rezultatai liudijo apie jo Autorių. Tačiau daugelyje šeimų Dievo skirtasis lavinimas ir pagal jį išugdyti charakteriai retai būdavo panašūs. Dievo planas buvo vykdomas tik iš dalies ir netobulai. Per savo netikėjimą ir Viešpaties nurodymų nepaisymą izraelitai apsupo save pagundomis, kurioms mažai kas turėjo jėgų atsispirti. Kanaano žemėje „jie neišnaikino tautų, kaip Viešpats buvo jiems įsakęs, bet susimaišė vedybomis su svetimtaučiais ir mokėsi daryti, kaip šie darė. Dievo tauta tarnavo stabams, ir jie virto jiems pinklėmis“. Jų širdis nebuvo teisi prieš Dievą, „jie nepasitikėjo Jo Sandora. Bet Dievas iš Savo gailestingumo atleisdavo kaltę ir jų nesunaikindavo; dažnai Jis sutramdydavo Savo pyktį [...]. Jis atmin-davo, kad jie tik trapūs žmonės, lyg praeinantis vėjo dvelktelėjimas” (Psalmyno 106, 34-36; 78, 37.39) . Tėvai ir motinos Izraelyje tapo abejingi savo pareigai prieš Dievą, abejingi savo pareigai prieš vaikus. Dėl neištikimybės Dievui savo namuose bei stabmeldiškos įtakos daugelis hebrajų jaunuolių gavo visiškai kitokį išsilavinimą, nei jiems buvo numatęs Dievas. Jie išmoko pagoniškų dalykų.Ug 51.1

Reaguodamas į šią vis didėjančią blogybę, Dievas parūpino tėvams dar vienus pagalbininkus ugdymo darbe. Nuo seniausių laikų pranašai buvo laikomi Dievo paskirtais mokytojais . Aukščiausia prasme, pranašas buvo žmogus, kuris kalbėjo tiesiogiai įkvėptas, perteikdamas žmonėms iš Dievo gautąją žinią. Tačiau šiuo vardu buvo vadinami ir tie, kurie, nors ir nebuvo įkvėpti taip tiesiogiai, tačiau buvo Dievo pašaukti aiškinti tautai apie Dievo darbus bei kelius. Tokių mokytojų grupės parengimui Viešpaties įsakymu Samuelis įkūrė pranašų mokyklas.Ug 52.1

Šios mokyklos turėjo pasitarnauti kaip užtvara plačiai sklindančioms nedorybėms, užtikrinanti protinę ir dvasinę jaunimo gerovę bei skatinanti tautos klestėjimą, aprūpindama ją žmonėmis, kvalifikuotais veikti Dievo baimėje kaip vadovai ir patarėjai. Šiuo tikslu Samuelis subūrė jaunus pasišventusius, protingus ir norinčius mokytis žmones. Jie buvo vadinami pranašų sūnumis. Jiems tyrinėjant Dievo Žodį bei Jo darbus, Jo gyvybę teikianti jėga pažadindavo proto ir sielos energingumą, ir mokiniai gaudavo išminties iš aukštybių. Šie mokytojai ne tik išmanė dieviškąją tiesą, bet ir patys mėgavosi bendryste su Dievu ir buvo ypa-tingai apdovanoti Jo Dvasia. Žmonės juos gerbė ir jais pasitikėjo - ir dėl jų mokymo, ir dėl pasišventimo. Samuelio laikais buvo dvi tokios mokyklos: viena - Ramoje, pranašo namuose, kita - Kirjat Jearimuose. Vėliau jų atsirado ir daugiau.Ug 52.2

Šiose mokyklose mokiniai išsilaikė patys - dirbo žemę, užsiiminėjo įvairiais amatais. Izraelyje tai nebuvo nei keista, nei žema. Priešingai, buvo laikoma nuodėme leisti vaikams augti be jokio naudingo darbo . Kiekvienas jaunuolis - nesvarbu, turtingi jo tėvai ar vargšai, - išmokdavo kokį nors amatą. Praktinio gyvenimo pažinimas buvo laikomas būtinas ir labai naudingas net tiems, kurie buvo rengiami šventajai tarnystei. Daugelis mokytojų užsidirbdavo pragyvenimui savo rankomis.Ug 53.1

Ir mokykloje, ir namuose paprastai buvo mokoma žodžiu; tačiau jaunimas išmokdavo skaityti ir hebrajų raštus - Senojo Testamento pergamento ritiniai visada buvo jiems prieinami tyrinėti. Šiose mokyklose daugiausia buvo mokoma Dievo Įstatymo, Mozei duotųjų nurodymų, šventosios istorijos, sakralinės muzikos ir poezijos. Šventosios istorijos raštuose buvo ieškoma Jehovos pėdsakų. Buvo atkreipiamas dėmesys į didžiąsias tiesas, kurias išreiškė tarnystės šventykloje simboliai, tikėjimu buvo suvokiamas pagrindinis visos tos sistemos objektas - Dievo Avinėlis, kuris turėjo sunaikinti pasaulio nuodėmę. Buvo puoselėjama pasišventimo dvasia . Mokiniams ne tik buvo diegiama pareiga melstis - jie buvo mokomi, kaip melstis, kaip artintis prie savo Kūrėjo, kaip ugdytis tikėjimą Juo ir kaip suprasti Jo Dvasios pamokymus bei jiems paklusti. Pašventintas protas iškeldavo iš Dievo lobyno senus ir naujus dalykus, o Dievo Dvasia apsireikšdavo pranašystėse bei šventose giesmėse.Ug 53.2

Šios mokyklos buvo viena iš veiksmingiausių priemonių skatinti teisumą, kuris „išaukština tautą” (Patarlių 14, 34). Jos gerokai prisidėjo dedant pamatus tam nuostabiam klestėjimui, kuriuo išsiskyrė Dovydo ir Saliamono valdymas.Ug 54.1

Pranašų mokyklose buvo mokoma tų pačių principų, kurie formavo Dovydo charakterį ir jo gyvenimą. Jo mokytojas buvo Dievo Žodis. „Iš Tavo įsakų įgyju išminties, — sakė jis. — Širdimi stengiuosi vykdyti Tavo įstatus” (Psalmyno 119, 104.112) . Būtent dėl to Viešpats pavadino Dovydą „vyru pagal Savo širdį” (Apaštalų darbų 13, 22) ir dar jauną pašaukė jį į sostą.Ug 54.2

Dieviškojo ugdymo metodo vaisiai regimi ir ankstyvajame Saliamono gyvenime. Jaunasis Sa-liamonas pasuko tuo pačiu keliu, kaip ir Dovydas. Jis prašė Dievo to, kas svarbiau už visas žemiškas gėrybes, - išmintingos ir nuovokios širdies. Ir Viešpats suteikė jam ne tik tai, ko jis norėjo, bet ir tai, ko Saliamonas nesiekė, - turtus bei garbę. Jo galinga įžvalga, jo platus išprusimas, jo šlovingas valdymas stebino pasaulį.Ug 54.3

Valdant Dovydui ir Saliamonui, Izraelis pasiekė savo didybės aukštumas. Išsipildė Abraomui duotasis ir per Mozę pakartotas pažadas: „Jei jūs ištikimai laikysitės viso šio įsakymo, kurį jums duodu, mylėdami Viešpatį, savo Dievą, eidami visais Jo keliais ir laikydamiesi Jo, Viešpats išvarys visas šias tautas pirma jūsų, ir paveldėsite už save didesnes ir galingesnes tautas. Kiekviena vieta, į kurią įkelsite koją, jums priklausys; jūsų žemė drieksis nuo dykumos ligi Libano ir nuo Eufrato upės ligi Vakarų jūros. Niekas nepajėgs jums priešintis” (Pakartoto Įstatymo 11, 22—25) .Ug 54.4

Tačiau šiame klestėjime slypėjo pavojus. Nuodėmė, kurią savo gyvenimo pabaigoje padarė Dovydas, nors jis už ją nuoširdžiai atgailavo ir buvo griežtai nubaustas, suteikė tautai drąsos pažeidinėti Dievo įsakymus. Ir Saliamono gyvenimą po taip daug žadėjusio rytmečio aptemdė atsimetimas nuo Dievo. Politinės valdžios troškimas ir savęs išaukštinimas paskatino vienytis su pagonių tautomis. Taršišo sidabras ir Ofyro auksas buvo sukaupti vienybės aukomis, išduodant šventąsias tiesas. Bendravimas su stabmeldžiais, santuokos su pagonėmis sugadino jo tikėjimą. Taip buvo sugriautos Dievo pastatytos užtvaros, saugojusios Jo tautą, ir Saliamonas pasinėrė į netikrų dievų garbinimą. Alyvų kalno papėdėje, priešais Jehovos šventyklą iškilo gigantiški stabai bei aukurai pagonių dievybėms. Praradęs ištikimybę Dievui, Saliamonas neteko ir savo didybės. Jo įžvalgus protas apsiblausė. Nebeliko nuoširdžios, protingos jo ankstyvojo valdymo dvasios. Išdidumas, ambicijos, išlaidavimas ir pataikavimas savo silpnybėms davė žiaurumo ir prievartos vaisių. Tas, kuris buvo teisingas, gailestingas, dievobaimingas valdovas, tapo priespaudą pamėgusiu tironu. Tas, kuris pašventindamas šventyklą meldėsi, kad jo tautos širdys būtų besąlygiškai atiduotos Viešpačiui, dabar tapo jų gundytoju. Saliamonas susikompromitavo pats, užtraukė gėdą Izraeliui ir paniekino Dievą.Ug 55.1

Tauta, kuria jis taip didžiavosi, nusekė paskui jį. Nors vėliau jis atgailavo, bet ši atgaila neapsaugojo nuo jo pasėto blogio įsišaknijimo. Drausmė ir ugdymas, kuriuos Dievas buvo paskyręs Izraeliui, turėjo visose gyvenimo srityse išskirti juos iš kitų tautų. Šis išskirtinis bruožas, kurį derėjo laikyti ypatinga privilegija ir palaiminimu, jiems tapo nepageidautinas. Paprastumą ir susivaldymą, būtiną geriausiam išsilavinimui, jie siekė pakeisti pagoniškų tautų pamėgta pompastika bei nuolaidžiavimu savo ydoms. Jie panūdo būti kaip „vi-sos tautos” (1 Samuelio 8, 5) . Dieviškasis ugdymo planas buvo nustumtas į šalį, Dievo autoritetas pamintas.Ug 56.1

Atsižadėjus Dievo kelių dėl žmogaus kelių, prasidėjo Izraelio žlugimas . Jis tęsėsi tol, kol žydai tapo tų pačių tautų, kurių papročius jie perėmė, aukomis.Ug 56.2

Izraelio vaikai kaip tauta nepriėmė tų gėrybių, kurias Dievas norėjo jiems duoti. Jie neįvertino Viešpaties tikslo ir nepanoro bendradarbiauti jį įgyvendinant. Tačiau, nors atskiri asmenys ar tautos gali atsiriboti nuo Dievo, Jo tikslas tiems, kurie Juo pasitiki, lieka nepakitęs. „Visa, ką Dievas daro, išliks amžinai” (Mokytojo 3, 14) .Ug 56.3

Nors egzistuoja skirtingi išsivystymo lygiai ir skirtingos Dievo jėgos apraiškos, patenkinančios žmonių reikmes įvairiais laikotarpiais, Dievo darbas visą laiką toks pat. Mokytojas yra tas pats. Dievo charakteris ir Jo planas nesikeičia. Jame „nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų“ (Jokūbo 1, 17).Ug 57.1

Tai, ką patyrė Izraelis, užrašyta mums pamokyti. „Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje” (1 Korintiečiams 10, 11) . Mūsų, kaip ir senovės Izraelio, ugdymo sėkmė priklauso nuo ištikimybės vykdant Kūrėjo planą. Ištikimybė Dievo Žodžio principams mums atneš tokius pat didžiulius palaiminimus, kaip kad būtų atnešusi senovės hebrajams .Ug 57.2

*****

Izraelio ugdymas

Garsių žmonių gyvenimas