DIEVO siųstuoju Mokytoju Dangus dovanojo žmonėms visa, ką turėjo geriausia ir di-dingiausia. Tas, kuris stovėjo Aukščiausiojo tarybose, kuris gyveno pačioje Amžinojo šventykloje, buvo išrinktas, kad asmeniškai atskleistų žmonijai Dievo pažinimą.Ug 83.3

Per Kristų atsklido visi dieviškosios šviesos spinduliai, kada nors pasiekę nupuolusį pasaulį. Tai Jis kalbėjo per kiekvieną, kuris per visą šimtmečių istoriją skelbė žmonėms Dievo Žodį. Žymiausių ir kilniausių širdžių pasiekimai Žemėje - tai Jėzaus atspindžiai. Juozapo tyrumas ir geranoriškumas, Mozės tikėjimas, nuolankumas ir kantrybė, Eliziejaus tvirtumas, Danieliaus kilnumas bei ryžtas, Pauliaus įkarštis ir pasiaukojimas - visuose šiuose žmonėse, kaip ir kituose, gyvenusiuose Žemėje, pasireiškusios protinės ir dvasinės jėgos tebuvo Jo šlovės švytėjimo atspindžiai. Jame grūdi tobulas idealas.Ug 83.4

Kad atskleistų šį idealą, kaip vienintelį teisingą siektiną matą; kad parodytų, kuo gali tapti kiekvienas žmogus; kuo žmoguje apsigyvenus Dievui gali tapti visi Jį priėmusieji - dėl to Kristus atėjo į pasaulį. Jis atėjo parodyti, kaip turėtų būti ugdomi žmonės, kad tiktų tapti Dievo vaikais; kaip būdami Žemėje jie turi įgyvendinti Dangaus principus ir gyventi dangiškąjį gyvenimą .Ug 84.1

Didžiausia Dievo dovana buvo suteikta tam, kad būtų patenkintas didžiausias žmogaus poreikis. Šviesa pasirodė tada, kai pasaulio tamsa buvo juodžiausia. Dėl klaidingo mokymo žmonių protai jau seniai buvo nusigręžę nuo Dievo. Vyraujančiose švietimo sistemose dieviškojo apreiškimo vietą buvo užėmusi žmogiška filosofija. Vietoj Dangaus duotojo tiesos mato, žmonės vadovavosi savo pačių susikurtais kriterijais. Jie nusigręžė nuo gyvybės Šviesos ir nužingsniavo, pasišviesdami savo pačių kurstomos ugnies kibirkštimis.Ug 84.2

Atsiskyrus nuo Dievo, kuris vienintelis teikė žmonijai jėgą, jų stiprybė tapo silpnybe. Jie nesugebėjo pasiekti net savo pačių kriterijų. Tikro tobulumo ilgesį jie maldė išore ir apsimetinėjimu. Panašumas išstūmė tikrovę.Ug 84.3

Kartkartėm atsirasdavo mokytojai, kurie kreipdavo žmonių dėmesį į tiesos Šaltinį. Vėl būdavo sugrąžinami teisingi principai, tad žmonių gyvenimas liudijo apie atgautą jėgą. Tačiau šios pastangos trukdavo neilgai. Esamos blogybės trumpam būdavo suvaldytos, tačiau nuopuolis išlikdavo. Reformatoriai buvo kaip tamsoje suspindusi šviesa; bet ir jie negalėjo jos išsklaidyti. Pasaulis „labiau mylėjo tamsą nei šviesą” (Jono 3, 19).Ug 84.4

Kai Kristus atėjo į Žemę, žmonija, jau atrodė, pasieks savo žemiausią nuopuolio ribą. Buvo pa-niekinti net patys visuomenės pamatai. Gyvenimas tapo netikras, dirbtinis. Žydai, netekę Dievo Žodžio jėgos, skleidė pasaulyje protą paralyžiuojančias bei sielą marinančias tradicijas ir prasimanymus. Dievo garbinimą „Dvasia ir tiesa” pakeitė žmonių garbinimas nesibaigiančiu jų pačių sukurtu apeigų maratonu. Visame pasaulyje visos religijos sistemos po truputį prarado įtaką protui ir sielai. Pasipiktinę melu ir prasimanymais, trokšdami leistis į apmąstymus, žmonės persismelkė neištikimybe ir materializmu. Negalvodami apie amžinybę, jie gyveno šia diena.Ug 85.1

Nustoję pripažinti Dievą, jie nustojo gerbti ir žmogų. Tiesa, garbingumas, sąžiningumas, pasitikėjimas, užuojauta nyko šioje Žemėje. Nepasotinamas godumas ir protą temdančios ambicijos gimdė nepasitikėjimą. Mintys apie pareigą, apie stipriųjų pareigą silpniesiems, apie žmogiškąjį orumą ir žmonių teises buvo atmestos kaip tušti svaičiojimai ar nesąmonės. Eiliniai žmonės buvo laikomi gyvuliais, ant kurių galima krauti naštas, įrankiais ar priemone ambicingųjų tikslams pasiekti. Turtas ir valdžia, atsipalaidavimas ir pataikavimas savo įnoriams buvo laikomi didžiausiu gėriu. Tą amžių charakterizavo fizinis nuopuolis, protinis sąstingis ir dvasinė mirtis.Ug 85.2

Kaip žmonių piktos aistros bei tikslai išstūmė Dievą iš jų minčių, taip Jo užmarštis dar labiau stūmė juos blogio link. Nuodėmę pamilusi širdis savaip įsivaizdavo Dievą, ir ši samprata tik stiprino nuodėmės įtaką. Pataikaudami sau, žmonės pradėjo manyti, kad Dievas toks, kaip ir jie, - kad Jo tikslas yra pašlovinti Save, o Jo reikalavimai tenkina Jo paties malonumus; kad tai Esybė, kuri žmones išaukština arba pražudo, priklau-somai nuo to, padeda jie ar trukdo Jam siekti Jo savanaudiškų tikslų. Žemesnėms klasėms Aukš-čiausiasis beveik nesiskyrė nuo jų engėjų, tik buvo galingesnis už juos. Tokios idėjos formavo visas religijas. Kiekviena iš jų tebuvo pasipelnymo sistema. Dovanomis ir apeigomis maldininkai stengėsi permaldauti Dievą ir pasinaudoti Jo malone. Tokia religija, nedaranti jokios įtakos nei širdžiai, nei sąžinei, tegalėjo būti apeigų virtinė, kuri vargino žmones ir iš kurios jie troško išsivaduoti, pasinaudoję tuo, ką ji gali duoti. Taigi nevaldomas blogis vis labiau vešėjo, o dėkingumas ir gėrio troškimas tirpo. Žmonės prarado Dievo atvaizdą ir gavo jiems vadovaujančios demoniškos jėgos antspaudą. Visas pasaulis darėsi ištvirkimo kloaka.Ug 86.1

Žmonijai liko vienintelė viltis - kad į šią prieštaringų ir sugedusių elementų masę bus įmesta naujo raugo, kad žmonijai bus suteikta naujo gy-venimo jėga ir kad pasauliui bus sugrąžintas Dievo pažinimas.Ug 86.2

Atnaujinti šio pažinimo atėjo Kristus. Jis atėjo, kad paneigtų neteisingus mokymus, kuriais tvirtinusieji pažįstantys Dievą klaidingai pristatė Jį. Jis atėjo apreikšti Jo Įstatymo prigimtį ir Savo charakteriu atskleisti šventumo grožį.Ug 87.1

Kristus atėjo į pasaulį kupinas amžinybės meilės. Nušlavęs į šalį visus savo naudos siekius, kurie varžė Dievo Įstatymą, Jis parodė, jog tai meilės Įstatymas, Dievo gerumo išraiška. Jis atskleidė, jog paklusnumas Įstatymo principams lemia žmonijos laimę, o kartu ir visuomenės stabilumą - jos pagrindą ir karkasą.Ug 87.2

Dievo Įstatymas anaiptol nėra despotiški rei-kalavimai - jis duotas žmonėms kaip gynybinė užtvara, kaip skydas. Kas priima jo principus, tampa apsaugotas nuo blogio. Ištikimybė Dievui apima ištikimybę žmogui. Taigi Įstatymas saugo kiekvieno žmogaus teises ir jo individualybę. Jis neleidžia pranašesniam engti kitus, o pavaldiniui nepaklusti. Jis užtikrina žmogaus gerovę ir šiame, ir būsimajame pasaulyje. Paklusnumas užtikrina amžinąjį gyvenimą, nes išreiškia per amžius išliksiančius principus. Kristus atėjo, kad parodytų, kokie vertingi dieviškieji principai, atskleisdamas jų galią atgaivinti žmoniją. Jis atėjo pamokyti, kaip įsisavinti ir taikyti šiuos principus.Ug 87.3

Neretai žmonės viską vertina pagal išorę. Kai religija praranda savo jėgą, ji iškelia pompastiką. To meto mokytojai stengėsi įdiegti pagarbą pasipuikavimu ir pasirodymu. Jėzaus gyvenimas visam tam buvo akivaizdus kontrastas. Jo gyvenimas atskleidė, kokie beverčiai yra tie dalykai, kuriuos žmonės laikė didžiausia gyvenimo būtinybe. Gimęs kukliausioje aplinkoje, gyvenęs valstiečio namuose, valgęs paprastą maistą, padėjęs dailidės darbuose, gyvenęs tyliai, tamsioje aplinkoje, susitapatinęs su pasauliui nežinomais darbininkais, tomis sąlygomis ir toje aplinkoje Jėzus mokėsi pagal dieviškąjį ugdymo planą. Jo nedomino to meto mokyklos, kuriose buvo sureikšminamos smulkmenos ir sumenkinami svarbūs dalykai. Išsilavinimą Jis gavo tiesiai iš Dangaus paskirtųjų šaltinių: iš naudingo darbo, iš Šventojo Rašto ir gamtos, iš gyvenimo patirties - Dievo vadovėlių, kupinų žinių tiems, kurie ima juos norinčia ranka, žvelgia reginčiomis akimis ir skaito suprantančia širdimi. „Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su Juo” (Luko 2, 40).Ug 88.1

Taip pasirengęs, Jėzus išėjo atlikti Savo misijos. Kiekvienas Jo bendravimas su žmonėmis taip laimino juos ir teikė jėgų keistis, kaip pasaulis dar nebuvo regėjęs.Ug 88.2

Tas, kuris nori pakeisti žmoniją, turi ją suprasti. Žmones galima pasiekti ir pakelti tik per užuojautą, tikėjimą ir meilę. Čia Kristus iškyla kaip vyriausiasis Mokytojas; iš visų kada nors gyvenusių Žemėje Jis vienintelis tobulai suprato žmogaus sielą. „Mes juk turime ne tokį vyriausiąjį kunigą [vyriausiąjį mokytoją, mat kunigai buvo ir mokytojai], kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį. [...] Pats iškentęs gundymus, Jis gali padėti tiems, kurie yra gundomi” (Hebrajams 4, 15; 2, 18).Ug 89.1

Vienintelis Kristus pats patyrė visą sielvartą ir pagundas, kurios tenka žmonių daliai. Niekas kitas, gimęs iš moters, nebuvo taip nuožmiai persekiojamas pagundų; niekas kitas taip sunkiai nenešė pasaulio nuodėmės ir skausmo naštos. Nėra nieko kito, kurio užuojauta būtų tokia gili ir tokia švelni. Išgyvenęs viską, ką ir kiekvienas žmogus, Jis gebėjo ne tik įsijausti, bet ir jausti tai, ką jaučia visi nešantieji sunkias naštas, gundomi ir kovojantys.Ug 89.2

Kristus gyveno tuo, ko mokė. „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip Aš jums dariau”, - pasakė Jis mokiniams. - [...] kaip Aš kad vykdau Savo Tėvo įsakymus” (Jono 13, 15; 15, 10). Taigi Kristaus žodžiai tobulai iliustravo Jo gyvenimą. Maža to, Jis įkūnijo tai, ko mokė. Jo žodžiai išreiškė ne tik Jo gyvenimo patirtį, bet ir Jo charakterį. Jis ne tik mokė tiesos, bet ir Pats buvo tiesa. Būtent tai suteikė Jo mokymui jėgą.Ug 89.3

Kristus karštai priekaištavo dėl negerovių. Nebuvo antro tokio, kuris taip nekentė blogio; nebuvo antro tokio, kuris taip drąsiai jo atsižadėtų. Jau pats Jo buvimas buvo priekaištas viskam, kas neteisinga ir žema. Jo tyrumo šviesoje žmonės iš-vysdavo savo nešvarą, suprasdavo, kokie niekingi ir neteisingi jų gyvenimo tikslai. Tačiau kartu Jis juos traukė. Tas, kuris sukūrė žmogų, žinojo žmonijos vertę. Kristus pasmerkė blogį, kankinantį tuos, kuriuos Jis norėjo palaiminti ir išgelbėti. Kiekviename žmoguje, kad ir kaip nupuolusiame, Jis regėjo Dievo sūnų, tą, kuriam galima sugrąžinti privilegiją bendrauti su Dievu.Ug 89.4

„Dievas juk nesiuntė Savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas” (Jono 3, 17). Žvelgdamas į kenčiančius ir nupuolusius žmones, Kristus matė pagrindą vilčiai ten, kur buvo tik neviltis ir griuvėsiai. Jei tik žmogus suprato, kad jam reikalinga pagalba, Kristus įžvelgė galimybę jį pakelti. Gundomas, sugniuždytas, viltį praradusias ir pasirengusias pražūti širdis Jis pasitikdavo ne smerkdamas, o laimindamas.Ug 90.1

Palaiminimai buvo Jo pasveikinimas visai žmonių šeimai. Žvelgdamas į didžiulę minią, susirinkusią pasiklausyti Kalno pamokslo, Kristus, regis, akimirkai užmiršo, kad Jis ne danguje, ir kreipėsi žinomu šviesos pasaulio pasveikinimu. Iš Jo lūpų plaukė palaiminimai, kaip ilgai užgniaužto šaltinio versmė.Ug 90.2

Nusigręžęs nuo ambicingų, savimi patenkintų šio pasaulio numylėtinių, Jis skelbė palaimintus tuos, kurie, kad ir kokie dideli būtų jų poreikiai, priima Jo šviesą bei meilę. Turintiems vargdienio dvasią, liūdintiems, persekiojamiems Jis tiesė rankas sakydamas: „Ateikitepas Mane visi [...]; Aš jus atgaivinsiu!” (Mato 11, 28)Ug 91.1

Kiekviename žmoguje Kristus matė begalines galimybes. Jis regėjo žmones tokius, kokie jie gali būti, pakeisti „Viešpaties, mūsų Dievo” (Psalmyno 90, 17) malonės. Žiūrėdamas į juos su viltim, Jis įkvėpdavo viltį. Pasitikdamas juos su pasitikėjimu, Jis sukeldavo pasitikėjimą. Atskleisdamas Savyje tikrą žmogaus idealą, Jis skatino jo trokšti ir tikėti. Niekinami ir nupuolę Jo akivaizdoje suprasdavo, kad jie vis dar yra žmonės, ir trokšdavo pasirodyti verti Jo pagarbos. Daugelyje širdžių, kurios atrodė mirusios viskam, kas šventa, prabusdavo nauji impulsai. Ne vienam puolusiam į neviltį atsiverdavo naujo gyvenimo galimybė.Ug 91.2

Kristus susiedavo žmones su Savo širdimi meilės ir pasišventimo ryšiais; tais pačiais ryšiais Jis susiedavo juos ir su jų artimaisiais. Su Juo meilė buvo gyvenimas, o gyvenimas - tarnystė. „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!” - pasakė Kristus (Mato 10, 8).Ug 91.3

Jėzus paaukojo Save už žmoniją ne tik ant kryžiaus. Kai Jis „vaikščiojo, darydamas gera” (Apaštalų darbų 10, 38), kiekviena diena tapdavo Jo gyvenimo auka. Taip gyventi buvo galima tik vienu būdu. Jėzus buvo visiškai priklausomas nuo Dievo ir atsidavęs Jam. Žmonės kartkartėmis atsiduria Aukščiausiojo slaptoje, po Visagalio šešėliu; ten kurį laiką pasilieka, ir tai pasireiškia kilniais darbais. Paskui jų tikėjimas išblėsta, bendravimas su Dievu nutrūksta, ir viso gyvenimo darbas lieka neatliktas. Tačiau Jėzaus gyvenimas buvo nuolatinis pasitikėjimas, palaikomas nuolatinio bendravimo su Dievu; ir Jo tarnavimas Dangui ir Žemei buvo be menkiausio nesėkmės šešėlio.Ug 91.4

Kaip žmogus, Jis meldėsi priešais Dievo sostą, kol Jo žmogiškumas buvo užlietas dangiškos srovės, sujungusios žmoniją su Dievu. Priėmęs gyvybę iš Dievo, Jis teikė gyvybę žmonėms.Ug 92.1

„Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!” (Jono 7, 46) Toks pasakymas apie Kristų būtų buvęs teisingas, jeigu Jis būtų mokęs tik apie fizinius ir intelekto dalykus, arba jeigu Jo mokymas būtų apsiribojęs vien teoriniais samprotavimais. Jis galėjo atskleisti paslaptis, reikalavusias šimtus metų sunkaus triūso, skverbiantis į jas. Jis galėjo parodyti mokslininkams tai, kas ligi laikų pabaigos būtų teikę peno apmąstymams ir skatinę atradimus. Tačiau Jis to nepadarė. Jis nepasakė nieko, kas patenkintų smalsumą ar puoselėtų savanaudiškas ambicijas. Jis nenarpliojo abstrakčių teorijų, o kalbėjo apie tai, kas būtina charakteriui tobulėti, kas praplėstų žmogaus galimybes pažinti Dievą bei ugdytų jo gebėjimus daryti gera. Jis kalbėjo apie tiesas, susijusias su gyvenimo būdu ir susiejančias žmogų su amžinybe.Ug 92.2

Užuot raginęs žmones tyrinėti pačių žmonių sukurtas teorijas apie Dievą, Jo Žodį ar Jo darbus, Kristus mokė juos žvelgti į Jį - tokį, koks Jis apreikštas Savo darbuose, Savo Žodyje ir per Savo Apvaizdą. Kristus priartino žmonių protus prie Begalinio proto.Ug 93.1

Žmonės „labai stebėjosi Jo mokslu, nes Jo žodis dvelkė galybe ” (Luko 4, 32). Anksčiau dar niekas nebuvo kalbėjęs su tokia jėga, kuri pažadina mąstymą, įkvepia siekius, ugdo visus kūno, proto ir sielos gebėjimus.Ug 93.2

Kristaus mokymas, kaip ir Jo užuojauta, apglėbė pasaulį. Nėra tokių gyvenimiškų aplinkybių ar žmogaus patirtos krizės, kurių nebūtų numatęs Jo mokymas ar to mokymo principai. Jis - visų mokytojų Kunigaikštis, ir Jo žodžiai ves Jo bendradarbius ligi laikų pabaigos.Ug 93.3

Kristui dabartis ir ateitis, tai, kas arti, ir tai, kas toli, - viena. Jis matė visus žmonijos poreikius. Prieš Jo akis buvo atskleistos visos žmonių pastangų ir pasiekimų, pagundų ir konfliktų, dilemų ir pavojų scenos. Jam buvo žinomos visos širdys, visi namai, visi džiaugsmai, malonumai ir siekiai.Ug 93.4

Jis kalbėjo ne tik už visą žmoniją, bet ir jai. Mažam vaikui gražų gyvenimo rytmetį; karštai, neramiai jaunuolio širdžiai; žmonėms pačiame jėgų žydėjime, nešantiems atsakomybės ir pareigos naštas; silpniems ir pavargusiems senoliams - Jo žinia buvo skirta visiems, kiekvienam žmonijos vaikui, kiekvienoje šalyje, visais laikais.Ug 93.5

Jo mokymas aprėpė laiko ir amžinybės temas, regimųjų dalykų sąsają su neregimaisiais, praeinančius kasdieninio gyvenimo įvykius bei svarbius būsimojo gyvenimo klausimus.Ug 94.1

Kristus parodė teisingą šio gyvenimo dalykų vietą - jie pavaldūs amžiniesiems; tačiau Jis anaiptol neignoravo jų svarbos. Jis mokė, kad Dangus ir Žemė yra susiję ir kad dieviškos tiesos pažinimas parengia žmogų geriau atlikti kasdieninio gyvenimo pareigas.Ug 94.2

Kristaus akyse viskas turėjo tikslą. Vaiko žaidimai, suaugusio žmogaus triūsas, gyvenimo malonumai, rūpesčiai bei skausmai - viskas buvo priemonė vienam tikslui - Dievo apreiškimui, kad žmonija būtų pakelta.Ug 94.3

Iš Jo lūpų Dievo Žodis pasiekdavo žmonių širdis su nauja jėga ir nauja prasme. Jo mokymas atskleisdavo kūrinius naujoje šviesoje. Gamta vėl suspindo ta šviesa, kurią buvo užtemdžiusi nuodėmė. Visuose faktuose bei išgyvenimuose buvo atskleista dieviškoji pamoka bei galimybė bendrauti su Dievu. Dievas vėl apsigyveno Žemėje; žmonių širdys jautė Jo buvimą; pasaulį apglėbė Jo meilė. Dangus nužengė pas žmogų. Kristuje žmonių širdys pripažino Tą, kuris atvėrė jiems amžinybės mokslą - „Emanuelis [...], Dievas su mumis”.Ug 94.4

Dievo atsiųstame Mokytojuje susikoncentruoja visas tikro ugdymo darbas. Šiandien apie šį darbą, kaip ir apie tą, kurį Jis atliko prieš tūkstantį aštuonis šimtus metų^{*Šis teiginys pirmą kartą buvo publikuotas 1903 metais.}, Išgelbėtojas kalba: „Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. [...] Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga ” (Apreiškimo 1, 17.18; 21, 6). Esant tokiam Mokytojui, tokiai dieviško auklėjimo galimybei, būtų didžiausia kvailystė siekti išsilavinimo atskirai nuo Jo - siekti būti išmintingiems be Išminties; būti teisingiems atmetant Tiesą; ieškoti apšvietimo be Šviesos ir egzistencijos be Gyvybės; nusigręžti nuo gyvojo vandens Versmės ir pasidirbinti kiauras statines, kurios praleidžia vandenį.Ug 95.1

Štai Jis vis dar kviečia: „Jei kas trokšta, teateina pas Mane ir tegu geria. Kas Mane tiki, kaip Raštas sako, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės. [... ] O kas gers vandenį, kurį Aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą” (Jono 7, 37.38; 4, 14). Ug 95.2

*****

Atėjai, mano Dieve, iš didingos šlovės Į
begėdiškai suteptą žemę...
Atėjai ne rasotais takais
Ir ne rožių žiedais nusagstyta Tau buvo galva...
Atėjai, mano Dieve, žmogun...
Jo esybėj buvai ir panorai užgimti benamiu,
O paskui darbavais taip kaip mes...
Vargana kasdienybė Tau buvo sava.

Atėjai, mano Dieve, iš Šventosios būties
Į išganymo trokštančią žemę.
Savimi gyvą tiltą nutiesęs esi
Tarp žmonių ir Dangaus...
Tu — Šaltinis, Gyvoji versmė išminties...
Jos žmogus iš Tavęs pasisėmęs
Praturtėt viltimi greit gebės
Ir nuo negalių greit atsigaus.

Išmokyk pažvelgt į Tave,
Kai kentei dykumoj, Getsemanėj, ant kryžiaus...
Išmokyk suvokt,
Jog šioj žemėj sunkumai tiktai laikini
Ir jog Tu iš Dangaus atėjai,
Kai iš meilės numirti už kūrinius ryžais...
Kaip anuomet,
Dabar
Ir rytoj dengsi mus Savimi!Ug 96.1

Zita Kirsnauskaitė

VYRIAUSIASIS MOKYTOJAS

Jo metodų pavyzdžiai