BIBLIJA yra seniausia ir išsamiausia istorija, kokią turi žmogus. Ji kilo iš amžinosios tiesos versmės, ir per šimtmečius dieviškoji ranka išsaugojo jos tyrumą. Ji nušviečia tolimą ateitį, į kuriąveltui stengiasi prasiskverbti žmonių tyrinėjimai. Tik Dievo Žodyje mes regime jėgą, kuri padėjo Žemės pamatus ir ištiesė dangų. Tik čia randame teisingą pasakojimą apie tautų kilmę. Tik čia pateikta žmonijos istorija, neatmiešta žmogiško išdidumo ar prietarų.Ug 202.1

Skaitant žmonių istorijos analus, atrodo, kad tautų augimą, imperijų iškilimą ir griūtį lėmė žmogaus valia ir narsa. Regis, kad įvykių tėkmė didžia dalimi priklauso nuo jo galių, ambicijų ar užgaidų. Tačiau Dievo Žodis šią uždangą atitraukia, ir mes visame žmonių interesų, galių bei aistrų verpete, anapus jų bei viršum jų išvystame Gailestingojo veikimą, tylius, kantrius Jo valios patarimus.Ug 202.2

Biblija atskleidžia tikrąją istorijos filosofiją. Šiuose neprilygstamo grožio bei švelnumo apaštalo Pauliaus žodžiuose, kuriuos jis ištarė Atėnų išminčiams, atskleistas Dievo tikslas kuriant pasaulį bei rasių ir tautų paskirstymas: „Iš vienos šaknies Jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai Jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apčiuopomis Jį atrastų, nes Jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų” (Apaštalų darbų 17, 26.27) . Dievas skelbia, kad kiekvienas gali įeiti „į Sandoros ryšius” (Ezechielio 20, 37). Kurdamas pasaulį, Jis siekė, kad Žemėje gyventų būtybės, kurių egzistencija palaimintų jas pačias, kitus žmones ir pagarbintų jų Kūrėją. Visi, kurie nori, gali prisijungti siekti šio tikslo. Apie žmoniją pasakyta: „Jie — tauta, kurią Sau sukūriau, kad skelbtų Mano šlovę” (Izaijo 43, 21) .Ug 202.3

Dievas Savo Įstatyme atskleidė principus, kurie yra viso tikrojo ir tautų, ir pavienių asmenų klestėjimo pamatas. „Tai parodys tautoms jūsų išmintį ir protingumą“, - pasakė Mozė izraelitams apie Dievo Įstatymą. „Tai ne tušti žodžiai, bet pati jūsų gyvastis” (Pakartoto Įstatymo 4, 6; 32, 47) . Taigi Izraeliui užtikrinti palaiminimai tomis pačiomis sąlygomis ir tokio pat dydžio, kaip kiekvienai kitai tautai ir kiekvienam žmogui po plačiu dangumi.Ug 203.1

Kiekvienam žemės valdovui valdžią suteikia Dangus; ir nuo to, kaip jis panaudos šią suteiktąją valdžią, priklauso jo sėkmė. Kiekvienam skirtas dieviškojo Budėtojo žodis: „Aš — Tas, kuris tave apginkluoja, nors tu Manęs ir nepažįsti” (Izaijo 45, 5) . Ir kadaise Nebukadnecarui ištarti žodžiai yra gyvenimo pamoka kiekvienam: „Išpirk savo nuodėmes teisumo darbais, o savo nusikaltimus — gailestingumu vargšams. Tuomet tavo gerovė bus patvari” (Danieliaus 4, 27) .Ug 203.2

Suprasti šiuo dalykus - suprasti, kad „teisumas išaukština tautą ”, kad „sostas tvirtėja teisumu “ ir „gerumas ir ištikimybė apsaugo karalių, o jo sostas palaikomas teisumo“ (Patarlių 14, 34; 16, 12; 20, 28); pripažinti šių principų veikimą jėgoje To, kuris „pašalina ir į sostą pasodina karalius ” (Danieliaus 2, 21), - vadinasi, suprasti istorijos filosofiją.Ug 204.1

Tai aiškiai išdėstyta tik Dievo Žodyje. Čia at-skleista, kad tautų, kaip ir pavienių žmonių, jėgą lemia ne galimybės ar privalumai, dėl kurių jie atrodo nenugalimi; tai lemia ne jų išgirtoji didybė. Tai matuojama ištikimybe, su kuria jie įgyvendina Dievo užmojį.Ug 204.2

Šią tiesą iliustruoja senovės Babilono istorija. Karaliui Nebukadnecarui tikrasis tautos valdymo tikslas buvo atskleistas pasitelkus didžiulio medžio įvaizdį: „Medis augo vis aukštesnis ir tvirtesnis, o jo viršūnė pasiekė dangų. Jis buvo matomas iš visų žemės pakraščių. Jo lapai buvo gražūs pažiūrėti, vaisiai gausūs, ir maisto jame buvo visiems” (Danieliaus 4, 8.9) . Po jo šakomis gyveno laukų žvėrys, o šakose - padangių paukščiai. Šis įvaizdis atspindi Dievo tikslą įgyvendinančios valdžios pobūdį - valdžios, kuri saugo ir stiprina tautą.Ug 204.3

Dievas išaukštino Babiloną, kad jis įvykdytų šį užmojį. Klestėjimas lydėjo tautą, kol ji pasiekė turtų ir valdžios aukštumas, kokių dar niekas nebuvo pasiekęs, - Šventajame Rašte jos taikliai apibūdintos įkvėptu simboliu - „aukso galva” (Danieliaus 2, 38) .Ug 205.1

Tačiau karalius nesugebėjo pripažinti jį išaukš-tinusios galybės. Išdidžios širdies Nebukadnecaras pareiškė: „Argi ne šaunus tas Babilonas, kurį pa-sistačiau didele galybe kaip karališką buveinę savo didenybės garbei?” (Danieliaus 4, 27) Užuot gynęs žmones, Babilonas tapo išdidus ir žiaurus engėjas. Įkvėpimo žodžiai, vaizduojantys Izraelio valdovų žiaurumą bei godumą, atskleidžia Babilono ir daugelio kitų karalysčių nuo pat pasaulio pradžios žlugimo paslaptį: „Jūs valgote riebalus, rengiatės vilna ir skerdžiate penimas avis, bet avių nemaitinate. Silpnųjų jūs nestiprinote, sergančiųjų negydėte, sužeistųjų netvarstėte, paklydusiųjų ir pražuvusiųjų neieškojote, bet valdėte jas jėga, net šiurkštumu” (Ezechielio 34, 3.4) .Ug 205.2

Babilono valdovui nuskambėjo dieviškojo Budė-tojo nuosprendis: „Sakoma tau, karaliau Nebukadnecarai: atimta iš tavęs karalystė!” (Danieliaus 4, 28) Ug 205.3

„Lipk žemyn, sėskis dulkėse,
mergele, Babilono dukterie! Tau nebėra sosto.[...]
Sėdėk tyli, pasitrauk į patamsį,
chaldėjų dukterie!
Karalysčių viešpate nebūsi daugiau vadinama ”Ug 205.4

(Izaijo 47, 1-5).

„‘Tau, kuri gyveni prie galingų vandenų
ir esi paskendusi turtuose,
atėjo galas, tavo gyvenimo siūlas nutrauktas.

Babilonas, karalysčių pažiba,
chaldėjų šlovė ir pasididžiavimas,
bus Dievo sunaikintas kaip Sodoma ir Gomora.

Paversiu jį ežių valda, pažliugusia bala,
nušluosiu jį pražūties šluota!’ -
kalba Galybių Viešpats”Ug 206.1

(Jeremijo 51, 13; Izaijo 13, 19; 14, 23).

Kiekvienai tautai, kuri imdavosi veiksmų, būdavo leista užimti tam tikrą vietą žemėje, kad būtų aišku, ar ji sieks „Budėtojo ir Šventojo“tikslo. Pranašystėse kalbama apie didžiausių pasaulio imperijų iškilimą ir žūtį - Babilono, Medo-Persijos, Graikijos ir Romos. Kiekvienos iš jų, kaip ir ne tokių galingų tautų, istorija kartojosi. Kiekviena turėjo išbandymų laikotarpį, patirdavo nesėkmę, jos šlovė išblėsdavo, jėga nunykdavo, ir jos vietą užimdavo kita.Ug 206.2

Tautoms atmetant Dievo principus ir taip nulemiant savo pačių pražūtį, tai tik liudijo, kad die-viškasis, visa lemiantis tikslas pasireiškia kiekviename jų žingsnyje.Ug 207.1

Šią pamoką išdėsto nuostabūs simboliai, pateikti pranašui Ezechieliui jo tremties chaldėjų krašte metu. Regėjimas pranašą aplankė tada, kai jį slėgė liūdni prisiminimai ir blogos nuojautos. Jo tėvų žemė buvo nusiaubta. Jeruzalė ištuštėjusi. Pats pranašas jautėsi svetimas šalyje, kur viešpatavo ambicijos ir žiaurumas. Kur pažvelgdavo, jis matė tironiją ir blogį, jo siela buvo prislėgta, jis liūdėjo dieną naktį. Tačiau jam atskleistieji simboliai liudijo apie jėgą, kuri yra aukščiau žemiškų valdovų.Ug 207.2

Ant Kebaro upės kranto Ezechielis išvydo, kaip iš šiaurės artėja viesulas, „didžiulis debesis, kurio viduryje ugnies šerdyje spindėjo lyg gintaras“. Keturi gyvūnai riedėjo ant ratų, kurie atrodė, tarsi būtų vienas kito viduje. Aukštai virš jų „buvo matyti lyg sosto pavidalas, panašus į safyrą. Aukštai viršum sosto pavidalo sėdėjo į žmogų panaši būtybė. [...] Po kerubų sparnais buvo matyti ranka kaip žmogaus” (Ezechielio 1, 4.26; 10, 8) . Ratai buvo išsidėstę taip sudėtingai, kad atrodė, jog susipainios, tačiau jie judėjo absoliučiai harmoningai. Šiuos ratus varė dangiškos būtybės, palaikomos ir vedamos rankos, esančios po kerubų sparnais; virš jų, safyro soste sėdėjo Amžinasis, o sostą juosė vaivorykštė - dieviškosios malonės simbolis.Ug 207.3

Kaip sudėtinguosius ratus vedė ranka po kerubų sparnais, taip ir sudėtingus įvykius žmonių gyvenime valdo Dievas. Verdant tautų nesantaikai ir sumaiščiai, Tas, kuris sėdi virš kerubų, vis dar vadovauja įvykiams Žemėje.Ug 208.1

Istorija tautų, kurios viena po kitos užėmė joms skirtąjį laiką ir vietą pasaulyje, nesąmoningai liudydavo tiesą, kurios prasmės jos pačios nežinojo, kalba ir mums. Kiekvienai šiandieninei tautai ir žmogui Dievas turi paskyręs vietą Savo didžiajame plane. Šiuolaikiniai žmonės ir tautos sveriami svarstyklėmis rankoje To, kuris neklysta. Visi patys, savo pasirinkimu nulemia savo likimą, o Dievas vadovauja viskam, kad pasiektų Savo tikslą.Ug 208.2

Istorija, kurią didysis Aš Esu paženklino Savo Žodyje, grandis po grandies pranašiškoje grandinėje, nuo amžinybės praeity iki amžinybės ateity, pasakoja mums, kuriame amžių virtinės taške šiandien esame ir ko galima tikėtis ateity. Viskas, kas lig šiol išpranašauta, užfiksuota istorijos puslapiuose, todėl galime būti tikri, kad viskas, kas dar turi įvykti, savo laiku ir įvyks.Ug 208.3

Tiesos Žodyje aiškiai išpranašautas paskutinis visų žemiškų valdžių žlugimas. Pranašystėje, kuri buvo pasakyta tada, kai Dievas paskelbė nuosprendį paskutiniajam Izraelio karaliui, skaitome: „Taip kalbėjo Viešpats Dievas. — Nusiimk turbaną, nukelk nuo galvos karūną! [...] Kas žema, tas bus išaukštinta, kas aukšta, tas bus pažeminta! Griuvėsiai, griuvėsiai! Taip, paversiu miestą griuvėsiais! Bet tai neįvyks, kol neateis Tas, kurį išsirinkau miestui nubausti; Jam jį atiduosiu ” (Ezechielio 21, 31.32) .Ug 208.4

Nuo Izraelio nuimta karūna atiteko Babilono, paskui Medo-Persijos, Graikijos ir pagaliau Romos karalystėms. Dievas pasakė: „Bet tai neįvyks, kol neateis Tas, kurį išsirinkau miestui nubausti; Jam jį atiduosiu “.Ug 209.1

Tas metas jau arti. Šiandien laiko ženklai liudija, kad stovime ant didelių ir svarbių įvykių slenksčio. Visas pasaulis neramiai kunkuliuoja. Mūsų akyse pildosi Gelbėtojo pranašystė apie įvykius prieš Jo atėjimą: „Girdėsite apie karus ir karų gandus. [...] Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Vietomis bus badmečių ir žemės drebėjimų“(Mato 24, 6.7) .Ug 209.2

Šis laikotarpis be galo reikšmingas visiems žemės gyventojams. Valdovai ir politikai, aukštus valdžios postus užimantys žmonės, visų klasių mąstantys vyrai ir moterys įdėmiai stebi aplink mus verdančius įvykius. Jie seka įtemptus, neramius santykius tarp tautų. Jie mato, kaip tai įtraukia kiekvieną Žemės elementą, ir pripažįsta, jog įvyks kažkas didinga ir lemtinga - jog pasaulis atsidūrė ant stulbinančios krizės slenksčio.Ug 209.3

Angelai sulaiko nesantaikos vėjus, kad šie nepūstų, kol pasaulis nebus perspėtas, kas jo laukia; tačiau Žemėje kaupiasi audra, kuri tuoj pratrūks; ir kai Dievas lieps Savo angelams paleisti vėjus, kils tokia nesantaika, kokios negali aprašyti jokia plunksna.Ug 209.4

Šie dalykai teisingai pavaizduoti Biblijoje, ir tik Biblijoje. Čia atskleistos didžiosios paskutinės mūsų pasaulio istorijos scenos, įvykiai, kurie jau meta savo šešėlius ir nuo kurių artėjimo garso jau dreba Žemė bei gūžiasi iš siaubo žmonių širdys.Ug 210.1

„Štai Viešpats niokoja žemę ir daro ją dyką, ap-verčia aukštyn kojomis ir išblaško jos gyventojus. [...] Jie nesilaikė įstatymų, pažeidė įstatus, sulaužė amži-nąją Sandorą. Todėl ryja žemę prakeiksmas, jos gy-ventojai kenčia bausmę už savo kaltes. [...] Smagus būgnų dundesys paliovė, lėbautojų triukšmas nuščiuvo, žavintys arfos garsai nutilo” (Izaijo 24, 1-8) .Ug 210.2

„Ak, ta diena! — Viešpaties diena arti, ji ateina kaip sunaikinimas iš Visagalio. [...] Sėklos sudžiūva po grumstais, sandėliai ištuštinti; svirnai nugriauti, nes nėra grūdų. Kaip kenčia gyvuliai! Galvijų bandos klajoja suglumusios, nes nėra ganyklos; net avių kaimenės apstulbintos. [...] Vynmedis vysta, figmedis svyra. Granatmedis, palmė ir obelis, visi laukų medžiai nuvytę. Ir žmonių džiaugsmas dingsta” (Joelio 1, 15—18.12).Ug 210.3

„Mano širdie! Mano širdie! Raitausi iš skausmo! [...] Man plyšta širdis, negaliu tylėti, nes girdžiu rago garsus, mūšio šauksmus. ‘Nelaimė vejasi nelaimę‘, - pranešama. Visas kraštas niokojamas. [...] Pažiūrėjau į žemę, ir štai ji nualinta ir dyka! Žvelgiau į dangų, ir nebuvo jame šviesos! Pažiūrėjau į kalnus, ir štai jie drebėjo, o visos kalvos svyravo priekin ir atgal! Žvalgiausi, ir štai nebuvo žmonių; net padangių paukščiai buvo išskridę! Pažiūrėjau, ir štai derlinga žemė buvo tapusi dykuma, visi jos miestai - griuvėsiai” (Jeremijo 4, 19.20.23-26) .Ug 210.4

„Nelaimė! Toji diena tokia didinga, kad jokia kita jai neprilygs! Ji - nelaimės metas Jokūbui, tačiau nuo jos bus jis išgelbėtas” (Jeremijo 30, 7). „Kelkis, Mano tauta, eik į savo kambarius ir užsklęsk paskui save duris. Valandėlę patūnok, kol praeis pyktis” (Izaijo 26, 20) .Ug 211.1

„Tu pasirinkai Viešpatį savo prieglauda,
Aukščiausiąjį savo užuovėja,
todėl neištiks tavęs žala,
nepalies tavo palapinės nelaimė”.Ug 211.2

(Psalmyno 91, 9.10)

„Dievas, Viešpats Dievas, kalba,
Jis sušaukia visą žemę nuo Rytų ligi Vakarų.
Iš Siono, grožio viršūnės,
Dievas švyti.
Mūsų Dievas ateina, bet ne tyliai.

Jis pasišaukia dangų ir žemę
Savo tautos teismui. ‘Atveskite Man ištikimuosius,
kurie, atnašaudami auką, sudarė Sandorą su Manimi!’
Tada dangus skelbia Jo teisumą,
nes pats Dievas yra teisėjas ”Ug 211.3

(Psalmyno 50, 1—3; 50, 4—6).

„[...] Siono dukterie, [...] Viešpats išpirks tave iš tavo priešų rankų. Tikrai daug tautų susirinko prieš tave, sakydamos: ‘Tebūna ji išniekinta, Siono griuvėsiuose tesigano mūsų akys!’ Bet jos nežino Vieš-paties minčių, nesuvokia Jo užmojo. [...] nors jie ir vadino tave ‘Atmestąja‘, ‘Sionu, kuris niekam nerūpi‘, [...]grąžinsiu tau sveikatą, tavo žaizdas užgydysiu, - tai Viešpaties žodis. [...] Atstatysiu Jokūbo palapines, pasigailėsiu jo trobų” (Michėjo 4, 10-12; Jeremijo 30, 17.18).Ug 212.1

„Tą dieną bus sakoma:
‘Štai mūsų Dievas!
Juo mes pasitikėjome, ir Jis mus išgelbėjo!
Štai Viešpats! Juo mes pasitikėjome!
Džiūgaukime ir linksminkimės, kad Jis mus išganė!’”Ug 212.2

„Jis visiems laikams sunaikins mirtį. [...] Savo tautos gėdą Jis pašalins visur žemėje. Tikrai tai įvyks, nes taip kalbėjo Viešpats!” (Izaijo 25, 9.8) Ug 212.3

„Pažvelki į Sioną, mūsų švenčių miestą! Temato tavo akys Jeruzalę kaip saugią buveinę, nejudamą palapinę. [...] Viešpats mūsų karalius” (Izaijo 33, 20-22) .Ug 212.4

„Pagal teisumą Jis teis vargšus, nešališkai spręs krašto vargdienių bylas” (Izaijo 11, 4) .Ug 213.1

Tada bus pasiektas Dievo tikslas; Jo Karalystės principus gerbs kiekvienas po saule.Ug 213.2

„Nebebus girdėti nei apie smurtą tavo šalyje,
nei apie niokojimą ar griovimą tavo valdose.
Savo mūrus tu vadinsi ‘Išganymu ‘,
o savo vartus — ‘Slove‘.

Tu būsi pagrįsta teisumu,
toli nuo priespaudos — jos nebereikės bijoti,
toli nuo pražūties — ji prie tavęs nesiartins”Ug 213.3

(Izaijo 60, 18; 54, 14).

Pranašai, kuriems buvo apreikštos šios didžiosios scenos, troško suvokti jų svarbą. Jie „ieškojo ir jį tyrinėjo [...], kurį ir kokį laiką nurodė juose veikianti Kristaus Dvasia. [...] Jiems buvo apreikšta, kad jie ne sau, bet jums tarnauja tuo, ką dabar jums atskleidė Evangelijos skelbėjai [...]. Į tuos dalykus geidžia pažvelgti net angelai” (1 Petro 1, 10—12) .Ug 213.4

Mums, stovintiems ant šių įvykių slenksčio, koks svarbus ir jaudinantis yra jų apibūdinimas - įvykių, kuriuos stebėjo ir kurių laukė, kurių ilgėjosi ir kurių meldė Dievo vaikai nuo pat to meto, kai jų protėviai išėjo iš Edeno!Ug 213.5

Šiuo metu, prieš paskutinę didžiąją krizę, žmonės yra pasinėrę į kūniškus malonumus. Visą dėmesį sutelkę į regimus ir praeinančius dalykus, jie nebemato neregimųjų ir amžinųjų. Dėl pražūvančių dalykų jie aukoja nežūvančius lobius. Jų protą reikia pakylėti, požiūrį į gyvenimą - praplėsti. Juos reikia prižadinti iš pasaulietinio miego sąstingio.Ug 214.1

Iš tautų iškilimų ir nuopuolių, kurie taip aiškiai aprašyti Šventojo Rašto puslapiuose, žmonės turėtų suprasti, kokia bevertė yra vien išorinė ir pasaulietinė šlovė. Iš Babilono su visa jo galybe ir didybe, kurios mūsų pasaulis nuo tada neberegėjo ir kuri to meto žmonėms atrodė tokia stabili bei amžina, nebeliko ničnieko! Jis pranyko kaip „žolynas”. Taip pražūva visa, ko pagrindas nėra Dievas. Išlikti gali tik tai ir tie, kurie siekia Jo tikslo ir išreiškia Jo charakterį. Jo principai yra vienintelis stabilus dalykas, kurį pažįsta mūsų pasaulis.Ug 214.2

Šias didžiąsias tiesas turi sužinoti ir jaunas, ir senas. Mes turime tyrinėti, kaip buvo įgyvendinamas Dievo užmojis tautų istorijoje ir būsimųjų dalykų apreiškime, kad galėtume suprasti tikrą regimų ir neregimų dalykų vertę; kad suvoktume, koks yra tikrasis gyvenimo tikslas; kad, žvelgdami į laikinus dalykus amžinybės šviesoje, panaudotume juos teisingiausiai ir kilniausiai. Taigi, sužinoję Dievo karalystės principus ir tapę jos pavaldiniais ir piliečiais, galime rengtis Jam atėjus kartu su Juo įžengti į jos lobynus.Ug 214.3

Toji diena jau arti. Pamokoms, kurios turi būti išmoktos, darbui, kuris turi būti atliktas, charakterio pasikeitimui, kuris turi įsitvirtinti, likęs laikas - tik trumpas mirksnis.Ug 215.1

„Žmogau, Izraelio namai sako: Regėjimas, kurį jis mato, yra už daugelio metų, jis pranašauja tolimą ateitį ‘. Todėl sakyk jiems: ‘Taip kalba Viešpats Dievas. Nė vienas iš Mano žodžių nebebus daugiau atidėtas, bet kiekvienas žodis, kurį ištarsiu, bus įvykdytas’, — tai Viešpaties Dievo žodis” (Ezechielio 12, 27.28) .Ug 215.2

Skaudu, kai žmonės mindo Šventą Žodį, —
Aš galvą tik prieš Viešpatį lenkiu.
Kas dieną Dievo Žodis mane guodžia,
Tik vienu Viešpačiu Dievu tikiu.

Už titnagą tvirtesnis Šventas Žodis.
Kas parašyta Knygoj — vien Tiesa.
Gyveniman, Dangun Jis kelią rodo...
Juodžiausios sutemos pavirs šviesa.

Skaudžiausią valandą Jis neša džiaugsmą.
Jis žino kelią pas kiekvieną Pats.
Paliečia meilės stygą nuostabiausią,
Kad tik Dangus padėtų vargšui džiaugsmą rast.

Lenkiuosi aš prieš Šventą Dievo Žodį.Ug 215.3

Zita Kirsnauskaitė

Biblijos paslaptys

Biblijos mokymas ir tyrinėjimas