DAR pasaulio pradžioje sukurta ugdymo sistema turėjo tapti žmogui modeliu per visus tolimesnius laikus. Kaip jos principų pavyzdys, Edene, mūsų pirmųjų tėvų namuose, buvo įkurta mokykla. Edeno sodas tapo mokyklos klase, gamta - vadovėliu, pats Kūrėjas - mokytoju, o žmonijos protėviai - mokiniais.Ug 21.1

Sukurti, kad būtų „Dievo atvaizdas ir atšvaitas” (1 Korintiečiams 11, 7), Adomas ir Ieva gavo dovanas, kurios buvo vertos jų aukšto pašaukimo. Grakščių ir simetriškų formų, taisyklingų ir gražių veido bruožų, trykštantys sveikata, švytintys džiaugsmu bei viltimi, jie išoriškai buvo panašūs į savo Kūrėją. Šis panašumas pasireiškė ne tik fizinėje prigimty. Kūrėjo šlovę atspindėjo kiekvienas proto ir sielos gebėjimas. Apdovanoti didžiulėmis proto ir dvasios dovanomis, Adomas ir Ieva buvo tik „truputį žemesni“ už Dievą (Psalmyno 8, 6) , kad galėtų ne tik įžvelgti regimosios Visatos stebuklus, bet ir suvokti dorovinę atsakomybę ir pareigas.Ug 21.2

„Viešpats Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. Iš žemės Viešpats Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu ” (Pradžios 2, 8.9) . Štai čia, tarp nuostabių nuodėmės nepaliestos gamtos vaizdų, turėjo būti išlavinti mūsų protėviai.Ug 21.3

Rūpindamasis Savo vaikais, mūsų dangiškasis Tėvas asmeniškai vadovavo tam mokymui. Adomą su Ieva dažnai lankė Jo pasiuntiniai, šventieji angelai, kurie patardavo ir pamokydavo. Pavakary, po kaitrios dienos, vaikštinėdami po sodą, mūsų protėviai dažnai išgirsdavo Dievo balsą ir bendravo su Amžinuoju akis į akį. Jo mintys apie juos buvo dėl jų „gerovės, o ne dėl žalos” (Jeremijo 29, 11) . Visi Jo tikslai buvo maksimaliai geri.Ug 22.1

Adomui ir Ievai buvo pavesta prižiūrėti sodą, „jį dirbti ir juo rūpintis“ (Pradžios 2, 15). Nors jie turėjo viską, ką tik galėjo pasiūlyti Visatos Savininkas, dykinėti buvo nevalia. Naudingas užsiėmimas jiems buvo paskirtas kaip palaiminimas, kad stiprintų kūną, plėstų mąstymą ir tobulintų charakterį.Ug 22.2

Gamtos knyga, atskleidusi prieš jų akis savo gyvąsias pamokas, buvo neišsemiamas žinių ir malonumų šaltinis. Ant kiekvieno miško lapelio ir kalnų akmens, kiekvienoje spindinčioje žvaigždėje, žemėje, jūroje ir danguje buvo užrašytas Dievo vardas. Edeno gyventojai šnekučiavosi su gyvąja ir negyvąja kūrinija - su lapais, gėlėmis, medžiais, su kiekvienu gyvu padaru nuo jūrų leviatanų iki saulės apšviesto krislelio - ir sėmėsi jų gyvenimo paslapčių. Dievo šlovė danguje, nesuskaičiuojami pasauliai ir jų tvarkingas sukimasis, tai, kaip „danguje Jis pasveria debesis “ (Jobo 37, 16) , šviesos ir garso, dienos ir nakties paslaptys - visa tai tyrinėjo pirmosios Žemės mokyklos mokiniai.Ug 22.3

Begalinis visa ko Kūrėjas atvėrė jų protams gamtos dėsnius bei jų veikimą, didžiuosius dvasinę Visatą valdančius tiesos principus. „Dievo šlovės” (2 Korintiečiams 4, 6) šviesoje vystėsi jų protinės bei dvasinės galios, todėl jie patyrė didžiausius švento egzistavimo malonumus.Ug 23.1

Ne tik Edeno sodas, bet ir visa Žemė buvo be galo graži, kadangi sukurta Kūrėjo rankos. Kūrinijos nedarkė nė menkiausias nuodėmės užkratas ar mirties šešėlis. Dievo šlovė „padengė dangų, ir žemė buvo sklidina Jo garbės” (Habakuko 3, 3); „drauge giedojo rytmetinės žvaigždės, ir visos dangiškosios būtybės šaukė iš džiaugsmo” (Jobo 38, 7) . Taigi Žemė buvo tinkamas simbolis To, kuris „gausus gerumo ir ištikimybės ” (Išėjimo 34, 6) ; tinkama tyrinėti tiems, kurie buvo sukurti pagal Jo atvaizdą. Edeno sodas rodė, kokią Dievas tikisi tapsiant visą Žemę. Dievas norėjo, kad gausėdama žmonių šeima kurtų kitus namus bei mokyklas - tokias, kaip toji, kurią suteikė Jis. Taigi per ilgą laiką visa Žemė turėjo tapti pilna namų bei mokyklų, kuriuose tyrinėjami Dievo žodžiai ir darbai ir kuriuose mokiniai per nesibaigiančius šimtmečius vis geriau atspindi Jo šlovės pažinimo šviesą.Ug 23.2

Tikrojo ugdymo šaltinis ir tikslas

Gėrio ir blogio pažinimas