Kančios disciplina
Visi, kurie šiame pasaulyje nuoširdžiai tarnauja Dievui ar žmonėms, įgyja pasirengimą sielvarto mokykloje. Juo didesnė patikėta atsakomybė ir aukštesnė tarnystė, juo arčiau išmėginimas ir griežtesnė drausmė. Patyrinėkite, ką išgyveno Juozapas ir Mozė, Danielius ir Dovydas. Palyginkite Dovydo gyvenimo kelio pradžią su Saliamono ir apmąstykite jų gyvenimo vaisius.Ug 174.2
Dovydas jaunystėje artimai bendravo su Sauliumi, ir, gyvendamas rūmuose su karaliaus šeimos nariais, jis matė, kokie rūpesčiai, sielvartai ir keblumai slypi po karališku spindesiu bei didybe. Jis suprato, kiek mažai ramybės sielai teikia žmogaus šlovė. Su palengvėjimu ir džiaugsmu jis grįžo iš karaliaus rūmų prie savo avių bandos.Ug 174.3
Per Sauliaus pavydą turėjęs bėgti į dykumą, netekęs žmonių paramos, Dovydas ėmė labiau pasikliauti Dievu. Gyvenimą dykumoje lydinti nežinomybė ir nerimas, nuolatiniai pavojai, dažnai iškylantis poreikis bėgti, charakteris žmonių, kurie jį ten lankydavo, - „kas tik buvo nuskurdęs ar prasiskolinęs, ar apkartintos širdies” (1 Samuelio 22, 2) - visa tai lėmė griežtą savidrausmę. Šie išgyvenimai išugdė gebėjimą bendrauti su žmonėmis, užuojautą prislėgtiesiems ir neapykantą neteisybei. Per tuos laukimo ir pavojų metus Dovydas išmoko paguodą, paramą ir gyvenimą atrasti Dieve. Jis suprato, kad tik Dievo stiprybės padedamas jis gali atsisėsti į sostą; tik su Jo išmintimi gali valdyti išmintingai. Tik išlavintas sunkumų ir kančios mokykloje, Dovydas galėjo užrašyti, kad jis „vykdė teisingumą ir teisumą visiems savo žmonėms” (2 Samuelio 8, 15) , nors vėliau tai suteršė jo didžioji nuodėmė.Ug 175.1
Saliamonui trūko tos drausmės, kurią savo gy-venimo pradžioje išsiugdė Dovydas. Atrodė, kad ir aplinkybės, ir charakteris, ir gyvenimas jam teko geresni nei visiems kitiems. Kilnus jaunystėje, kilnus brandos metais, mylimas savo Dievo, Sa-liamonas ėmė valdyti šalį, ir tai jam žadėjo klestėjimą bei garbę. Tautos stebėjosi pažinimu bei įžvalga žmogaus, kuriam Dievas buvo suteikęs išminties. Tačiau didžiavimasis savo turtais atskyrė jį nuo Dievo. Saliamonas nusigręžė nuo džiaugsmo, kurį teikė bendravimas su Dievu, ir pasinėrė į juslinių malonumų tenkinimą. Apie šiuos išgyvenimus jis sako: „Ėmiausi didelių darbų. Stačiausi namų, veisiausi vynuogynų. Įsirengiau sodų bei parkų ir pasisodinau juose visokių rūšių vaismedžių. [...] Įsigijau vergų ir vergių. [...] Susikroviau sidabro bei aukso ir karalių bei valstybių turtų. Apsirūpinau dainininkais — vyrais ir moterimis, visais mirtingųjų malonumais ir daugybe sugulovių. Taip tapau didis. Viršijau visus, buvusius prieš mane Jeruzalėje. [...] Nieko, ko mano akys norėjo matyti, joms neatsakiau. Nė savo širdžiai neatsakiau jokio malonumo. Iš tikrųjų mano širdžiai teikė malonumo visas mano triūsas [...]. Tuomet apsvarsčiau visa, ką mano rankos buvo padariusios, ir sunkų triūsą, kurį buvau įdėjęs. Tikėk manimi, visa tai tik migla ir vėjų vaikymasis! Nebuvo nieko naudinga po saule! Ėmiausi svarstyti, vertindamas išmintį, kvailystę ir paikystę, nes ką darys žmogus, atėjęs po karaliaus? Tik tai, ką karalius buvo daręs![...]Pradėjau bodėtis gyvenimu, [...] bodėjausi visais savo triūso vaisiais, kuriuos buvau sukaupęs po saule” (Mokytojo 2, 4—12. 17.18) .Ug 175.2
Per savo paties karčią patirtį Saliamonas suprato, koks tuščias gyvenimas, ieškantis žemiškų malonumų kaip didžiausios vertybės. Jis statė aukurus pagonių dievams, bet čia pat suprasdavo, kokie tušti jų pažadai nuraminti sielą. Gyvenimo pabaigoje, pavargęs ir ištroškęs - visos žemiškos vandens talpyklos buvo suskilusios, - Saliamonas grįžo atsigerti prie gyvybės versmės. Savo veltui išeikvotų metų istoriją įkvėptas Dvasios jis užrašė būsimosioms kartoms. Taigi, nors jo pasėta sėkla žmonėms subrandino blogio derlių, Saliamono gyvenimo triūsas nenuėjo visiškai perniek. Kančios disciplina pagaliau ir jo gyvenime pasiekė savo tikslą. Jeigu tokia buvo aušra, kokia šlovinga galėjo būti Saliamono gyvenimo diena, jeigu jis dar jaunystėje būtų išmokęs tą pamoką, kurią kančia išmokė kitus!Ug 177.1