Jobo išbandymas
Tiems, kurie myli Dievą, „būtent Jo valia pašauktiesiems“(Romiečiams8, 28) , Biblijos biografijos yra iškalbingiausia pamoka apie sielvarto pasitarnavimą. „Jūs Mano liudytojai. [...]. Aš esu Dievas” (Izaijo 43, 12) - liudytojai, kad Jis geras, ir tas gerumas tobuliausias. „Mes pasidarėme reginys pasauliui, angelams ir žmonėms” (1 Korintiečiams 4, 9) .Ug 177.2
Nesavanaudiškumas - Dievo karalystės principas - yra tas principas, kurio neapkenčia šėtonas. Nuo pat didžiosios kovos pradžios jis stengiasi įrodyti, kad Dievo veikimo principai yra savanaudiški, tad jis elgiasi taip pat su visais, kurie tarnauja Dievui. Paneigti šėtono tvirtinimus yra Kristaus ir visų turinčių Jo vardą užduotis.Ug 177.3
Savo gyvenimu Jėzus, atėjęs į Žemę kaip žmogus, pateikė nesavanaudiškumo pavyzdį. Visi, kurie priima šį principą ir rodo jį praktiniame gyvenime, tampa Jo bendradarbiais. Rinktis tai, kas teisinga, dėl to, kad tai teisinga; stoti tiesos pusėn, kad ir kiek kančių ar aukų tai kainuotų, - „toks yra Viešpaties tarnų paveldas, ir Mano rankoje — jų pergalė”, - tai Viešpaties žodis” (Izaijo 54, 17) .Ug 178.1
Pačioje pasaulio istorijos pradžioje buvo aprašytas gyvenimas žmogaus, dėl kurio užvirė šėtono kova. Apie Jobą, Uco patriarchą, širdžių Tyrėjas liudijo: „ ‘Kito tokio kaip jis nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta’. — ‘Argi veltui Jobas bijo Dievo, — atsakė šėtonas Viešpačiui. — Argi neapjuosei iš visų pusių tvora jo paties, jo namų ir visko, ką tik jis turi? [...] Bet ištiesk ranką, paliesk visa, ką jis turi [...]; paliesk jo kaulus bei kūną, ir jis tikrai iškeiks Tave į akis’. Viešpats tarė šėtonui: ‘Štai jis — tavo rankose. Tik jo gyvybės neliesk!’” Gavęs tokį leidimą, šėtonas pražudė viską, ką turėjo Jobas - jo bandas ir kaimenes, tarnus ir tarnaites, sūnus ir dukteris; jis „ištiko Jobą dvokiančiomis votimis nuo padų iki viršugalvio” (Jobo 1, 8—11; 2, 5—7) .Ug 178.2
Dar vienas kartėlio lašas papildė Jobo taurę. Jo draugai, įžvelgdami šiose nelaimėse tik pelnytą bausmę už nuodėmes, prislėgė jo ir taip sugniuždytą dvasią savo kaltinimais dėl neteisingo gyvenimo. Atrodytų, apleistas Dangaus ir žemės, bet vis dar nepraradęs tikėjimo Dievu ir sveikos nuovokos, apimtas sielvarto ir sumaišties, Jobas sušuko:Ug 179.1
„Aš nebenoriu gyventi! [...]
O, kad paslėptum mane Šeole,
apsaugotum, kol praeis Tavo įniršis,
nustatytum laiką ir atmintum mane!”Ug 179.2
(Jobo 10, 1; 14, 13)
„Net kai šaukiu: ‘Smurtas!’ — nėra, kas atsakytų;
net kai rėkiu, nėra kas su manimi teisingai elgtųsi. [...]
Jis nuvilko nuo manęs mano garbę
ir nuėmė vainiką man nuo galvos. [...]
Mano giminaičiai ir artimi draugai manimi nesirūpina. [...]
tie, kuriuos mylėjau, atsuko man nugaras. [...]
Pasigailėkite manęs, mano bičiuliai,
nes mane ištiko Dievo ranka!
O, kad žinočiau, kur Jį rasti,
kaip nueiti į Jo buveinę! [...]
Eidamas į priekį, Jo nerandu; o atgal - negaliu pastebėti.
Kairėje Jis slepiasi, tik negaliu rasti;
gręžiuosi į dešinę, bet negaliu Jo matyti.
Bet Jis žino kiekvieną mano žingsnį!
Teištiria mane ugnimi, išeisiu tarsi grynas auksas.
Nors Jis ir gali mane užmušti,
pasitikiu Juo.
Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas;
galų gale Jis pakils kaip liudytojas žemėje.
Net kai liga jau bus suėdusi mano odą,
savo kūnu matysiu Dievą.
Matysiu Jį savo, o ne kieno kito akimis!”Ug 179.3
(Jobo 19, 7-21; 23, 3-10; 13, 15; 19, 25-27)
Kaip Jobas tikėjo, taip jam ir nutiko. Jis pasakė: „Teištiria mane ugnimi, išeisiu tarsi grynas auksas” (Jobo 23, 10) . Taip ir buvo. Savo kantria ištverme jis apvainikavo savo charakterį ir kartu charakterį To, kurio atstovas buvo. Ir „Viešpats pakreipė Jobo dalią [...]. Viešpats davė Jobui dvigubai daugiau, negu jis buvo anksčiau turėjęs. [...] Viešpats laimino vėlesnį Jobo gyvenimą labiau negu jo pradžią” (Jobo 42, 10-12).Ug 180.1
Pasakojimuose apie tuos, kurie išsižadėję savęs dalijosi Kristaus kančiomis, iškyla Jehonatano ir Jono Krikštytojo vardai - pirmasis iš Senojo Testamento, antrasis iš Naujojo.Ug 180.2
Jehonatanas gimė sosto įpėdiniu, tačiau Dievo valia buvo atskirtas kitiems darbams; vienas iš švelniausių ir ištikimiausių draugų, gynęs Dovydo gyvybę, rizikuodamas savąja, tvirtai laikęsis tėvo pusėje tamsiomis šios nykstančios galios dienomis ir pagaliau žuvęs jo pašonėje - Jehonatano vardas branginamas Danguje, o Žemėje jis liudija apie nesavanaudiškos meilės buvimą ir jėgą.Ug 181.1
Jonas Krikštytojas, pasirodęs kaip Mesijo pa-siuntinys, sukrėtė tautą. Paskui jį iš vienos vietos į kitą sekė minios įvairiausių klasių ir padėties žmonių. Tačiau, kai atėjo Tas, kurį jis liudijo, viskas pasikeitė. Minios nusekė paskui Jėzų, ir Jono darbas, atrodė, sparčiai eina į pabaigą. Tačiau jo tikėjimas nesusvyravo. „Jam skirta augti, o man — mažėti”, — pasakė jis (Jono 3, 30) .Ug 181.2
Slinko laikas, bet karalystė, kurios Jonas taip laukė, vis nesusikūrė. Erodo požemyje, be gyvybę teikiančio oro ir netekęs laisvės, kuria mėgavosi dykumoje, jis laukė ir stebėjo. Nežvangėjo jokie ginklai, neatsivėrė kalėjimo durys; tačiau pasveikstantys ligoniai, skelbiama Evangelija, atsigaunančios žmonių sielos liudijo apie Kristaus misiją.Ug 181.3
Vienas požemyje, matydamas, kad jo kelias tas pats, kaip ir Mokytojo, Jonas priėmė atsakomybę - bendrystę su Kristumi aukoje. Dangaus pasiuntiniai lankė jį iki mirties. Puolusios ir nepuolusios Visatos būtybės regėjo, kaip buvo apvainikuota jo nesavanaudiška tarnystė.Ug 181.4
Ir visose po to gyvenusiose kartose kenčiančias širdis palaikė Jono gyvenimo liudijimas. Požemių kalėjimuose, ant ešafoto, liepsnose vyrus ir moteris tamsos amžiais stiprino atminimas to, apie kurį Kristus pasakė: „Tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio ” (Mato 11, 11) .Ug 182.1
„Ką dar pasakyti? Man neužtektų laiko, jeigu imčiau pasakoti apie Gedeoną, Baraką, Samsoną, Jeftę, Dovydą, Samuelį ir pranašus, kurie tikėdami užkariavo karalystes, įvykdė teisingumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus, užgesino ugnies karštį, paspruko nuo kalavijo ašmenų, atsigavo iš silpnumo, tapo galiūnais kovoje, privertė bėgti svetimųjų pulkus. Moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius, kiti leidosi kankinami ir atsisakė laisvės, kad laimėtų prakilnesnį prisikėlimą. Dar kiti turėjo iškęsti patyčias ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą. Jie buvo akmenimis mušami, pjūklais pjaustomi, kalavijo kirčiais žudomi, klajojo prisidengę avikailiais ar ožkenomis, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus. Jie, kurių pasaulis nebuvo vertas, slapstėsi dykumose, kalnuose, olose ir žemės plyšiuose.Ug 182.2
Ir jie visi, nors dėl tikėjimo buvo gerai įvertinti, nesulaukė to, kas buvo pažadėta, nes Dievas geres-niuosius dalykus buvo numatęs mums, kad jie ne be mūsų pasiektų tobulumą ” (Hebrajams 11, 32—40).Ug 182.3