Per tikėjimą - į pergalę

Tiesa, kad kaip žmogus „galvoja savo širdyje, toks jis ir yra” (Patarlių 23, 7kiti vert.) iliustruoja kitas pavyzdys iš senovės Izraelio gyvenimo. Kanaano pakrašty žvalgai, apžiūrėję šalį, grįžo ir papasakojo, ką matę. Krašto grožis ir vaisingumas nublanko prieš baimę tų sunkumų, kurie laukė jį užimant. Išvydus miestus, apjuostus dangų siekiančiomis sienomis, gigantiškus karius ir geležinius karo vežimus, jų tikėjimas susvyravo. Užmiršę Dievą, daugelis antrino nebetikinčių žvalgų nuomonę: „Mes nepajėgsime tų žmonių pulti, nes jie už mus stipresni” (Skaičių 13, 31) . Ir jų žodžiai pasitvirtino. Jie nesugebėjo pakilti ir stūmė savo dienas dykumoje.Ug 171.2

Tačiau du iš dvylikos kraštą apžiūrėjusių žvalgų manė kitaip. „Tikrai galime juos nugalėti” (Skaičių 13, 30), - tvirtino jie, laikydami Dievo pažadą svarbesniu už milžinus, aukštas miesto sienas ir geležinius karo vežimus. Jiems jų žodis ir išsipildė. Nors Kalebas ir Jozuė kartu su savo broliais keturiasdešimt metų klaidžiojo po dykumą, jie įžengė į Pažadėtąją Žemę. Tokios pat drąsios širdies, kaip ir tada, kai su Viešpaties kareivijomis buvo išvestas iš Egipto, Kalebas prašė ir gavo savo dalį milžinų tvirtovėje. Su Dievo jėga jis išvijo kanaaniečius. Vynuogynai ir alyvų giraitės, kur įžengė jo koja, atiteko jam. Bailiai ir maištininkai išmirė dykumoje, o tikėjimo vyrai valgė Eškolo vynuoges.Ug 172.1

Jokios kitos tiesos Biblija neiškelia į šviesą aiškiau, kaip pavojaus bent kartą nuklysti iš teisingo kelio - pavojaus ir nusidėjėliui, ir visiems, kuriuos pasieks jo įtaka. Pavyzdys turi stebėtiną jėgą; ir tada, kai jis išryškina blogus mūsų prigimties polinkius, jam atsispirti labai sunku.Ug 172.2

Galingiausia blogio tvirtovė mūsų pasaulyje yra ne neteisingas kokio nors apleisto nusidėjėlio ar degradavusio atstumtojo gyvenimas, o gyvenimas, kuris atrodo dorovingas, garbingas ir kilnus, tačiau jame yra įsigalėjusi viena nuodėmė, nuolaidžiaujama vienai blogybei. Širdžiai, kuri slapčia grumiasi su kokia nors galinga pagunda, virpa ant prarajos pakraščio, toks pavyzdys kone galingiausiai vilioja nusidėti. Tas, kuris, nors ap-dovanotas teisingu požiūriu į gyvenimą, tiesą ir garbę, vis dėlto sąmoningai pažeidinėja kurį nors Dievo šventojo Įstatymo įsakymą, iškraipo savo tauriąsias dovanas, paversdamas jas pagunda nusidėti. Taip genijus, talentas, gailestingumas, net kilnūs ir geri darbai gali virsti šėtono įrankiais, viliojančiais sielą į pražūtingą bedugnę.Ug 172.3

Štai kodėl Dievas pateikė tiek daug pavyzdžių, liudijančių apie vieno vienintelio nusižengimo vaisius. Nuo liūdnos istorijos apie tą vienintelę nuodėmę, kuri „atnešė mirtį į mūsų pasaulį, daugel vargų ir Edeno netektį” iki užrašyto pasakojimo apie tą, kuris už trisdešimt sidabrinių pardavė šlovės Viešpatį, Biblijos personažų biografijose gausu tokių pavyzdžių, kurie yra kaip perspėjantys ženklai šalikelėse, vedančiose iš gyvenimo kelio.Ug 173.1

Tačiau esama ir kitokio perspėjimo, atkreipiančio dėmesį į pasekmes, kurios būna žmogui bent kartą atsidavus savo silpnybei ir suklydus, į tikėjimo praradimo vaisius. Tik vieną kartą pranašo Elijo tikėjimas susvyravo, tačiau tai sutrukdė jam atlikti viso gyvenimo darbą. Sunki buvo toji našta, kurią jis nešė už Izraelį; ištikimai jis barė tautą dėl visuotinės stabmeldystės; ir gili buvo jo vienatvė per trejus su puse bado metų, kai jis stebėjo ir laukė kokio nors atgailos ženklo. Vienas jis stojo Dievo pusėn ant Karmelio kalno. Per tikėjimo stiprybę stabmeldystė buvo išnaikinta, ir tai paliudijo palaimintasis lietus, iškritęs ant Izraelio. Paskui, pavargęs ir nusilpęs, pranašas pabūgo Jezabelės grasinimų, pabėgo į dykumą ir vienas ten meldė mirties. Jo tikėjimas palūžo. Jam nebuvo lemta užbaigti pradėtojo darbo. Dievas įpareigojo Eliją patepti kitą pranašą vietoj savęs. Tačiau Dievas įvertino Savojo tarno širdies tarnystę. Elijas nemirė vienatvėj ir nevilty dykumoje. Jis nenužengė į kapą, o kartu su Dievo angelais užžengė į Jo šlovės akivaizdą.Ug 173.2

Šie gyvenimo aprašymai liudija, jog vieną dieną kiekvienas žmogus supras, kad nuodėmė gali atnešti tik gėdą ir netektį; tačiau Dievo malonė pasiekia giliausias gelmes, o tikėjimas pakelia atgailaujančią sielą, kad džiaugtųsi su kitais Dievo vaikais.Ug 174.1