Nuo silpnybės prie galybės

Jokio kito mokinio istorija geriau neiliustruoja Kristaus ugdymo metodikos, kaip Petro. Drąsus, ūmus ir savimi pasitikintis, greitas suvokti ir nedvejojantis, kai reikia veikti, suskumbantis keršyti, tačiau mokantis ir nuoširdžiai atleisti, Petras dažnai klysdavo ir dažnai sulaukdavo priekaištų. Tačiau ne rečiau jis buvo giriamas už savo nuoširdžią ištikimybę bei atsidavimą Kristui. Kantriai, su išskirtine meile Išgelbėtojas ugdė Savo nekantrųjį mokinį, stengdamasis valdyti jo pernelyg didelį pasitikėjimą savimi bei mokyti nuolankumo, paklusnumo ir pasitikėjimo Juo..Tačiau ši pamoka buvo išmokta tik iš dalies. Pasitikėjimas savo jėgomis nebuvo išrautas su šaknim.Ug 101.2

Dažnai Jėzus prislėgta širdimi mėgindavo atskleisti mokiniams Savo įkalinimo ir kentėjimų scenas. Tačiau jų akims tai likdavo uždengta. Ši žinia nebuvo maloni, todėl mokiniai nieko nesuprato. Savigaila, dėl kurios bendravimas su kenčiančiu Kristumi buvo nebemalonus, paskatino Petrą pareikšti: „Nieku gyvu, Viešpatie, Tau neturi taip atsitikti!” (Mato 16, 22) Jo žodžiai išreiškė Dvylikos mintis ir jausmus.Ug 102.1

Taip jie ir gyveno artinantis krizei - mėgo girtis, tarpusavyje varžėsi, laukdami garbės apdovanojimų ir nė negalvodami apie kryžių.Ug 102.2

Petro atvejis jiems visiems buvo pamoka. Tie, kurie pernelyg pasitiki savimi, neatlaikys išbandymų. Kai blogis vis neapleidžiamas, nuo jo Kristus negali apsaugoti. Tačiau, kaip Viešpats ištiesė gelbėjančią ranką, kai bangos, regėjos, tuoj nusineš Petrą, taip Jo meilė gelbėjo jį, kai gilūs vandenys skandino jo sielą. Išdidūs Petro žodžiai stūmė jį vis arčiau prarajos krašto. Ne kartą jis buvo perspėtas: „Tu [...] išsiginsi Mane pažįstąs” (Luko 22, 34). Susikrimtusi, mylinti mokinio širdis atsakydavo: „Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su Tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!” (Luko 22, 33) Ir Tas, kuris tiria širdis, pasakė Petrui žodžius, kurie tuo metu nebuvo pakankamai įvertinti, bet sparčiai užslenkančioje tamsoje virto vilties spinduliu: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet Aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų; o tu sutvirtėjęs stiprink brolius!” (Luko 22, 31-32)Ug 102.3

Kai teismo salėje buvo ištarti išsižadėjimo žodžiai; kai Petro meilė ir ištikimybė, pažadinta gailesčio, meilės ir liūdesio kupino Išgelbėtojo žvilgsnio, paskatino jį nueiti į sodą, kur Kristus verkė ir meldėsi; kai jo paties atgailos ašaros krito ant Kristaus kančios krauju apvarvintos velėnos, Petro sielon įstrigo Gelbėtojo žodžiai: „Aš meldžiuosi už tave [...], o tu sutvirtėjęs stiprink brolius!” Kristus, nors ir numatė Petro [išsiginimo] nuodėmę, nepaliko jo nevilčiai.Ug 103.1

Jei Jėzaus žvilgsnis į Petrą būtų buvęs kupinas ne gailesčio, o paniekos; jei pranašaudamas nuodėmę Jis nebūtų suteikęs vilties, kokia juoda būtų Petrą gaubusi tamsa! Kokia siaubinga būtų tos iškankintos sielos neviltis! Kas tą sielvarto ir pasibaisėjimo savimi valandą būtų sulaikę jį nuo Judo praminto kelio? Tas, kuris negalėjo apsaugoti Savo mokinio nuo širdgėlos, nepaliko jo vieno kančioje. Jo meilė neapleidžia ir nepalieka.Ug 103.2

Žmonės, patys linkę į blogį, dažnai būna negailestingi gundomiems ir klystantiems. Jie nemoka įžvelgti, kas slypi širdyje, perprasti jos skausmo ir kovų. Jiems reikia mokytis pabarti iš meilės, suduoti taip, kad gytų žaizdos, perspėti su viltimi.Ug 103.3

Ne Joną - ne tą, kuris žvelgė į Kristų teismo salėje, stovėjo prie Jo kryžiaus ir pirmasis iš Dvylikos suskubo prie kapo - ne Joną, o Petrą paminėjo prisikėlęs Kristus. „Eikite, pasakykite Jo mokiniams ir Petrui: Jis eina pirma jūsų į Galilėją”, — paskelbė angelas (Morkaus 16, 7).Ug 104.1

Paskutiniame Kristaus susitikime su mokiniais prie jūros, Petras, patikrintas triskart užduotu klausimu: „Ar Mane myli?”, buvo sugrąžintas į savo vietą tarp Dvylikos. Jam buvo paskirtas darbas; jis turėjo maitinti Viešpaties avis. Paskui Jėzus jam liepė: „Sek paskui Mane”, ir tai buvo Jo paskutinis asmeninis nurodymas (žr. Jono 21, 17.22).Ug 104.2

Dabar Petras galėjo suprasti tuos žodžius. Jam tapo aiškesnė pamoka, kai Kristus, pasisodinęs tarp mokinių mažą vaiką, liepė jiems tapti panašiais į jį. Geriau suvokęs, koks jis yra silpnas ir koks galingas Kristus, jis buvo pasirengęs pasitikėti ir paklusti. Su Kristaus jėga Petras galėjo sekti paskui savo Mokytoją.Ug 104.3

Ir baigiantis šio mokinio darbui bei aukojimuisi, jis, anksčiau toks nepasirengęs žvelgti į kryžių, džiaugėsi galėdamas atiduoti savo gyvenimą Evangelijai ir manė, jog tam, kuris kartą išsižadėjo Viešpaties, mirti taip, kaip Mokytojas, yra pernelyg didelė garbė.Ug 104.4

Apaštalo Petro pasikeitimo esmė buvo dieviško švelnumo stebuklas. Tai - gyvenimiška pamoka visiems, kurie nori sekti paskui vyriausiąjį Mokytoją.Ug 105.1