Biblijos paslaptys

„ Argi gali suvokti Dievo paslaptį?”

JOKS ribotas protas negali iki galo suvokti Begalinio charakterio ir darbų. Mes negalime rasti Dievo, eidami mokslo keliais. Ir skvarbiausiems bei labiausiai išlavintiems protams, ir tamsiausiems bei mažiausiai išmanantiems šventoji Esybė išlieka apgaubta paslapties. „Jį gaubia debesys ir tamsa, ant teisumo ir teisingumo stovi Jo sostas” (Psalmyno 97, 2) . Mes galime suvokti Dievo santykį su mumis tiek, kiek įžvelgiame begalinės malonės ir beribės jėgos jungtį. Iš dalies mes pajėgūs suprasti Jo užmojus; o kai dėl to, kas anapus mūsų suvokimo, - turime pasitikėti ta Visagale ranka, ta meilės sklidina širdimi.Ug 197.1

Dievo Žodyje, kaip ir jo Autoriaus charakteryje, esama paslapčių, kurių ribotos būtybės niekada iki galo nesuvoks. Tačiau Dievas Šventajame Rašte pateikė pakankamai Rašto dieviškojo įkvėpimo įrodymų. Viešpaties egzistenciją, Jo charakterį, Jo Žodžio teisingumą atskleidžia liudijimas, besibeldžiantis į mūsų protą; ir šio liudijimo gausu. Taip, Jis nepanaikino abejonių galimybės; tikėjimas turi remtis įrodymais, o ne paviršutiniškumu; tie, kurie nori abejoti, turi tam galimybę; tačiau tie, kurie trokšta sužinoti tiesą, atranda tvirtą pagrindą tikėti.Ug 197.2

Tai, kad mes neįstengiame suprasti Apvaizdos paslapčių, nėra priežastis netikėti Jo Žodžiu. Gamtos pasaulyje mus nuolatos supa mums nesuvokiami stebuklai. Taigi ar turėtume stebėtis ir dvasiniame pasaulyje aptikę paslapčių? Visa problema - tik žmogaus proto silpnumas ir siauras mąstymas.Ug 198.1

Biblijos paslaptys - anaiptol ne argumentas prieš ją, o ryškiausi jos dieviško įkvėpimo pavyzdžiai. Jeigu Biblijoje būtų kalbama ne apie Dievą, o apie mums suprantamesnius dalykus; jeigu Jo didybę galėtų aprėpti riboti protai, Šventasis Raštas nepateiktų, kaip dabar, neabejotinų dieviškumo įrodymų. Jo temų didybė turi įkvėpti tikėjimą juo kaip Dievo Žodžiu.Ug 198.2

Tiesa Šventajame Rašte aiškinama taip paprastai ir pritaikytai prie žmonių širdžių poreikių ir troškimų, jog tai stulbino bei žavėjo ir labiausiai išlavintus protus, o paprastiesiems ir tamsiesiems taip pat rodė gyvenimo kelią. „Ištvirkėliai nesuklaidins tų, kurie juo žengia” (Izaijo 35, 8) . Joks vaikas nepasiklys tame kely. Joks nedrąsus ieškotojas nesuklups tyroje ir šventoje šviesoje. Tačiau paprasčiausiai išdėstytos tiesos apima pakylėtas, toli siekiančias, žmogaus suvokimo galią pranokstančias temas - paslaptis, kuriose slypi Jo šlovė, paslaptis, kurios užvaldo jas tyrinėjantį protą ir įkvepia nuoširdžiam tiesos ieškotojui pagarbą ir tikėjimą. Juo daugiau tyrinėjame Bibliją, juo labiau įsitikinam, kad ji - gyvojo Dievo Žodis, todėl žmogaus protas nusilenkia prieš dieviškojo apreiškimo didybę.Ug 198.3

Dievas nori, kad uoliam ieškotojui Jo Žodžio tiesos atsiskleistų be paliovos. „Tai, kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams” (Pakartoto Įstatymo 29, 28) . Nuomonė, jog tam tikros Biblijos vietos negali būti suprastos, paskatino ignoruoti kai kurias svarbiausias jos tiesas. Reikia akcentuoti ir dažnai kartoti tą faktą, jog Biblijoje esama paslapčių ne dėl to, kad Dievas būtų norėjęs paslėpti tiesą, o todėl, kad mes nesugebame jos suvokti ar įvertinti dėl savo pačių silpnumo ar tamsumo. Ribotas mąstymas - ne Dievo tikslas, o mūsų bruožas. Dievas trokšta, kad mes suvoktume tiek, kiek tik mūsų protas gali priimti tas Šventojo Rašto vietas, kurios dažnai praverčiamos, kaip nesuprantamos. „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas”, kad mes būtume pasirengę „kiekvienam geram darbui” (2 Timotiejui 3, 16.17). Jokio žmogaus protas negali visiškai suprasti bent vienos Biblijos tiesos ar pažado. Vienas įžvelgia šlovę vienu požiūriu, kitas - kitu; vis dėlto mes galime matyti tik atspindžius. Visas švytėjimas yra anapus mūsų regėjimo.Ug 199.1

Mąstydami apie didžiąsias Dievo Žodžio tiesas, mes žvelgiame į versmę, kuri mūsų akyse platėja ir gilėja. Jos plotis ir gylis pranoksta mūsų pažinimą. Mums žvelgiant, mūsų regėjimo laukas plečiasi - ir štai mums prieš akis bekraštė, krantų neturinti jūrą.Ug 199.2

Toks tyrinėjimas atgaivina. Protas ir širdis įgauna naujų jėgų, naujos gyvybės.Ug 200.1

Šis išgyvenimas yra svarbiausias įrodymas, jog Biblijos Autorius - Dievas. Mes priimame Dievo Žodį kaip peną sielai, kaip kad valgome duoną - maistą kūnui. Duona patenkina mūsų prigimties poreikį; iš patirties žinome, kad ji turi elementų, būtinų kraujui, kaulams ir smegenims. Lygiai taip pat išmėginkite Bibliją. Kas bus, kai jos principai taps mūsų būdo sudėtinėmis dalimis? Kokie pasikeitimai įvyks gyvenime? „Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja” (2 Korintiečiams 5, 17) . Su jos galybe vyrai ir moterys sutrauko nuodėmingų įpročių grandines. Jie atsižada savanaudiškumo. Bedieviai tampa dievobaimingi, girtuokliai - blaivininkai, nešvankėliai - tyri. Sielos, kurios buvo panašios į šėtoną, pasikeičia ir įgauna Dievo atvaizdą. Šis pasikeitimas pats savaime jau yra stebuklų stebuklas. Pasikeitimas, įvykęs per Žodį, - viena iš didžiausių to Žodžio paslapčių. Mes to negalime suprasti, galime tik tikėti, kaip pasakyta Šventajame Rašte: „Kristus jumyse — garbės viltis” (Kolosiečiams 1, 27).Ug 200.2

Šios paslapties žinojimas suteikia raktą į visas kitas. Jis atveria sielai Visatos lobynus, begalinio tobulėjimo galimybes.Ug 200.3

O tobulėjame mes vis geriau pažindami Dievo charakterį - rašytinio Žodžio šlovę ir paslaptį.Ug 201.1

Jeigu mes sugebėtume visiškai suprasti Dievą ir Jo Žodį, daugiau nebereikėtų ieškoti tiesos, siekti didesnio pažinimo ar tobulėjimo. Dievas nebebūtų aukščiau visko, o žmogus nustotų žengęs į priekį. Dėkui Dievui, kad taip nėra. Kadangi Dievas begalinis, ir Jame glūdi visi išminties lobiai, mes galime per visą amžinybę nuolatos ieškoti, mokytis ir vis tiek niekada neišsemti Jo išminties, Jo gerumo, Jo galybės turtų.Ug 201.2

Atlėgo mano skausmas tą darganotą vakarą,
Išblėso liūdesys, užliejo šiluma.
Kai Knygą — Dievo Raštą skaičiau,
tramdžiau vos ašaras...
Nušvito taip širdy... Užvaldė ramuma.

Knyga ta — džiaugsmas mano. Ji įžiebė man viltį,
Ji ragina mąstyti, suvokti, kas brangu...
Padėjo man nurimti, širdim Dangun pakilti
Ir patikėti — viltis tik Viešpačiu brandu!Ug 201.3

Zita Kirsnauskaitė