Garsių žmonių gyvenimas
„Teisus elgesys — gyvybės medis”.
ŠVENTOJOJE istorijoje yra daugybė teisingo auklėjimo pavyzdžių. Joje netrūksta kilnių žmonių, kurių charakterius formavo Dievas, žmonių, kurių gyvenimas buvo palaiminimas kitiems ir kurie pasaulyje buvo Dievo atstovai . Tarp tokių - Juozapas ir Danielius, Mozė, Eliziejus ir pagaliau Paulius - žymiausias valstybės veikėjas, išmintingiausias įstatymų leidėjas, vienas iš ištikimiausių reformatorių ir, išskyrus Tą, kuris kalbėjo taip, kaip niekada nekalbėjo joks žmogus, - jis buvo garsiausias mokytojas, kokį tik kada nors pažino pasaulis.Ug 58.1
Juozapas ir Danielius, vos pasiekę brandos amžių, buvo atskirti nuo savo šeimų ir išvežti kaip belaisviai į pagonių šalis. Ypač Juozapui teko pagundos, kurias lydėjo dideli likimo pokyčiai. Savo tėvo namuose jis buvo švelniai mylimas vaikas; Potifaro namuose - vergas, paskui patikėtinis ir bičiulis; dalykiškas žmogus, išsilavinęs studijuodamas, stebėdamas ir bendraudamas su kitais; faraono požemyje - neteisingai pasmerktas politinis kalinys, be vilties būti išteisintas ar perspektyvos išeiti į laisvę; pašauktas didžiulės krizės metu va dovauti savo tautai... Ir kas suteikė jam jėgų išlikti tokiam principingam bei doram?Ug 58.2
Aukštai iškilus visada gresia pavojus . Kaip kad audra, kuri palieka nenulaužtą slėnio gėlelę, bet išrauna su šaknimis kalno viršūnėje augantį medį, taip nuožmios pagundos aplenkia gyvenimo nuolankiuosius, bet užklumpa tuos, kurie užima aukščiausius pasaulyje sėkmės ir garbės postus. Tačiau Juozapas atlaikė ir priešiškumo, ir klestėjimo išbandymus. Ir faraonų rūmuose, ir kalinio vienutėje jis rodė tą pačią ištikimybę.Ug 59.1
Nuo vaikystės Juozapas buvo mokomas mylėti Dievą ir Jo bijoti. Savo tėvo palapinėje, po žvaigždėtu Sirijos dangumi, jis dažnai girdėdavo istoriją apie nakties regėjimą Betelyje, apie laiptus nuo žemės ligi dangaus, apie jais aukštyn žemyn laipiojančius angelus bei Tą, kuris iš aukštybių sosto apsireiškė Jokūbui. Jis klausydavosi pasakojimo apie kovą prie Jaboko upelio, kai, išsižadėjęs savo puoselėtų nuodėmių, Jokūbas nugalėjo, ir Dievas jam suteikė kunigaikščio vardą.Ug 59.2
Tyras ir paprastas savo tėvo avis ganančio piemens Juozapo gyvenimas buvo palankus ir fizinių, ir protinių gebėjimų vystymuisi. Bendraudamas su Dievu per gamtą bei gilinimąsi į didžiąsias tiesas, kurias tėvas perduodavo sūnui, jis išsiugdė blaivų mąstymą ir tvirtus principus.Ug 59.3
Sunkiu gyvenimo metu, toje siaubingoje kelionėj e iš vaikystės namų Kanaane į Egipte laukiančią vergiją, paskutinįsyk žvelgdamas į tarp kalvų pasislė-pusias savo gentainių palapines, Juozapas prisiminė savo tėvo Dievą. Jis prisiminė vaikystės pamokas, ir jo siela suvirpėjo iš pasiryžimo likti ištikimam - visada elgtis taip, kaip dera Dangaus Karaliaus pavaldiniui.Ug 59.4
Sunkiame savo - svetimšalio ir vergo - gyvenimo kely, tarp nedorybės vaizdų ir garsų, tarp viliojančių pagoniškų pamaldų, skendinčių turtuose bei karališkoje didybėje, Juozapas liko tvirtas. Jis išmoko paklusnumo ir pareigos pamoką. Ištikimybė, kad ir kokia būtų visuomeninė padėtis - nuo žemiausių iki aukščiausiųjų, lavino kiekvieną sugebėjimą svarbiausiai tarnystei .Ug 60.1
Tuo metu, kai Juozapas buvo pakviestas į faraono rūmus, Egiptas buvo garsiausia tauta. Jos civilizacijai, menui, švietimui nebuvo lygių. Itin sunkiu ir pavojingu laikotarpiu Juozapas tvarkė tos karalystės reikalus; ir tai darė taip, jog pelnė karaliaus bei žmonių pasitikėjimą. Faraonas „padarė jį savo namų viešpačiu ir visų turtų valdytoju, kad lavintų pareigūnus būti tokius kaip jis ir mokytų didžiūnus išminties” (Psalmyno 105, 21.22) .Ug 60.2
Įkvėpto Juozapo gyvenimo paslaptis - priešais mus. Laimindamas savo vaikus dieviškos jėgos ir grožio kupinais žodžiais, Jokūbas apie savo mylimąjį sūnų pasakė: „Juozapas — vaisinga šaka, vaisinga šaka prie šaltinio; jo atžalos perlipa per mūrą. Lankininkai piktai jį užpuolė; šovė į jį ir labai kamavo. Tačiau jo lankas liko įtemptas ir jo ginklai buvo tvirti, padedant Jokūbo Galingojo [Dievo] rankoms, dėl[...] tavo tėvo Dievo, kuris padės tau, Visagalio, kuris laimins tave palaiminimais aukštojo dangaus, palaiminimais po žeme slypinčios bedugnės [...]. Tavo tėvo palaiminimai tvirtesni už palaiminimus amžinųjų kalnų, jie viršija palaiminimus mano protėvių. Tepasilieka jie ant Juozapo galvos, ant kaktos išrinktojo tarp savo brolių!” (Pradžios 49, 22—26) Ug 60.3
Ištikimybė Dievui, tikėjimas Neregimuoju buvo Juozapo atspara. Tame slypėjo jo stiprybė. „Jo ginklai buvo tvirti, padedant Jokūbo Galingojo [Dievo] rankoms“.Ug 61.1