SĖKMĖ bet kokioje srityje reikalauja tam tikro tikslo. Tas, kuris norėtų, kad jo gyvenimas būtų tikrai sėkmingas, turi nuolat turėti prieš akis jo pastangų vertą tikslą. Toks tikslas keliamas iršiandieniniam jaunimui. Dangaus paskirtas tikslas nešti pasauliui Evangeliją šioje kartoje yrakilniausias iš visų tikslų, kokie gali būti keliami žmogui. Jis atveria galimybes pasireikšti kiekvienam, kurio širdį palietė Kristus.Ug 306.2

Dievo tikslas vaikams, kurie auga šalia mūsų širdžių, yra platesnis, gilesnis bei aukštesnis, nei gali suvokti mūsų ribotas protas. Praeity Dievas pašaukdavo paprasčiausius, kukliausius, tačiau iš-tikimus žmones liudyti Jį aukščiausiose pasaulio vietose. Taip ir šiandien dažnas jaunuolis, augantis kaip Danielius savo judėjiškuose namuose, tyrinėjantis Dievo Žodį bei Jo darbus ir besimokantis ištikimai tarnauti, vieną dieną stovės įstatymų leidėjų susirinkimuose, teismo salėse ar karalių rūmuose ir liudys Karalių Karalių.Ug 306.3

Daugybė žmonių bus pašaukta platesnei tarnystei. Evangelijai veriasi visas pasaulis. Į Dievą tiesia rankas Etiopija. Iš Japonijos, Kinijos ir Indijos, iš vis dar tamsių mūsų žemyno kraštų, iš kiekvieno šio pasaulio kampelio sklinda nuodėmės sumaitotų ir Dievo meilę pažinti trokštančių širdžių šauksmas. Milijonų milijonai dar niekada nėra girdėję apie Dievą ar Jo meilę, atskleistą Kristuje. Priimti šią žinią - jų teisė. Jie, lygiai taip pat kaip mes, gali pretenduoti į Gelbėtojo malonę. Ir mūsų, turinčių šią žinią bei galinčių ją perteikti savo vaikams, pareiga atsiliepti į tą šauksmą. Kiekvienai šeimai ir kiekvienai mokyklai, kiekvienam tėvui, mokytojui ir vaikui, kuriuos apšvietė Evangelijos šviesa, šioje krizėje keliamas klausimas, kaip karalienei Esterai didžiosios krizės Izraelio istorijoje metu: „Kas gali žinoti? Galbūt tu pasiekei karališkąjį sostą kaip tik tokiam metui, kaip dabar” (Esteros 4, 14) .Ug 306.4

Tie, kurie mąsto, kaip kuo greičiau paskelbti Evangeliją arba kaip sutrukdyti jai plisti, sieja ją su savim pačiais ir su pasauliu. Tik nedaugelis sieja ją su Dievu. Tik nedaugelis pagalvoja, kokias kančias mūsų Kūrėjui sukėlė nuodėmė. Visas Dangus kentėjo Kristaus agoniją; tačiau toji kančia neprasidėjo ir nesibaigė Jo apsireiškimu žmonijai. Kryžius apreiškia mums, tik iš dalies galintiems patirti skausmą savo atbukusiais pojūčiais, ką nuo pat pradžių dėl nuodėmės išgyveno Dievo širdis. Kiekvienas išklydimas iš teisingo kelio, kie-kvienas žiaurus poelgis, kiekviena žmogaus nesėkmė, siekiant Jo idealo, skaudina Dievą. Kai Izraelį užgriuvo nelaimės, garantuota nutolimo nuoUg 307.1

Dievo pasekmė, - puolė priešai, siautėjo žiaurumas ir mirtis, - yra pasakyta, kad „Jam buvo gaila žiūrėti į Izraelio vargus“. Jis „dėl visų jų nelaimių buvo nelaimingas. [...] Jis globojo juos ir nešė nuo amžių per visas dienas” (Teisėjų 10, 16; Izaijo 63, 9) .Ug 308.1

Dievo Dvasia „užtaria mus neišsakomais atodūsiais“. Kol „visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina” (Romiečiams 8, 26.22) , begalinio Tėvo širdis kupina sielvarto ir užuojautos. Mūsų pasaulis yra tarsi didžiuliai raupsuotųjų namai, kančios arena, kurios mes net nedrįstame įsivaizduoti. Jeigu mes suprastume, koks jis yra, ši našta būtų pernelyg siaubinga. Tačiau Dievas visa tai žino. Kad sunaikintų nuodėmę bei jos pasekmes, Jis atidavė Savo Mylimiausiąjį ir įgalino mus bendradarbiaujant su Juo užbaigti vargus šioje kančių arenoje. „Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateisgalas” (Mato 24, 14) . Kristus įsakė Savo sekėjams: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai” (Morkaus 16, 15). Ne visi gali būti tarnautojai ar misionieriai tiesiogine to žodžio prasme, tačiau visi gali darbuotis su Juo skelbdami savo artimui gerąją naujieną. Šis įsakymas duotas visiems - dideliems ir mažiems, išsilavinusiems ir tamsuoliams, seniems ir jauniems.Ug 308.2

Taigi, turėdami galvoje šį įsakymą, argi galime mes išugdyti savo sūnus ir dukteris taip, kad laikytųsi priimtų normų, laikytų save krikščionimis, bet stokotų Jo pasiaukojimo, ir todėl Tas, kuris yra Tiesa, paskelbtų nuosprendį: „Aš tavęs nepažįstu”?Ug 308.3

Tūkstančiai gyvena būtent taip. Jie trokšta savo vaikams Evangelijos privalumų, bet neigia jos dvasią. Tačiau šitaip neturėtų būti. Tie, kurie atmeta privilegiją bendradarbiauti su Kristum tarnaujant, nepriima vienintelio ugdymo, suteikiančio galimybę dalyvauti su Juo Jo šlovėje. Jie atmeta ugdymą, kuris jau šiame gyvenime suteikia jėgų ir taurumo charakteriui.Ug 309.1

Dažnas tėvas ir motina, neleidę savo vaikų prie Kristaus kryžiaus, pernelyg vėlai supranta, kad šitaip atidavė juos Dievo ir žmogaus priešui. Jie užtikrino jų pražūtį ne tik ateity, bet ir dabartiniame gyvenime. Juos įveikia pagundos. Jie išauga prakeikimu pasauliui, širdgėla ir gėda tiems, kurie juos augino. Net iš norinčiųjų pasiruošti Dievo tarnystei daugelis nuklysta į šalį dėl neteisingų auklėjimo metodų. Pernelyg dažnai manoma, kad gyvenimą sudaro atskiri laikotarpiai: laikotarpis mokytis ir laikotarpis dirbti - ruoštis ir siekti. Rengiantis tarnavimo gyvenimui, jaunimas siunčiamas į mokyklą, kad įgytų žinių studijuodami knygas. Atskirti nuo kasdienio gyvenimo pareigų, jie pasineria į mokslus ir dažnai užmiršta jų tikslą. Jų buvusio pasišventimo įkarštis išblėsta, ir pernelyg dažnas atsiduoda asmeninėms, savanaudiškoms ambicijoms. Baigę mokslus, tūkstančiai būna praradę ryšį su gyvenimu. Taip ilgai naršę po abstrakčius bei teorinius dalykus ir pagaliau atsidūrę nuožmioje tikro gyvenimo kovoje, jie būna jai nepasirengę. Užuot ėmęsi kilnaus darbo, kurį ketino atlikti, jie visą energiją atiduoda kovai už paprasčiausią pragyvenimą. Ne kartą nusivylę sąžiningais būdais užsidirbti pragyvenimui, daugelis nuklysta į abejotiną ar nusikalstamą veiklą. Pasaulis netenka tarnų, o Dievas - sielų, kurias Jis norėjo pakelti, sutaurinti ir pagerbti kaip Savo atstovus.Ug 309.2

Daugelis tėvų klysta skirstydami savo vaikus išsilavinimo atžvilgiu. Jie pasirengę viską paaukoti, kad užtikrintų kuo geresnes galimybes gabesniajam, bet nemano, kad tokios pat sąlygos reikalingos ir mažiau žadantiems vaikams. Manoma, jog kasdieniniams darbams atlikti nereikia beveik jokio išsilavinimo.Ug 310.1

Tačiau kas gali išrinkti iš vienos šeimos vaikų tuos, kuriems teks svarbiausia atsakomybė? Kaip dažnai šiuo atžvilgiu klysta žmogaus protas! Prisiminkite Samuelio atvejį, kai jis buvo pasiųstas patepti Izraelio karaliumi vieną iš Jesės sūnų. Pro jį praėjo septyni kilniai atrodantys jaunuoliai. Pažvelgęs į pirmąjį - dailaus veido, gražiai nuaugusį ir karališkos laikysenos, pranašas sušuko: „ Tikriausiai Viešpaties pateptasis stovi prieš Viešpatį“. Tačiau Dievas atsakė: „Nežiūrėk į jo išvaizdą ir stuomens aukštį, nes Aš jį atmečiau. Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus; žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį”. Taigi apie visus buvo pasakyta: „Nė vieno iš jų neišsirinko Viešpats ” (1 Samuelio 16, 6.7.10) . Ir kol nuo avių kaimenės nebuvo pakviestas Dovydas, pranašui nebuvo leista atlikti savo misijos.Ug 310.2

Vyresnieji broliai, kuriuos būtų pasirinkęs Samuelis, neturėjo tų savybių, kurias Dievas laikė būtinomis valdant Jo tautą. Išdidūs, egocentriški, pernelyg savimi pasitikintys, jie buvo atmesti ir pasirinktas tas, kurio jie nevertino, tas, kuris buvo išsaugojęs jaunatvišką paprastumą bei nuoširdumą, ir tas, kurį, nors jis buvo menkas savo akyse, Dievas galėjo išmokyti atsakomybės už karalystę. Taip ir šiandien Dievas dažnai įžvelgia kur kas didesnes to vaiko galimybes, į kurį jo tėvai numoja ranka ir nukreipia dėmesį į kitus, neva daug daugiau žadančius savo vaikus.Ug 311.1

O kai dėl gyvenimo galimybių, kas gali nuspręsti, kas yra daug, o kas mažai? Juk dažnas darbininkas kukliomis gyvenimo sąlygomis tiek padarė dėl pasaulio palaiminimo, jog galėtų pavydėti net karaliai! Taigi tegul kiekvienas vaikas būna ugdomas aukščiausiai tarnystei. „Rytą sėk savo sėklą, iki vakaro neleisk savo rankoms ilsėtis, nes niekada nežinai, ar šis ar anas darbas pasiseks, o gal abu bus sėkmingi ” (Mokytojo 11, 6) .Ug 311.2

Konkrečią mums skirtąją vietą gyvenime lemia mūsų sugebėjimai. Ne visi vienodai išsivys to ar vienodai gerai atlieka tą patį darbą. Dievas nesitiki, kad juozažolė išaugs tokia, kaip kedras, ar alyvmedis pasieks palmės aukštį. Tačiau kiekvienas turėtų siekti taip aukštai, kaip jam leidžia pasiekti žmogiškos ir dieviškos jėgos junginys.Ug 311.3

Daugelis netampa tuo, kuo galėtų, nes neišnaudoja savo turimų galių. Jie nesisemia jėgų iš Dievo, nors galėtų. Daugelis išklysta iš kelio, kuriame galėtų pasiekti tikrąją sėkmę. Siekdami didesnės garbės ar malonesnio darbo, jie griebiasi to, kam nėra tinkami. Dažnas žmogus, kurio sugebėjimai pritaikyti vienai profesijai, įsigyja kitą; taip tie, kurie galėtų būti sėkmingi ūkinin-kai, amatininkai ar slaugės, užima visiškai jiems netinkantį ministro, teisininko ar gydytojo postą. Yra ir tokių, kurie galėtų dirbti atsakingą darbą, bet stokoja energijos, uolumo bei ištvermės, taigi tenkinasi lengvesniu kąsniu.Ug 312.1

Mes turėtume atidžiau išstudijuoti Dievo planą mūsų gyvenimui. Kuo geriau atlikti mums po ranka esantį darbą, pavesti savo kelius Dievui bei stebėti Jo apvaizdos ženklus - štai taisyklės, kurios užtikrina saugų profesijos pasirinkimą.Ug 312.2

Tas, kuris atėjo iš Dangaus, kad taptų mums pavyzdžiu, beveik trisdešimt Savo gyvenimo metų praleido dirbdamas paprastą, amatininko darbą; tačiau per tą laiką Jis tyrinėjo Dievo Žodį bei darbus ir padėjo visiems, mokė visus, kuriuos galėjo pasiekti. Kai prasidėjo Jo viešoji tarnystė, Jis keliavo gydydamas ligonius, guosdamas pri-slėgtuosius ir skelbdamas vargšams Evangeliją. Toks darbas laukia ir visų Jo sekėjų. Kristus pasakė: „Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas. [...] O Aš tarp jūsų esu kaip Tas, kuris patarnauja” (Luko 22, 26.27) .Ug 312.3

Meilė ir ištikimybė Kristui yra bet kokios tikros tarnystės šaltinis. Jo meilės paliestoj širdy gimsta troškimas dirbti Jam. Šį troškimą derėtų puoselėti ir nukreipti tinkama linkme. Namuose, kaimynystėje ir mokykloje į vargšus, ligotus, tamsuolius ar nevykėlius reikėtų žiūrėti ne kaip į nelaimę, o kaip į puikią galimybę pasitarnauti.Ug 313.1

Šiame, kaip ir bet kuriame kitame darbe, su-gebėjimai išsiugdomi bedirbant. Būtent atliekant įprastines gyvenimo pareigas ir patarnaujant sto-kojantiems bei kenčiantiems, užtikrinamas mūsų sugebėjimų veiksmingumas. Be šito, ir geranoriškiausios pastangos dažnai būna nenaudingos ar net žalingos. Plaukti žmonės išmoksta ne sausumoj, o vandeny.Ug 313.2

Kita pareiga, kurią reikėtų išaiškinti Kristaus reikalavimams pažadintiems jaunuoliams ir kuri pernelyg dažnai traktuojama lengvabūdiškai, yra pareiga Bažnyčiai. Kristaus ir Jo Bažnyčios ryšys yra itin glaudus ir šventas: Jis - jaunikis, Bažnyčia - nuotaka; Jis - galva, Bažnyčia - kūnas. Taigi ryšys su Kristumi apima ryšį su Jo Bažnyčia.Ug 313.3

Bažnyčia suburta tarnavimui, ir tarnavimo Kristui gyvenime ryšys su Bažnyčia yra vienas iš pirmųjų žingsnių. Ištikimybė Kristui reikalauja ištikimai atlikti pareigas Bažnyčioje. Tai svarbi ugdymo dalis; todėl Bažnyčioje, persmelktoje Mokytojo gyvenimo, toks ugdymas ves tiesiai į pastangas dėl pasaulio, kuriame šito nėra.Ug 314.1

Yra daugybė sričių, kuriose jaunimas gali rasti galimybių pasitarnauti. Tesiburia jie į krikščioniško tarnavimo grupeles, tebendradarbiauja tarpusavyje, padeda ir padrąsina vieni kitus. Tėvai ir mokytojai, domėdamiesi jaunų žmonių darbu, galės perteikti jiems savo didesnę patirtį ir padėti, kad jų pastangos būtų naudingesnės.Ug 314.2

Pažintis pažadina užuojautą, o užuojauta yra veiksmingo tarnavimo šaltinis. Kad pažadintumėte vaikų bei jaunimo užuojautą ir pasiaukojimo dėl kenčiančių milijonų kituose regionuose dvasią, padėkite jiems susipažinti su tais kraštais bei jų žmonėmis. Šiuo požiūriu daug galima pasiekti mūsų mokyklose. Užuot nagrinėję Aleksandrų ir Napoleonų karo žygius, tegul mokiniai studijuoja gyvenimą tokių žmonių, kaip apaštalas Paulius ir Martynas Liuteris, kaip Mofatas (Moffat), Livingstonas (Livingstone) ir Keri (Carey) bei dabartinę misionieriškų kelionių istoriją. Užuot apsunkinę savo atmintį gausybe vardų bei teorijų, kurios neturi jokios įtakos jų gyvenimui ir apie kuriuos, išėję iš mokyklos klasės, jie retai tepagalvoja, tesidomi jie visais kraštais iš misionieriškos perspektyvos, tesusipažįsta su tais žmonėmis bei jų poreikiais.Ug 314.3

Šiame baigiamajame Evangelijos darbe dar reikia užimti didžiulį lauką; ir labiau nei bet kada šiam darbui reikia padėjėjų iš eilinių žmonių. Iš lauko, vynuogyno ar dirbtuvių bus pašaukti ir jauni, ir vyresnieji - Mokytojas išsiųs juos nešti Jo žinią. Daugelis iš tų žmonių neturėjo galimybės mokytis; tačiau Kristus įžvelgia juose savybes, kurios įgalins juos įgyvendinti Jo tikslą. Jeigu jie iš visos širdies darbuosis ir toliau mokysis, Jis padarys juos tinkamus Savo darbui.Ug 315.1

Tas, kuris žino pasaulio kančios ir nevilties gelmes, žino, ir kokiomis priemonėmis palengvinti jo dalią. Jėzus visur mato tamsoje skendinčias širdis, prislėgtas nuodėmės, sielvarto bei skausmo. Tačiau Jis įžvelgia ir jų galimybes; Jis regi, kokias aukštumas jos gali pasiekti. Nors žmonės piktnaudžiavo jiems suteiktąja malone, iššvaistė savo talentus ir prarado dievišką orumą, Kūrėjas turi būti pašlovintas per jų atpirkimą.Ug 315.2

Darbų naštą už šiuos nelaimėlius pasaulio už-kampiuose Kristus uždeda ant tų, kurie gali užjausti skendinčius tamsoje ir išklydusius iš kelio. Jis bus šalia ir padės tiems, kurių širdys gailestingos, nors jų rankos galbūt šiurkščios ir negabios. Jėzus darbuosis per tuos, kurie gali įžvelgti malonę kančioje ir laimėjimą praradime. Kai šalia eina pasaulio Šviesa, sunkumuose įžvelgsime privilegijas, sumaištyje - tvarką, tariamoj nesėkmėj - pasisekimą. Negandas laikysime užslėptais palaiminimais, o vargus - malone. Iš paprastų žmonių kilę darbininkai, besidalijantys savo artimųjų kančiomis, kaip kad jų Mokytojas dalijosi visos žmonijos kančiomis, tikėjimu regės Jį darbuojantis su jais. „Didžioji Viešpaties diena jau arti, arti ir sparčiai artėja” (Sofonijo 1, 14) . Todėl pasaulis turi būti perspėtas.Ug 315.3

Su tokiu pasirengimu, kokį jie gali įgyti, tūkstančių tūkstančiai jaunuolių ir vyresniųjų turėtų imtis šio darbo. Į Vyriausiojo Darbininko raginimą jau atsiliepė daugybė širdžių, ir jų skaičius vis didėja. Tegul kiekvienas krikščionis švietėjas moko tokius darbininkus užuojautos ir bendradarbiavimo. Tedrąsina jis savo globojamus jaunuolius ir tepadeda jiems pasirengti įstoti į tų darbininkų gretas.Ug 316.1

Nėra kito tokio darbų baro, kuris jaunimui būtų naudingesnis. Visi, prisijungę prie tarnavimo, tampa Dievo padedančia ranka. Jie bendradarbiauja su angelais, o tiksliau, jie yra žmonės, per kuriuos angelai atlieka savo misiją. Per jų balsą angelai kalba ir jų rankomis dirba. Bendradarbiaudami su dangiškosiomis būtybėmis, žmonės iš jų mokosi ir įgyja patirties. Koks universiteto kursas gali tam prilygti?Ug 316.2

Esant tokiai darbininkų kareivijai, kaip teisingai išlavintas mūsų jaunimas, žinia apie nukryžiuotąjį, prisikėlusį ir veikiai ateisiantį Išgelbėtoją apskries visą pasaulį! Kaip greitai gali ateiti pabaiga - kančių, liūdesio ir nuodėmės pabaiga! Kaip greitai vietoj čia turimos nuosavybės, paženklintos nuodėmės ir kančios, mūsų vaikai gali gauti kitą paveldą, kaip pasakyta: „Teisieji paveldės kraštą ir jame gyvens amžinai. [...] Nebus ten žmogaus, kuris sakytų: ‘Aš ligotas!’ [...] Nebebus joje girdėti graudaus verksmo” (Psalmyno 37, 29; Izaijo 33, 24; 65, 19) .Ug 316.3

Nurimo širdis nuo skausmo,
Kai nukreipiau žvilgsnį į Aukštį,
Išblėso tas žeidžiantis jausmas,
Kai atskrido viltis tartum paukštė.

Šviesu širdyje pasidarė,
Kai šaukiausi Kūrėjo aš švento,
Džiugu ir prasminga, ir gera, —
Jau regiu tą viltingąjį Krantą.

Žinau, tam Krante stebuklingam
Net silpniausias žmogus nepalūžta,
Viltys amžinos, gyvos, džiaugsmingos.
Ten jos niekad, o niekad nedūžta!Ug 317.1

Zita Kirsnauskaitė

Tikėjimas ir malda

MOKYTOJO PADĖJĖJAI