DIDYBĖ NUOLANKUME, Birželio 25

“Nedžiūgauk dėl mano nelaimės, mano prieše! Nors ir parpuoliau, vėl atsikelsiu, nors sėdžiu tamsybėje, Viešpats — mano šviesa. Kadangi Jam nusidėjau, turiu pakelti Viešpaties įniršį, kol Jis apgins mano bylą ir grąžins man teisingumą. Jis išves mane į šviesą, ir aš regėsiu Jo teisumą.” Mch 7,8.9.KID 178.1

Sąžinė vis bylojo Dovydui apie karčias ir pažeminančias tiesas. Nors jo ištikimieji tarnai stebėjosi, matydami tokį staigų istorijos posūkį, tačiau karaliui tai nebuvo jokia paslaptis. Jis dažnai jautė, kad tokia valanda išmuš. Jis stebėjosi, kad Dievas taip ilgai kentė jo nuodėmes ir vis atidėliojo jo užtarnautą bausmę. Bet dabar šiame skubotame ir liūdname bėgime, basomis kojomis, apsisiautęs maišu vietoje karališkų rūbų, jo pasekėjų aimanoms randant atgarsį kalnų viršūnėse, jis galvojo apie savo mylimą sostinę, vietą, kurioje buvo įvykdyta nuodėmė ir tada jo mintis užplūdo prisiminimai apie Dievo kantrybę ir gerumą, jis prisipildė viltimi...KID 178.2

Daugelis nusidėjėlių, teisindamiesi dėl savo nuodėmės, rodė į Dovydo puolimą, tačiau tik nedaugelis parodo Dovydo atgailą ir nusižemininmą. Nedaugelis į tokį pabarimą ir bausmę būtų reagavę su kantrybe ir tvirtumu, kokį rodė jis. Jis išpažino nuodėmę ir ištisus metus stengėsi atlikti savo, kaip ištikimo Dievo tarno, pareigą. Jis dirbo stiprindamas savo karalystę ir jo valdymo metais ji kaip niekada anksčiau, suklestėjo. Jis surinko pilnus sandėlius medžiagų, skirtų Dievo namų statybai. Nejaugi viso gyvenimo darbas bus taip langvai nušluotas? Argi ištisų metų sunkus darbas, kaip genialaus ir pasišventusio valdovo, turėjo atitekti į nerūpestingo ir apgaulingo sūnaus rankas, kuris nevertino nei Dievo garbės, nei Izraelio šlovės? Kaip tai būtų atrodę natūralu, jei Dovydas tokiame savo prispaudime būtų murmėjęs prieš Dievą!KID 178.3

Bet jis savo nuodėmėje matė savo nelaimių priežastį... Ir Viešpats nepaliko Dovydo. Šis jo patyrimo puslapis, kada jis buvo slegiamas žiaurios neteisybės ir įžeidinėjimų, bet vis dėlto parodė nuolankumą, nesavanaudiškumą ir paklusnumą, yra vienas iš kilniausių jo patyrimų. Niekada Izraelio valdovas dangaus akyse nebuvo didingesnis nei išorinio pažeminimo valandą. (PP 737, 738)KID 178.4