PAMOKOS KALĖJIME, Kovo 11

“Jo kojos buvo supančiotos, ant kaklo užkarta grandinė, kol atsitiko, ką jis buvo pranašavęs, ir Viešpaties žodis jį išbandė.” Ps 105, 18.19.KID 72.1

Per savo tikėjimo garbingumą Juozapas prarado reputaciją ir neteko laisvės. Tai yra sunkiausias išbandymas, kurį tenka patirti doriems ir Dievo bijantiems. Netiesa, atrodytų, klesti, kai tuo tarpu garbė yra mindoma dulkėse... Nežiūrint visų išbandymų, Juozapo religija išlaikė jo būdą malonų, o jo užuojautą žmonijai nuoširdžią ir stiprią... Tik įžengęs į kalėjimo gyvenimą, jis praktiškai panaudoja visus savo krikščioniškus principus, tapdamas naudingu kitiems... Jis yra linksmas, nes yra krikščionis džentelmenas. Dievas jį ruošė žymiai didesnei atsakomybei, garbei ir naudingumui. Jis noriai mokėsi pamokų, kurių jį mokė Viešpats. Jis išmoko nešti savo jaunystės naštą. Išmokęs paklusnumo, jis mokėsi valdyti. (1BC 1097)KID 72.2

Juzapo tikrasis charakteris šviečia net kalėjimo požemyje. Jo tikėjimas ir kantrybė nesusvyravo. Už jo ištikimos tarnystės metus buvo labai žiauriai užmokėta, tačiau tai nepadarė jį niūrų ir nepatiklų. Jis turėjo tą ramybę, kuri kyla iš romios sąžinės ir jis patikėjo savo likimą Dievui... Netgi kalėjime jis susirado darbą. Sielvarto mokykloje Dievas jį ruošė didesnėms pareigoms, ir jis neatsisakė reikiamos disciplinos. Kalėjime jis stebėjo prievartos ir tironijos pasekmes, matė nusikalstamumo poveikį. Taip jis išmoko teisingumo, užuojautos ir gailestingumo, kurie ruošė jį naudoti galią išmintingai ir su užuojauta... Būtent tai, ką jis rodė kalėjime — jo kasdieninio gyvenimo gailestingumą tiems, kurie nelaimėje ir nusivylime — atvėrė jam kelią į klestėjimą ir garbę. Kiekvienas šviesos spindulys, kuriuo apšviečiame kitus, atsispindi mumyse. Kiekvienas švelnus ir užjaučiantis žodis, ištartas nusiminusiam, kiekvienas poelgis, atgaivinantis prislėgtąjį ir kiekviena teisingo motyvo skatinama dovana nieko neturinčiam visada sugrįš palaimomis davėjui. (PP 218)KID 72.3