VISKĄ ANT AUKURO, Rugpjūčio 4

“Jėzus jam pasakė: “Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei.” Lk 9,62.KID 218.1

N e iš visų mūsų yra reikalaujama tarnauti taip, kaip tarnavo Eliziejus. Ne visiems mums yra liepiama parduoti viską ką turime. Dievas prašo, kad mes Jo tarnavimui skirtume pirmą vietą savo gyvenime. Kad nė viena diena nepraeitų nepadarius ko nors tokio, kas pasitarnautų Jo darbui žemėje. Jis nesitiki, kad mes visi atliksime tą patį tarnavimą. Vienas gali būti pašauktas vykti dirbti į kitą šalį, kitas — paprašytas savo pinigais paremti Evangelijos darbą. Dievas priima kiekvieną auką. Kas yra būtina, tai pa-šventimas savo gyvenimo ir visų savo norų. Tie, kurie pašvęs, išgirs Dangaus kvietimą ir jam paklus. Pradžioje iš Eliziejaus nebuvo reiklaujama jokio didelio darbo. Jo mokytoju vis dar buvo kasdieninės pareigos. Apie jį kalbama kaip apie pilantį vandenį savo šeimininkui, Elijui, ant rankų. Jis buvo pasiruošęs atlikti bet ką, ko paprašytų Viešpats, ir kiekviename žingsnyje jis mokėsi nusižeminimo bei tarnavimo... Po Eliziejaus prisijungimo prie Elijo jo gyvenimas nebuvo be gundymų. Išbandymų buvo apstu, tačiau kiekvieną kritinę akimirką jis pasitikėdavo Dievu. Jis buvo gundomas galvoti apie paliktus namus, bet nekreipdavo dėmesio į tai. Uždėjęs ranką ant arklo, jis pasiryžo nebesigręžioti atgal. O išbandymai parodė jį esant ištikimu suteiktam pasitikėjimui...KID 218.2

Eliziejui lydint pranašą, jo tikėjimas ir ryžtas buvo dar kartą išbandyti. Pranašas siūlė jam grįžti atgal jiems einant į Gilgalą, vėliau — į Betelį ir dar kartą — einant į Jerichą... Tačiau... jis neatsisakė savo ketinimų. Elijas tarė Eliziejui: “Sakyk, ką galiu tau padaryti, kol nesu nuo tavęs paimtas!”KID 218.3

Eliziejus neprašė pasaulio garbės ar aukštos padėties tarp didžiųjų žmonių. Jis troško dvasios, kurią Dievas buvo suteikęs tam, kuris turėjo būti pagerbtas paėmimu į dangų. Jis žinojo, kad niekas, išskyrus dvasią, buvusią Elijuje, negalėtų padaryti jo tinkamu užimti pareigų Izraelyje, kurioms jį pašaukė Dievas. Tai supratęs, jis maldavo: “Prašyčiau leisti man paveldėti tavo dvasios dvigubai.” (Ten pat, 221-227)KID 218.4