JI ĮVYKDĖ SAVO PAŽADA, Gegužės 11

“Darydama įžadą, ji sakė: “O, Galybių Viešpatie, jei Tu pažvelgsi j Savo tarnaitės kančią, jei atsiminsi mane ir neužmirši Savo tarnaitės, jei suteiksi Savo tarnaitei palikuonį, atiduosiu jį Tau kaip nazyrą visoms jo gyvenimo dienoms; nei vyno, nei svaigių gėrimų jis negers, ir skustuvas jo galvos nepalies.” 1 Sam 1, 11.KID 133.1

Elkana, levitas iš Efraimo aukštumų, buvo turtingas ir įtakingas žmogus, kuris mylėjo bei bijojo Viešpaties. Ona, jo žmona, buvo labai pamaldi moteris, būdama švelni ir nuolanki, ji išsiskyrė uolumu ir didingu tikėjimu. Ši dievobaiminga pora negalėjo džiaugtis palaima, kurios taip uoliai ieškojo kiekvienas žydas. Jų namams džiaugsmo nesuteikė vaikiški balsai. Vyro troškimas įamžinti savo vardą pastūmėjo jį, kaip ir daugelį kitų, vesti antrą kartą. Tačiau šis žingsnis, žengtas dėl tikėjimo Dievu trūkumo, neatnešė džiaugsmo. Seimą papildė sūnūs ir dukterys, bet Dievo šventos institucijos grožis buvo suteptas, o šeimos ramybė sutrikdyta. Penina, naujoji žmona, buvo pavydi ir riboto intelekto; jos laikysena dvelkė išdidumu ir įžūlumu.KID 133.2

Onai gyvenimas atrodė kaip sunki našta, kuriame nebuvo vilties. Ir vis dėlto, nežiūrint į tai, ji išbandymą sutiko nulankiai... Naštą, kurios negalėjo pasidalinti nei su jokiu žemišku draugu, ji atidavė Dievui. Ji karštai meldėsi, kad Dievas atimtų jos gėdą ir suteiktų jai tą vertingą dovaną — sūnų, kurį ji galėtų auginti ir auklėti dėl Jo. Ji davė rimtus įžadus, kad, jei jos prašymas bus patenkintas, ji paskirs savo vaiką Dievui vos jam gimus...KID 133.3

Į Onos maldą buvo atsakyta. Ji gavo dovaną, kurios taip karštai prašė. Žvelgdama į vaiką, ji pavadino jį Samueliu — “Išprašytu iš Dievo.” (PP 569, 570)KID 133.4

Ji įgyvendino savo pažadą tuoj po to, kai tik vaikas galėjo būti atskirtas nuo motinos. Visa savo motiniška širdimi ji mylėjo vaiką. Diena iš dienos jos meilė augo, klausantis vaikiško čiauškėjimo, stebint, kaip jis stiprėja. Jis buvo jos vienintelis sūnus, ypatinga dangaus dovana. Bet ji gavo jį kaip brangenybę, pašvęstą Dievui ir ji nenorėjo nuslėpti nuo Dievo tai, kas priklausė Jam. Tikėjimas sustiprino motinos širdį ir ji nepasidavė savo įgimtiems jausmams. i (2BC 1008)KID 133.5