NESAUGIOS GATVĖS, Vasario 15

“Anie du angelai atėjo į Sodomą vakare. Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Pamatęs juos, Lotas pakilo jų pasveikinti ir, nusilenkdamas iki žemės, tarė: “Mano viešpačiai, prašyčiau užsukti j savo tarno namus pernakvoti ir nusiplauti kojas. Anksti galėsite keltis ir keliauti toliau savo keliu.” Bet jie atsakė: “Ne. Praleisime naktį aikštėje.” Pr 19,1.2.KID 48.1

Lotas, Abraomo sūnėnas, nors ir apsigyveno Sodomoje, vis dėlto buvo pripildytas patriarcho gerumo ir svetingumo dvasios. Vakarėjant prie miesto vartų sutikęs du nepažįstamuosius ir žinodamas, kokie pavojai slypi šiame nuodėmingame mieste, Lotas reikalavo, kad jie apsistotų jo namuose. Jis net negalvojo, kokius pavojus tai gali sukelti jam ir jo namams. Apsaugoti pavojuje atsidūrusius ir rūpintis benamiais tapo jo gyvenimo dalimi, ir dėmesys, parodytas dviems nepažįstamiems keleiviams atvedė du angelus į jo namus. Tie, kuriuos jis stengėsi apsaugoti, apsaugojo jį. Vakare jis vedė juos į saugią vietą link savo durų, auštant jie vedė jį ir jo šeimyną toliau nuo pasmerkto miesto vartų. (6T 342)KID 48.2

Lotas nežinojo tikrosios jų prigimties, tačiau mandagumas ir svetingumas jam jau buvo tapę įpročiu, tai buvo dalis jo religijos — pamokos, išmoktos stebint Abraomo pavyzdį. Jei jie nebūtų pamatę mandagumo dvasios, jis galėjo būti paliktas žūti kartu su likusiaisiais Sodomoje. Daugelis šeimų, uždarydami savo duris prieš nepažįstamuosius, atmetė Dievo žinianešį, kuris būtų atnešęs palaimą, viltį ir ramybę. Kiekvienas gyvenimo poelgis, koks mažas jis bebūtų, veda link gėrio ar blogio. Ištikimybė arba neištikimybė, atrodytų, nereikšmingų pareigų paisymas arba nepaisymas, gali atverti duris geriausioms gyvenimo palaimoms arba didžiausioms nelaimėms. Mažais dalykais yra išmėginamas mūsų charakteris. Dievas šypsosi matydamas neveidmainiškus ir nesavanaudiškus kasdieninius poelgius, atliekamus noriai, su linksma širdimi. Tik užmirštant save ir puoselėjant pagalbos bei meilės dvasią, mūsų gyvenimas gali tapti palaimą. Dėmesys, paslaugumas sudaro gyvenimo džiaugsmą, o viso to nepaisymas nė kiek ne mažiau padaro žmogų nelaimingą. (PP 158)KID 48.3