VĖLYVAS PRABUDIMAS, Liepos 9

“Tuomet apsvarsčiau visa, ką mano rankos buvo padariusios, ir sunkų triūsą, kurį buvau įdėjęs. Tikėk manimi, visa tai tik migla ir vėjų vaikymasis! Nebuvo nieko naudinga po saule!” Mok 2, 11.KID 192.1

Savo karčiu patyrimu Saliamonas patyrė tuštybę gyvenimo, ku-riam siekimas žemiškų daiktų yra aukščiausias gėris. Jis statė aukurus pagonių dievams vien tik tam, kad sužinotų, kokie tušti pažadai apie dvasios poilsį. Niūrios ir sielą drąskančios mintys kamavo jį dieną ir naktį. Jam gyvenimas nebeteikė džiaugsmo ir nusiraminimo, o ateitis atrodė aptemdyta nusivylimo.KID 192.2

Bet Viešpats jo neišsižadėjo. Siųsdamas pabarimus ir griežtas bausmes, Jis stengėsi padėti karaliui suprasti jo kelių nuodėmingumą... Galiausiai per pranašą jis siuntė Saliamonui siaubingą žinią... “Kadangi tu taip norėjai, nesilaikei Mano Sandoros ir įstatų, kuriuos tau daviau, Aš tikrai atplėšiu nuo tavęs karalystę ir atiduosiu ją vienam iš tavo tarnų. Bet dėl tavo tėvo Dovydo to nedarysiu tavo dienomis. Iš tavo sūnaus rankų ją atplėšiu.” 1Kar 11,11.12.KID 192.3

Pažadintas šio nuosprendžio prieš jį ir jo namus sapno, Saliamonas su atbudusia sąžine pamatė savo beprotystę tikroje šviesoje. Nusilpęs protu ir kūnu bei pažemintas dvasia, jis nusigręžė nuo apgaulingų žemiškų šaltinių ir dar kartą, ištroškęs ir pavargęs, gėrė iš gyvybės šaltinio... Jis nesitikėjo kada nors išvengti griaunančios nuodėmės pasekmių. Jis niekada negalės atpalaiduoti savo proto nuo prisiminimų apie anksčiau gyventą iškreiptą savo gyvenimą. Tačiau jis karštai stengėsi atkalbėti kitus nuo sekimo šia beprotyste...KID 192.4

Nuoširdžiai atgailaujantis neištrina iš atminties savo praeities nuodėmių. Gavęs ramybę, jis nežiūri lengvabūdiškai į savo padarytas klaidas. Jis galvoja apie tuos, kurie galėjo būti suklaidinti jo netikusių poelgių ir stengiasi visais įmanomais būdais sugrąžinti juos į tikrąjį kelią. Kuo į aiškesnę šviesą yra įžengiama, tuo labiau žmogus trokšta parodyti kitiems teisingą kelią. (PK 76-78)KID 192.5