VILTIS BĖGLIUI, Vasario 27

“Jis sapnavo. Žiūri, stovi laiptai ant žemės, ojų viršus siekia dangų, ir Dievo angelai laipioja jais aukštyn ir žemyn.” Pr 28,12.KID 60.1

Bijodamas Ezavo keršto ir gelbėdamas savo gyvybę, Jokūbas pabėgo iš savo tėvo namų, tačiau su savimi jis išsinešė ir tėvo palaiminimą. Izaokas atnaujino jam sandoros pažadą ir liepė kaip pažado paveldėtojui ieškoti sau žmonos iš jo motinos šalies Mesopotamijoje. Vis tik su dideliu nerimu širdyje Jokūbas išvyko į savo vienišą kelionę. Tik su lazda rankoje jis privalo keliauti šimtus mylių per klajoklių genčių apgyvendintą kraštą. Baikštus ir su apsunkinta sąžine, jis vengė žmonių, bijodamas, kad tai gali atsekti jo įpykęs brolis. Jis baiminosi, kad amžiams prarado palaiminimą, kurį Dievas buvo ketinęs duoti jam, o šėtonas buvo čia pat, apsupdamas jį gundymais...KID 60.2

Nusivylimo tamsa slėgė jo sielą, jis nedrįso netgi melstis. Tačiau jis buvo toks vienišas, kad kaip niekada anksčiau jautė Dievo apsaugos poreikį. Su ašaromis ir giliu nusižeminimu jis išpažino savo nuodėmę ir maldavo kokio nors įrodymo, kad nėra visiškai paliktas... Dievas neapleido Jokūbo. Jo malonė vis dar buvo šalia Jo, klystančio ir nepatiklaus tarno. Dievas su užuojauta atskleidė tai, ko Jokūbui reikėjo labiausiai — Gelbėtoją...KID 60.3

Išvargintas kelionės, keleivis atsigulė ant žemės, akmuo atstojo jam pagalvę. Miegodamas jis regėjo keistus, spindinčius laiptus, kurie prasidėjo nuo žemės ir kilo iki dangaus. Laiptais aukštyn ir žemyn laipiojo angelai. Jų viršje buvo šlovės Viešpats...KID 60.4

Gilioje nakties ramybėje Jokūbas pabudo iš miego. Šviesaus sapno vaizdai išnyko. Jo žvilgsnį pagavo sunkūs kalnų siluetai, o virš jų pilnas žvaigždžių spindintis dangus. Tačiau jis jautė įsitikinimą, kad Dievas buvo su juo. Nematomas buvimas užpildė vienatvę. “Iš tikrųjų Viešpats yra šioje vietoje, — tarė jis, — bet aš to nežinojau... Tai ne kas kita kaip Dievo namai ir dangaus vartai. (PP183-187)KID 60.5