SENATVĖ, Birželio 29

“Neatstumk manęs senatvėje; mano jėgoms senkant, nepalik manęs.” Ps 71,9.KID 182.1

Dovydas maldavo neišsižadėti jo senatvėje. Kodėl jis to meldė? Aplink save jis matė nelaimingus pagyvenusius žmones, nes jų nedėkingi charakterio bruožai metams bėgant dar labiau išryškėdavo. Jei jie iš prigimties būdavo užsidarę ir šykštūs, jiems subrendus jie tapdavo dar nemalonesni. Jei jie buvo pavydūs, įžūlūs ir nekantrūs, tai jiems senstant šios jų savybės dar labiau išryškėdavo. (3BC 1148)KID 182.2

Dovydas rūpinosi matydamas, kaip karaliai ir kilmingieji, kurie atrodytų, turėjo Viešpaties baimę savo jaunystėje, jiems senstant, tapdavo pavydūs savo geriausies draugams ir giminėms. Juos pastoviai kamuodavo baimė, kad tai buvo savanaudiški motyvai, kurie skatino jų draugus rodyti susidomėjimą jais. Jie įsiklausydavo į nepažįstamųjų patarimus ir užuominas apie tai, kuo jie turėtų pasitikėti. Jų nevaržomas pavydas kartais užsiliepsnodavo karščiausia liepsna, nes ne visi sutikdavo su jų netikusiu supratimu. Jų šykštumas buvo baisus. Jie dažnai galvodavo, kad jų vaikai ir artimieji trokšta jų mirties tam, kad galėtų užimti jų vietą, užvaldyti jų turtus ir pasisavinti tą pagarbą, kuri buvo skirta jiems. Kai kurie buvo taip užvaldyti pavydo ir godumo, kad sunaikino savo pačių vaikus.KID 182.3

Dovydas taip pat pastebėjo, kad kai kurie, būdami pačiame jėgų žydėjime, buvo teisųs žmonės, tačiau jiems pasenus, atrodo, prarasdavo savitvardą. Įžengdavo šėtonas ir vadovaudavo jų protams, padarydamas juos neramiais ir nepatenkintais...KID 182.4

Dovydas buvo giliai sujaudintas. Senatvės artėjimas jam kėlė nerimą. Jis baiminosi, kad Dievas jį paliks ir jis taps toks pat nelaimingas, kaip ir kiti pagyvenusieji, kurių gyvenimus jis stebėjo ir taps papiktinimu Viešpaties priešams. Jausdamas šį susirūpinimą, jis karštai meldėsi: “Neatstumk manęs senatvėje; mano jėgoms senkant, nepalik manęs.” (Ps 71, 9). (1T 422,423)KID 182.5