“DUOK MAN ŠĮ KALNĄ”, Balandžio 27

“Esu toks pat stiprus, kap tą dieną, kai Mozė mane siuntė. Kokios tuomet buvo mano jėgos, tokios ir dabar: ir mūšyje, ir išeinant iš namų, ir pareinant į namus. Tad duok man tą aukštumų sritį, apie kurią kalbėjo Viešpats tą dieną, nes pats tą dieną girdėjai, kad ten yra anakiečiai ir galingi tvirtinti miestai. Jei tik Viešpats bus su manimi, išvarysiu juos, kaip Viešpats yra sakęs.” Joz 14,11.12.KID 119.1

Prieš paskirstymą užimtos žemės, Kalebas, atėjęs kartu su giminių galvomis, išreiškė ypatingą prašymą. Be Jozuės, Kalebas buvo vyriausias žmogus Izraelyje. Kalebas ir Jozuė, vieninteliai iš žvalgų, perdavę gerą pranešimą apie Pažadėtąją žemę ir drąsinę eiti ir užimti ją Viešpaties vardu. Dabar Kalebas priminė Jozuei duotą pažadą apie atpildą už jo ištikimybę: “Tą dieną Mozė pažadėjo, pri-siekdamas: “Ta žemė, kurią tavo kojos mindžiojo, bus tikrai tavo ir tavo vaikų amžinas paveldas, nes tu buvai ištikimas Viešpačiui, mano Dievui.” (Joz 14, 9). Dėl to jis pateikė prašymą, kad Hebronas būtų atiduotas jų nuosavybėn... Jo prašymas buvo nedelsiant patenkintas. Nebuvo patikimesnių rankų, kuriomis galima pasitikėti tokios didžiulės tvirtovės nugalėjimui...KID 119.2

Kalebo tikėjimas buvo toks pat, kaip ir tada, kada jo liudijimas paprieštaravo netikusiam žvalgų pranešimui. Jis tikėjo Dievo pažadu, kad Jis įves žmones į Kanaaną ir šiuo atžvilgiu jis pilnai sekė Viešpatį. Jis su savo žmonėmis išgyveno klajojimą dykuma, taip pasidalindamas su jais nusivylimais ir kaltųjų naštomis. Tačiau jis nesiskundė, bet išaukštino Dievo malonę už tai, kad Jis išsaugojo dykumoje, kai tuo tarpu jo broliai išmirė... Šis drąsus senas karys troško duoti žmonėms pavyzdį, kuris išaukštintų Dievą ir padrąsintų gimines visiškai užimti tą žemę, kurią jų tėvai laikė nenugalima. Kalebas gavo paveldą, prie kurio linko jo širdis apie keturiasdešimt metų, ir jis, pasitikėdamas, kad Dievas bus su juo, “išvarė iš čia tris Enocho sūnus”...KID 119.3

Bailiai ir maištininkai mirė dykumoje, bet teisieji žvalgai valgė Eškolo vynuogių. Kiekvienam buvo duota pagal tikėjimą. Netikintieji matė savo baimės išsipildymą. Nekreipdami dėmesio į Dievo pažadą, jie paskelbė, kad neįmanoma paveldėti Kanaano ir jie jo nepaveldėjo. Bet tie, kurie pasitikėjo Dievu, žiūrėdami ne tiek į laukiamus sunkumus, kiek į Visagalio pagalbą, įžengė į Pažadėtąją žemę. (Ten pat 511-513)KID 119.4