ŠEIMININKAS IR TARNAS, Gruodžia 10

“Jau ne kaip vergą, o daugiau — kaip mylimą brolį. Jis ypač brolis man, o juo labiau tau, ir kaip žmogus, ir kaip Viešpaties tikintysis.” Fm 16.KID 346.1

Tarp atidavusių savo širdis Dievui dėka Pauliaus darbo Romoje, buvo Onesimas, pagonis vergas, kuris nuskriaudė savo šeimininką Filemoną, krikščionį iš Kolosų, ir pabėgo į Romą. Iš savo širdies gerumo Paulius pasistengė padėti kenčiančiam bėgliui jo skurde ir nelaimėje, o tada pasistengė tiesos šviesa apšviesti jo aptemusį protą. Onesimas klausėsi gyvybės žodžių, išpažino savo nuodėmes ir priėmė tikėjimą Kristumi. Paulius patarė jam nedelsiant sugrįžti pas Filemoną ir prašyti atleidimo bei pagalvoti apie ateitį. Apaštalas pažadėjo pasirūpinti iš Filemono pavogta pinigų suma... Tai buvo rimtas išbandymas tarnui, sugrįžti pas šeimininką, kurį buvo nuskriaudęs. Bet jo atsivertimas buvo nuoširdus ir jis nenusigręžė nuo savo pareigos...KID 346.2

Pauliaus laiškas Filemonui rodo Evangelijos įtaką tarno ir šeimininko santykiams. Vergvaldystė buvo įteisinta visoje Romos imperijoje, todėl daugelyje bažnyčių, kuriose darbavosi Paulius, buvo galima rasti šeimininkų ir vergų...KID 346.3

Apaštalo darbas nebuvo savavališkai ar akimirksniu pakeisti nusistovėjusią visuomenės tvarką. Mėginimas tai daryti, būtų apribojęs sėkmingą Evangelijos plitimą. Jis mokė pricipų, kurie lietė patį vergystės principą ir, įgyvendinti praktikoje, jie būtų iš tiesų pakeitę visą sistemą... Tapęs tikinčiu, vergas tapdavo Kristaus kūno nariu ir kaip toks turėjo būti mylimas ir laikomas kaip brolis, ir kartu su savo šeimininku laikomas Dievo palaimų ir Evangelijos privalumų paveldėtoju. Kita vertus, tarnai turėjo atlikti savo pareigas: “Ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms patikti norėdami, bet kaip Kristaus vergai, iš širdies vykdantys Dievo valią” (Ef 6, 6).KID 346.4

Krikščionybė stipriai sieja šeimininką ir tarną, karalių ir jo pavaldinį... Jie buvo nuplauti tuo pačiu krauju, atgaivinti ta pačia Dvasia ir tapo viena Jėzuje Kristuje. (AA 456-460)KID 346.5