GYVYBĖS IR MIRTIES KLAUSIMAS, Kovo 2

“Matydamas negalįs jo įveikti, tas vyras taip sudavė jam į šlaunies įdubą, kad Jokūbo šlaunis, jam besigalynėjant su tuo vyru, išsinarino.” Pr 32,26.KID 63.1

Savo didžiausios gyvenimo krizės metu Jokūbas meldėsi. Jis buvo pripildytas vienintelio tikslo — ieškoti charakterio pasikeitimo. (MB 144)KID 63.2

Tai buvo nuošalioje kalnų vietovėje, kurioje buvo pilna laukinių žvėrių bei plėšikų ir žmogžudžių slėptuvių. Vienišas ir neapsaugotas Jokūbas gilioje kančioje klaupėsi ant žemės... Jis su ašaromis ir karštais maldavimais meldėsi Dievui. Staiga jis ant savęs pajuto uždėtą stiprią ranką. Jis manė, kad tai priešas, bandantis atimti jam gyvybę ir bandė išsilaisvinti iš užpuoliko glėbio.KID 63.3

Tamsoje grūmėsi dviese. Nebuvo ištarta nė žodžio. Jokūbas dėjo visas pastangas ir neatsipalaidavo nė akimirkai. Jam kovojant dėl savo gyvybės, kaltės jausmas slėgė jo sielą. Prieš jį iškilo jo nuodėmės, atskyrusios jį nuo Dievo. Tačiau visoje šioje kančioje jis prisiminė Dievo pažadus ir jo širdis prisipildė malonės prašymo. Kova vyko iki aušros, kai nepažįstamasis savo pirštu palietė Jokūbo šlaunį, ir šis akimirksniu tapo luošas. Dabar patriarchas suprato savo priešininko tikrąją prigimtį. Jis žinojo, kad kovojo su dan-giškuoju pasiuntiniu, ir štai todėl netgi nežmoniškos pastangos neleido jam pasiekti pergalės. Tai buvo Kristus, “Sandoros Angelas”, Kuris pasirodė Jokūbui. Patriarchas buvo sužalotas ir kentė stipriausią skausmą, tačiau Jo nepaleido...KID 63.4

Jis prašė: “leisk man eiti, nes aušra jau pasirodė”. Jei tai būtų išdidus ir akiplėšiškas pasitikėjimas, Jokūbas būtų sunaikintas akimirksniu. Bet tai buvo pasitikėjimas to, kuris išpažįsta savo paties nevertumą, tuo pat metu pasitikėdamas sandoros besilaikančio Dievo ištikimybe. (PP 196,197)KID 63.5

Tai, dėl ko Jokūbas tuščiai kovojo savo jėgomis, buvo laimėta per atsidavimą ir nepajudinamą tikėjimą. (MB 144)KID 63.6