“KAS YRA VIEŠPATS?”, Kovo 23

“Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tai ir pjaus.” Gal 6, 7.KID 84.1

Faraonas sėjo užsispyrimą, užsispyrimą jis ir pjovė. Jis pats bėrė sėklą į dirvą. Nebuvo didesnio reikalo Dievui kištis į jo augimą, nei Jam yra reikalas kištis į kviečio grūdo augimą. Visa, ko reikia, tai palikti, kad sėkla sudygtų ir išaugtų, duodama tokį vaisių, kokia buvo sėkla. Pjūtis parodo, kokia sėkla buvo sėta. (1BC 1100) Faraonas pamatė galingą Dievo Dvasios pasireiškimą, jis matė ste-buklus, kuriuos Viešpats padarė per Savo tarną, bet atsisakė paklusti Dievo reikalavimui. Maištingas karalius išdidžiai paklausė: “Kas gi Tas Viešpats, kad aš turėčiau Jam paklusti ir leisti Izraeliui eiti?...” (Iš 5, 2). Ir kuo labiau Dievo teismai ji spaudė, tuo labiau jis priešinosi. Atmesdama šviesą iš dangaus, jo širdis tapo kieta ir nesujaudinama. Dievas per Savo apvaizdą parodė Savo jėgą, ir šie nepripažinti pasireiškimai tapo priemonėmis, užkietinusiomis faraono širdį prieš didžiąją šviesą. Tie, kurie išaukština savo mintis aukščiau aiškiai išdėstytos Dievo valios, kartu su faraonu sako: “Kas gi Tas Viešpats, kad aš turėčiau Jam paklusti?” Kiekvienas šviesos atstūmimas kietina širdį ir temdo supratimą. Taip žmonėms vis sunkiau atskirti gėrį nuo blogio ir jie tampa vis drąsesni pasipriešindami Dievo valiai. (Ten pat 1099, 1100)KID 84.2

Tas, kuris kartą pasidavė gundymui, antrą kartą jam pasiduos lengviau. Kiekvienas nuodėmės pakartojimas silpnina žmogaus sugebėjimą pasipriešinti, užtemdo jo akis ir nutildo jo įsitikinimą. Kiekviena pataikavimo sėkla duos savo vaisių. Dievas nedarė jokio stebuklo, kad pjūtis neįvyktų... Tas, kuris rodo netikėjimą ir visišką abejingumą dieviškai tiesai, pjauna tą derlių, kurį pats pasodino. Būtent dėl to minios abejingai klausosi tiesų, kurios anksčiau jaudino jų sielas. Jie sėjo aplaidumą ir pasipriešinimą, toks pat bus ir jų pjaunamas derlius. (PP 268, 269)KID 84.3