NABUKADNECARO PAŽEMINIMAS, Rugsėjo 4

“Visi žemės gyventojai yra tarsi niekas, o Jis daro, ką nori, dangaus Galybėms ir žemės gyventojams. Nėra nė vieno, kuris gali sulaikyti Jo ranką ar sakyti: ‘Ką Tu darai?”‘ Dan 4,32KID 249.1

Paskutinis Dievo duotas sapnas Nebukadnecarui ir po to sekęs karaliaus patyrimas perduoda labai svarbią žinią visiems, kurie yra susiję su Dievo darbu. Karaliui kėlė nerimą jo sapnas, nes tai akivaizdžiai turėjo būti pranašystė apie nelaimę, o nei vienas iš jo išmintingųjų nesiryžo šio sapno išaiškinti. Ištikimasis Danielius stojosi prieš karalių ne tam, kad užsitarnautų palankumą. Jo pečius slėgė svarbi atsakomybė pasakyti karaliui tiesą...KID 249.2

Nebukadnecaras nekreipė dėmesio į dangaus siųstą žinią. Praėjus metams po perspėjimo, karaliui vaikščiojant po savo rūmus, jis pats sau tarė: “Ar ne šaunus tas Babilonas, kurį pasistačiau didele galybe kaip karališką buveinę savo didenybės garbei?” Dangaus Dievas skaitė karaliaus širdį ir girdėjo jo šnabždesį save sveikinant. “Praslinkus tam laikui, aš, Nebukadnecaras, pakėliau akis į dangų, ir man grįžo protas. Aš šlovinau Aukščiausiąjį, garbinau ir aukštinau Tą, Kuris gyvena per amžius, nes Jo valdžia yra amžina valdžia ir Jo karalystė tveria per kartų kartas. Visi žemės gyventojai yra tarsi niekas, o Jis daro, ką nori, dangaus Galybėms ir žemės gyventojams. Nėra nė vieno, kuris gali sulaikyti Jo ranką ar sakyti: ‘Ką Tu radai?’ Tuo metu grįžo man protas, o didybė ir spindesys buvo man sugrąžinti mano karalystės garbei. Mano didžiūnai ir patarėjai susiieškojo mane, aš buvau sugrąžintas į savo karalystę, ir man buvo suteikta net daugiau didybės.” (Dan 4, 31.32.33). (RH Sept. 8,1896)KID 249.3

Septynis metus Nebukadnecaras kėlė nuostabą savo pavaldi-niams. Septynis metus jis buvo pažemintas prieš visą pasaulį. Kada jam vėl buvo sugrąžintas protas, jis su nusižeminimu žvelgdamas į Dangaus Dievą, pripažino dievišką ranką savo bausmėje. Savo pareiškimu jis pripažino savo kaltę ir didelę Dievo malonę jo išgydyme...KID 249.4

Dabar buvo įgyvendintas Dievo tikslas, kad Jį šlovino galingiausia pasaulio karalystė. Šis viešas pareiškimas, kuriuo Nabukadnecaras pripažino Dievo gailestingumą, gerumą ir autoritetą, buvo paskutinis jo gyvenimo poelgis, minimas šventoje istorijoje. (PK 520, 521)KID 249.5