MOKINAMI GAMTOS, Sausio 13

“Tačiau paklausk gyvulių, ir jie tave pamokys, padangių paukščių, ir jie tau pasakys. Paklausk žemės augalų, ir jie tave pamokys, jūros žuvų, ir os tau paaiškins”. Job 12,7-9.KID 15.1

Gamta, nors ir paliesta nuodėmės prakeikimo, vis dar galėjo būti žmogaus vadovėlis. Žinoma, ji jau nebegalėjo rodyti vien tik gerumo, nes blogis buvo visur, savo naikinančiu prisilietimu palietęs žemę, jūrą ir orą...KID 15.2

Adomas su žmona, matydami vystančią gėlę ir krentančius lapus, tapo liudininkais pirmųjų nykimo požymių. Jie aiškiai suprato niūrų faktą, kad kiekvienas gyvas organizmas turi mirti. Netgi oras, nuo kurio priklausė jų gyvybė, turėjo mirties sėklą.KID 15.3

Nuolatos jiems būdavo primenama apie jų prarastą valdžią. Būdamas paklusnus Dievui, Adomas tarp žemesniųjų gyvybės formų stovėjo lyg karalius, ir visa gamta pripažino jo valdžią, tačiau nusidėjęs jis neteko ir savo valdžios. Maišto dvasia, kuriai jis leido užvaldyti jį, apėmė ir visą gyvūniją...KID 15.4

Bet žmogus nebuvo paliktas visame šitame blogyje, kurį jis pasirinko. Nuosprendyje, išsakytame šėtonui, buvo užuomina apie atpirkimą... Šis nuosprendis mūsų pirmiesiems tėvams buvo pažadas. Prieš išgirstant apie erškėčius ir usnis, apie sunkų darbą ir vargą, kuris jų laukia, apie dulkes, į kurias jie turės pavirsti, jie išgirdo žodžius, kurie suteikė jiems viltį. Viską, ką jie prarado atsiduodami šėtonui, atgaus per Kristų. (Ed 26, 27)KID 15.5

Adomui nusidėjus, Dievas galėjo sunaikinti kiekvieną sprogstanti pumpurą ir besiskleidžiančią gėlę arba Jis galėjo atimti jų skleidžiamą kvapą, kuris orą pripildo malonaus aromato. Žemėje, apimtoje prakeikimo ir kiekviename erškėtyje, usnyje ir piktžolėje mes galėsime skaityti pasmerkimo įstatymą. Tačiau subtiliose gėlių spalvose ir aromate mes galime matyti, kad Dievas vis dar mus myli ir kad Jo.malonė dar nėra visiškai palikusi žemės. (1BC 1085)KID 15.6