NIEKO PERDAUG BRANGAUS, Vasario 19

“Tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis ryžosi paaukoti net viengimį sūnų — jis, kuris buvo gavęs pažadus, kuriam buvo pasakyta: Tau bus duoti palikuonys iš Izaoko. Jis suprato, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusius, todėl atgavo sūnų kaip įvaizdį”. Hbr 11,17-19KID 52.1

Dievas pakvietė Abraomą tapti ištikimųjų tėvu, o jo gyvenimas turėjo tapti tikėjimo pavyzdžiu ateinančioms kartoms. Nuslėpdamas tai, kad Sara buvo jo žmona ir savo ryšiais su Hagara Abraomas parodė nepasitikėjimą Dievu. Tam, kad jis galėtų pasiekti aukščiausią standartą, Dievas leido patirti dar vieną išbandymą, kokį kada nors yra tekę patirti žmogui. (Ten pat 147)KID 52.2

Viešpats tarė jam, sakydamas: “Imk Izaoką, savo viengimį sūnų, kurį tu myli...paaukok jį kaip deginamąją auką”. Pagyvenusio žmogaus širdis apmirė. Jei mylintis tėvas būtų netekęs tokio sūnaus dėl ligos, skausmas būtų širdį veriantis ir liūdesys prislėgtų jo žilą galvą. Tačiau dabar jam yra paliepta savo paties rankomis pralieti brangų kraują. Tai jam atrodė neįmanoma. Abraomas buvo palaužtas senatvės, bet tai neatleido jo nuo pareigos. Jis griebėsi tikėjimo lazdos ir tylioje agonijoje paėmęs pačiame žydėjime vaiko ranką, išėjo vykdyti Dievo žodžio...KID 52.3

Abraomas nesuabejojo tuo, kad Dievo pažadai gali būti įgyvendinti, jei Izaokas bus nužudytas. Jis nepradėjo ginčytis su savo skaudančia širdimi, bet iki galo įgyvendino dievišką paliepimą. Ir kai peilis jau buvo pasiruošęs perskruosti virpantį vaiko kūną, pasigirdo žodžiai: “Nekelk rankos prieš berniuką, — tęsė, -nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti Man savo vienturtį sūnų.” (Pr 22,12). (4T 144,145)KID 52.4

Šis Abraomo tikėjimo poelgis yra užrašytas dėl mūsų. Jis moko mus pasitikėjimo Dievo reikalavimais, kad ir kokie artimi ar skaudūs jie bebūtų, moko vaikus tobulo paklusnumo tėvams ir Dievui. Abraomo klusnumas mums parodo, kad nėra nieko per daug brangaus, ką galėtume atiduoti Dievui. (3T 368)KID 52.5